Nenoriu būti kažko blogo pranašas, bet kuo arčiau tos valandos, kada tėvai išvažiuos, tuo man darosi baisiau. O kas jeigu..? Visi apsidraudimai ,,jeigu ką”, prisigalvojimai… Pati bijau savo minčių. Kažko dar bijau taip, kad nesinori nieko. Kažkodėl norisi tik užsidaryti namuose, palįsti po kaldra ir niekur niekur neiti, o tik tyliai:
a) Tikėtis, kad mano baimė nepagrįsta.
b) Verkti.
c) Užmigti.
d) Nekreipti dėmesio į savo baimes ir nerimą.
Paskutinio punkto padaryti nepavyks 100%. Bet kiek minčių, kiek visokių mintelių. Ir aš jų nenoriu, bet jos lenda į galvą kaip kokie pikti grifai prie mirusio gyvūno.
Pradedu bijoti likti viena…
Arba likti su savo mintim.
Jaučiuosi keistai, lyg skraidanti tarp dviejų pasaulių. Nesvarumo būsenoj.
Blogai. Labai blogai ir baisiai.
Bet viskas bus gerai. VISKAS. BUS. GERAI.
