Across the life.

Fear.

Siggy — Tue, 24 Jan 2012 11:08:21 +0000

Nenoriu būti kažko blogo pranašas, bet kuo arčiau tos valandos, kada tėvai išvažiuos, tuo man darosi baisiau. O kas jeigu..? Visi apsidraudimai ,,jeigu ką“, prisigalvojimai… Pati bijau savo minčių. Kažko dar bijau taip, kad nesinori nieko. Kažkodėl norisi tik užsidaryti namuose, palįsti po kaldra ir niekur niekur neiti, o tik tyliai:
a) Tikėtis, kad mano baimė nepagrįsta.
b) Verkti.
c) Užmigti.
d) Nekreipti dėmesio į savo baimes ir nerimą.

Paskutinio punkto padaryti nepavyks 100%. Bet kiek minčių, kiek visokių mintelių. Ir aš jų nenoriu, bet jos lenda į galvą kaip kokie pikti grifai prie mirusio gyvūno.
Pradedu bijoti likti viena…
Arba likti su savo mintim.
Jaučiuosi keistai, lyg skraidanti tarp dviejų pasaulių. Nesvarumo būsenoj.
Blogai. Labai blogai ir baisiai.

Bet viskas bus gerai. VISKAS. BUS. GERAI.

Filed under: Etc. Tagged: sucks, tėvai

Leave the past behind.

Siggy — Thu, 19 Jan 2012 13:01:05 +0000

Sakiau kažkada, kad viskas, ką skaudaus patyriau anksčiau, daugiau manęs nekankins. Deja suklydau. Blogų dalykų prisiminimai sugrįžo ir toliau savo aštriais smaigaliais dūrė į širdį.
Dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad viskas tikrai praėjo. Norėdama patikrinti, tiesiog pati surizikavau grįžti į tą laiką, kuris buvo nerealus, bet po to skaudino baisiausiai. Ir nieko. Jokių emocijų, jokių skausmų ir panašiai. Finally. Stebuklai visgi vyksta. :}
Va dabar turiu viską. Iš vienos pusės esu lyg naujai gimus. Galėjo su nauja manim gimti ir naujas charakteris.
Nežinau, tas gerai ar blogai, bet jaučiuos kvailai. Labaiiii labaiiii kvailai.

Filed under: Aš., Feel what's real. Tagged: Meilė, vyrai

Imkit mane ir trypkit.

Siggy — Mon, 16 Jan 2012 16:17:46 +0000

Aš jau ~~nepasakosiu apie tą jausmą, kada jautiesi visiškas nevykėlis~~ nenorėjau pasakot ir kartotis kaip man vis dar nieko gero gyvenime nevyksta ir niekas negerėja, nei mokslų srityje, nei asmeniniame gyvenime ir taip toliau, bet eilinį kartą aš taip padarysiu.

Šlykštus jausmas kai iš visų pusių jautiesi lyg daužomas; aplinkinių žmonių priekaištų, visokių nesutarimų, streso ir nervų dėl mokslų, suknistai šalto oro, deja, bet visgi pasirodžiusio sniego, iš seniau vėl grįžtančių bėdų. Man tiesiog nesuvokiama kaip visą tą galima ištverti ramiai. Buvau šiandien geros nuotaikos, bet po susitikimų ir pokalbių su keliais žmonėm + papildomos istorijos, po kurios supratau, kad aš esu pati pačiausia durnelė, mano geros nuotaikos neliko kaip cigaretės dūmų. Šiuo metu norėčiau kažkaip atsiribot nuo visų/ užmigt iki kito antradienio arba (kas būtų dar geriau) užmigt amžiams. Iki kito antradienio, nes kitą antradienį tėvai dviem savaitėm išvažiuoja slidinėti, ko aš laukiu kaip kokio išganymo, net nemokėčiau paaiškint KAIP AŠ DŽIAUGIUOSI, kad jie išvažiuoja tokiam ilgam laikui JŪS NET NEĮSIVAIZDUOJAT, nes kažkur 70% prie mano suknistos nuotaikos prisideda mama. Aš žinau, kad nėra gerai taip džiaugtis, bet aš taip noriu, taip nerealiai svajoju apie kitą antradienį, kad turbūt atiduočiau visus savo sukauptus litus kažkam, kad jie išvažiuotų ryt. Ne, aš atiduočiau rūbus, rankinukus, bet ką, kad tik jie ten ir pasiliktų. Tik problema, kad aš finansiškai nuo jų priklausoma.
Ir kyla klausimas, kiek gi gali tas tęstis? Visa šita savijauta, visos šitos isteriškos ašaros, (kurių dienos pradžioje net nebuvo galima numatyti, kad bus) vos uždarius savo kambario duris ir atsiskyrus nuo šeimynos, nuo kurios tik ir norisi atsiskirti. Tai negerai, bet tik taip galiu būti palikta ramybėje. Man taip anksčiau nebuvo ir aš nenoriu to. Man nebuvo, kad būtų taip liūdna, taip baisu, taip reiktų kažko, ko nėra. Nėra kažko, su kuo būtų ramu, kas nesukeltų papildomų problemų ir kas neprisidėtų prie to liūdesio. Nėra ramybės ir laisvos vietos džiaugsmui. Nebuvo ir taip, kad jausčiausi tokia jautri viskam. Ir nematau išeičių. Nebent tik gyvent su visu tuo, kas vyksta dabar, nes jėgų gerai nusiteikti, neberandu. Labai tikėtina, kad rasiu, kai išvažiuos tėvai. Bet irgi ne garantas.

Filed under: Aš., Feel what's real., Shit happens. Tagged: depresija, mokslai, stuff, sucks, tėvai

Get me outta here.

Siggy — Sat, 07 Jan 2012 14:42:16 +0000

Buvau susikūrusi sau kažkokią erdvę, per kurią buvo labai sunku kam nors praeiti. Susikūriau ją ir pažadėjau, kad niekas neprasmuks per arti, nes žinojau pasekmes ir nenorėjau vėl to jausti. Dabar, vėl ta erdvė sugriauta ir aš gailiuosi, kad vėlgi esu per silpna ir per jautri, kad greit susikurčiau sau naują apsaugą. Eilinį kartą susimoviau ir eilinį kartą man pizdą. O buvau jau pamiršus šitą jausmą ir visas jo puses. Jis negeras. Labai negeras.
Ir kas dar yra be galo gerai, tai, kad poryt jau reikės į mokyklą, kas dar labiau mane ,,džiugina“ kai ir taip man taip viskas gerai sekasi. Vat nepamenu ir šito jausmo, kada taip ilgai pasaulis gali atrodyti juodas, tik su kartais išlendančiais spindulėliais. Ai ne, aš tokį periodą prisimenu ir labai gerai. Trumpiau tariant tas periodas ir buvo priežastis susikurti kažkokią apsaugą, kuri neleistų iki tokios būsenos daeiti. Kaip matote, ji sugriuvo ir ši būsena vėl mano kieme.

Filed under: Aš., Feel what's real., He.She.Love.Sex, Shit happens. Tagged: depresija, Meilė, mokslai, muzika, sucks

O man tai ne zjbs (:

Siggy — Fri, 06 Jan 2012 07:48:00 +0000

Maniau, kad žinau ką reiškia šlykščiai jaustis. Arba šiaip, kad gerai pažinojau blogus jausmus. Pasirodo ne visus. Atradau dar vieną ir labai labai tas man nepatinka. visgi nėra nieko šlykštesnio kai tavo gyvenime artėja egzaminai, stojimai į universitetą, norimą specialybę, o tu net nežinai kur nori stoti. Galų gale net nežinai kuo nori būti, nes niekas absoliučiai tavęs nedomina. Ir aš taip pavydžiu visiems kitiems būsimiems studentams, kurie tiksliai žino kuo nori būti, kur nori stoti, kuo nori dirbti, nes aš nežinau NIEKO. Jaučiuosi kaip niekada baisiai. Labiausiai bijau, kad bus taip, jog neišlaikysiu egzų, stosiu į profkę (ir tai net nežinočiau kokią) ir gyvensiu galiausiai iš minimumo. Na, ką žinau gyvenime, tai kad noriu pabėgt nuo ~~tėvų~~ mamos (nes tėvas nerašinėja sms’ų vakarais ir neskambinėja putodamas, kad neatrašau, NES AŠ NETIKRINU TELEFONO KAS 5 MINUTES! Ir negeria raminamųjų, nes jam baisu, kad Laisvės Alėjoj mane kažkas papjaus, pagrobs, išprievartaus ar išveš į Emyratus).
Bet liko pakentėti gal tik koks pusmetis ir KETURIOM aš iš to Kauno važiuosiu. Stosiu į VGTU (kur šiaip ir norėčiau), jei neįstosiu stosiu bet kur, kad ir į Riomerį (taip, aš tikrai noriu iš namų pabėgt) ar ten kokią profkę, bet Kaune, pas tėvus aš negyvensiu. Va čia reiktų šitą įtraukt į naujametinius pažadus ,,Kuo greičiau dingt iš namų“.
Ir kas yra geriausia, tai, kad atostogos baigiasi, o aš jaučiuosi visiškai nepailsėjus ir gal net dar labiau pavargus morališkai nuo visų pykčių, nervų, kontrolės, aiškinimųsi ir t.t.

Filed under: Aš., Shit happens. Tagged: mokslai, tėvai

2012, please, be better than 2011.

Siggy — Sat, 31 Dec 2011 12:25:50 +0000

Vakar permečiau akim savo pernai metų pasižadėjimus Naujųjų Metų proga.

1) Lankiau aš tą sporto klubą (dažniau pilatesą) ir svorio padėjo priaugt. Bet jį lankiau tik visą pavasarį, po to nusprendžiau, kad kam čia kankintis ir mečiau. Svoris vėl nukrito… Tai nežinau ar čia užskaityti kaip išpildytą ar ne.
2) Nevisai įvykdžiau. Labai nevisai.
3) Pusėtinai.
4) Daug maž šitas pažadas pavyko. Taip pat nevisai, bet tikrai daug daugiau smulkmenų man atnešė laimę.
5) Visiškai nepavyko išpildyti.
6) Absoliučiai nepavyko išpildyti.
7) Taip pat pusėtinai pavyko.
8) Būkim atviri, tėvam nemeluot retai kada išeina…
9) Nepavyko viiiiisai.
10) Pavyko 100%. Ir netgi gal per daug.

Dabar vėl, kaip ir būtų laikas kurti pažadus ir panašiai. Nors dabar daugiau būtų tikslai.

1) Išlaikyti egzus.
2) Išlaikyti egzus ir dar išlikti sveiko proto. Kad neprireiktų minkštų sienų ir nekrisčiau į poegzamininę ar priešegzamininę depresiją, nes aš labai dėl jų bijau ir nervinuos.
3) Įstoti į universitetą, kuris būtų Vilniuje.
4) Būti sveika ir laiminga.

Kitiem metam užteks tiek. Nors ir mažiau planų, bet jie žymiai sunkesni. Na, bet bandysim įvykdyti.

Na, o Jums visiems linkiu pamiršti viską, kas buvo blogai, 2012 sutikti linksmai, su savais draugais ar artimaisiais. Švęskit, juokitės, linksminkitės, gerkit, prisigerkit (vis tiek taip bus), tik neapvemkit žmonių, sienų, žodžiu, pataikykit į tuoletą ar bent pro balkoną Linksmai baikit senuosius ir pradėkit naujuosius metus! ;*

Filed under: Aš., Feel what's real., He.She.Love.Sex, Lėbavimai., Patarimai. Tagged: Holiday, public, stuff, stupidity, tėvai

O kas po to..?

Siggy — Wed, 28 Dec 2011 06:29:56 +0000

Nuo vasaros gyvename su mintim, kad ateis Kalėdos, Kūčios. Turim ko laukt, turim ko tikėtis. Jos ateina. Praeina. Gerai. Laukiam Naujųjų Metų. Sulaukiam. Atšvenčiam. Blaivomės. Jie praėjo. Ir kas dabar..?
Praeina visas užsidegimas, viltys, kurias į kažką investuoti. Bent man, kokia tai Valentino diena yra net nesulyginama su kitom šventėm. Tai turbūt vienintelė šventė, kuri man nesiskaito. Lieka turbūt laukti tik Velykų, kurias irgi labai labai mėgstu, nes kai jos ateina, reiškia ateina pavasaris. Tik va, kadangi dar žiemos pas mus nėra (kuo aš labai džiaugiuosi šiaip), tai ji gali tęstis iki Velykų ar ilgiau ir pavasario tada tikrai nesijaus.
O jei grįžti prie temos, tai šiek tiek bijau to tuštumos jausmo, kuris būna po švenčių. Dar labiau bijau, kad prasidės visi bandomieji egzai, semestro galas. Kad mama pamatys dienyną ir mano N raidžių gausą. Dabar, kai yra atostogos, aš jaučiu kaip man jų reikia ir kaip aš iš karto giliai į jas puoliau. Tiesiog kaip ištroškęs keliautojas, po ilgos kelionės dykuma, nėriau į jas kaip į kokį ežerą visu pajėgumu ir visiškai atjungiau protą ir mintis nuo darbo. Tas gal padeda atsigauti, bet vos pagalvoju, kad tos atostogos baigsis ir vėl reiks grįžti prie mokslų, apima baimė. Diiidelė. Nes gyvenimas su mažai miego, netikėtais ašarojimo priepuoliais, nervais ir stresu atrodo blogesnis nei gyvenimas be meilės. Nors ne. Visgi nepažįstant meilės yra žymiai lengviau gyvent, bet anyway, esmė aiški.
Vis tiek turbūt reikės susigalvoti kažką, ko po to reikės laukt. Pirmas dalykas mano sąraše bus sausio galas, kada tėvai išvažiuos slidinėt ir liksiu vienaaa. Rojus. Kaip aš jo laukiu…

Filed under: Aš., Feel what's real., Shit happens. Tagged: alchol, Meilė, mokslai, party, sucks

The most wonderful time of the year.

Siggy — Sat, 24 Dec 2011 05:39:56 +0000

Pagaliauuu sulaukėm gražiausių, šilčiausių, jaukiausių, mieliausių, skaniausių švenčių!

Noriu visiems palinkėti, kad Kūčių ir Kalėdų vakarą būtumėt su artimaisiais, dalintumėtės gera nuotaika, meile, šiluma, džiaugsmu, geromis emocijomis, dovanomis (!!! ;D) ir pamirštumėt visus nesutarimus, negandas, blogas mintis, bėdas ir puoštumėte šią jaukią šventinę atmosferą sava šypsena :}

Su šventėm! ;*

Filed under: Feel what's real., Lėbavimai. Tagged: Holiday, party

Tiesiog. Nieko.

Siggy — Fri, 23 Dec 2011 04:05:05 +0000

Šiandien prasideda atostogos, bet kaip manęs jos nedžiugina… Nežinau priežasties, dėl ko liūdna, dėl ko gaila, dėl ko jaučiuosi blogai. Nežinau ko man trūksta, ko aš noriu, kas man yra. Nieko nežinau. Taip laukiau atostogų, tų dviejų šviesių savaičių, per kurias tikėjausi pailsėti, atsigauti, atsipalaiduoti, išmokti ilgiau miegoti, nesukti galvos, bet dabar net nežinau kaip tą padaryti. Neįsivaizduoju būdo, kuris išlaisvintų nuo jaudulio, nežinomybės ir padėtų atsipalaiduoti.
Kaip man viskas atsibodo: tos pačios vietos, tie patys žmonės, ta pati kasdienybė, ta pati veikla. VISKAS. Šiandien vėl atsikėliau apie 4h nakties. Kaip visada pavalgiau, nuėjau parūkyt, atsikėlė mama, užėjo į kambarį, užuodė, kad rūkiau, o man tas TAIP NESVARBU.
Jaučiuosi lyg kažko laikoma, lyg kažkas mane varžytų ir neleistų įkvėpti gaivaus ramybės oro. Gerklėj, atrodo, kažkas įstrigę ir neleidžia nei norėti valgyti, nei jaustis patogiai. Jaučiu, kad man niekas neįdomu ir aš nieko nenoriu. Aplinkui tiek gerų žmonių, gerų draugų, kuriems nenoriu gadinti nuotaikos net savo būvimu, nes, man atrodo, kad aš šiuo metu tik ir skleidžiu blogą energiją.
Kai noriu valgyti, paskutiniu metu, atsidariusi šaldytuvą, nieko skanaus nematau. Produktai, be kurių anksčiau negalėdavau, dabar tapo nebe tokie skanūs. Visas maistas – beskonis. Su gėrimais tas pats. Kava jau nebe skani kaip anksčiau, netgi migdolinė ir su karamelės skonio, grikių, medumi. Karšto vyno butelis vakar suėjo kaip karštos vynuogių sultys, ir beje, poveikis irgi buvo kaip sulčių.
Galiu dabar arba dirbtinai būti labai laiminga, nes tą padaryti būtų nesunku, arba natūraliai priminti tiesiog egzistuojantį žmogų. Ir dar niekada prieš tai nebuvo tokio noro kažkur išnykti. Iš vis, padaryti tiesiog ,,dingau“.

Filed under: Aš., Shit happens. Tagged: depresija, Holiday, maistas, sucks, tėvai

Let’s play the game called ,,Life“.

Siggy — Thu, 15 Dec 2011 04:14:26 +0000

Kad gyvenimas yra žaidimas, manau, niekas nesiginčys. Mes esame ir žaidimo dalyviai ir tą žaidimą kontroliuojantys asmenys. Nuo kitų žaidimų gyvenimas skiriasi tuo, kad negali jo sustabdyti, trumpam išjungti, suvesti kodo sveikatai, pinigam, greičiui, jėgai. Negali jo pagreitinti ar sulėtinti.
Mum vis atsiranda naujų galimybių, sutinkam naujus žmones, kurie keičia senus. Nuolat turim rinktis, kuriuo keliu eiti bus geriau mums. Bet kaip žinoti, kuris kelias yra geresnis, naudingesnis? Kuris nuves mus prie laimės ir nevers abejoti dėl savo veiksmų. Kuris nevers gailėtis ar kentėti. Ir, galiausiai, jei pataikai ne ten, kaip saugiau grįžti, nepadarant žalos nei sau, nei aplinkiniams? Galų gale, ką daryti, jei NEBEŽINAI ko nori? Tiksliau supranti, kad nori visko ir tuo pat metu nenori nieko. Nori viską bandyti, džiaugtis gyvenimu, jaunyste ir nenori niekur stovėti vietoj. Trokšti naujovių, įdomybių, naujų galimybių.

Taip. Gyvenimas – žaidimas. Ir juokingas. Ir rimtas. Ir graudus. Ir skaudinantis. Ir džiaugsmingas. Ir vienintelis toks, kurio suprasti, kurio perprasti yra visiškai neįmanoma, kad ir kokio amžiaus bebūtum. Ir nuo kurio nepabėgsi, todėl visada reikia susitaikyti su tuo, kas jame atsitinka. Nes tu vis tiek nieko pakeisti negali.

Filed under: Feel what's real. Tagged: public