Just because they disagree, doesn’t mean you ain’t right.

Jūs kada nors susimąstėt kaip kitų žmonių žodžiai daro įtaką jūsų gyvenimams? Nuo pat vaikystės mums visiems tenka susidurti su aplinkinių nuomonėmis ir pamąstymais apie mūsų gyvenimus, kai dar patys nespėjam susiprasti kokiam pasaulyje mes atsiradome ir tuo labiau nespėjome pagalvoti kuria kryptimi eiti, bet visi ima kišti savo pastebėjimus, kurie anot jų yra labai teisingi ir pranašiški. Pavyzdžiui, padeklamavus trumpą eilėraštuką visi džiūgauja ir jau mato koks tu būsi poetas ar sakysi viešas kalbas seime, o susimovus ar gavus traumą kokiam nors sporte, tave nurašo kaip pusaklį nesportišką liūrbį, kuriam geriau sėdėti ofise, o ne paskui kamuolį bėgioti.

Nori nenori, bet aplinkinių kalbos ar apkalbos daro mums įtaką. Juk perskaičius gerą šiandienos horoskopą būsi geriau nusiteikęs, nei perskaičius, kad žiūrėk po kojom, nes šiandien padidėjus kojos išsisukimo tikimybė arba pilnaties paveikta tavo psichika atneš daug bėdų karjeroje ar šeimos rate. Bet čia horoskopai, jais vieni tiki, kiti ne, kiti tiki tik tuo, kas gero rašoma (kaip aš, pavyzdžiui), tačiau atkreipiant dėmesį į žmones, ką jie mums sako ir kaip padrąsina ar papeikia, kaip tai, nejaučiant, mus paveikia. Ypač, jei žmogus artimas ar kažkas, kas turi galios mus paveikti savo tvirtu charakteriu ir iškalba. Kai kada net patys tvirčiausi žmonės, paveikti kalbų, yra sužlugdomi ar bent jau pagalvoja, kad ,,Gal anas ir tiesą sakė, gal ši mano klaida darbe/ gyvenime tikrai rodo, kad aš ne tam kely ir darau ne tą, ką turėčiau. Tai dabar nebežinau ką daryti, esu pasimetęs. Ką dabar daryti?” ir galiausiai taip galvodami prieiname prie ,,Visgi tiesa, aš visiškas kvailys, jei sumoviau, mesiu viską, esu niekam tikęs”.

loser_by_sketchingheaven

Taip, taip galvoti yra lengviausia. Juk net vienas deguto lašelis apnuodija visą vandenį, ir jei leisime kitų keliems žodžiams ar sakiniams užnuodyti mūsų gyvenimus ir mintis, tai ir tapsime tokiais, kokiais jie mus savo kalbomis ir nupiešia. Kiek yra žmonių, kuriuos išmetė iš mokyklos, o jie pasiekė karjeros aukštumas ir uždirbo milijonus. Kiek tokių, kuriems sakė, kad gal tu geriau nedainuok ,jei nenori apkurtint liaudies, bet jie dainavo ir dabar atlieka savo kūrinius didžiausiuose pasaulio arenose. Ir kas labiausiai pikta, kad visada aplink mus bus tokių žmonių, kurie tik ir sieks mus nusodint ir aplaužyt sparnus mūsų svajonėms, nes jos jų primityviems protams – nesuvokiamos arba kitokios, nei jų. Ne visi siekia vos užaugę kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Ne visi nori vos baigę mokslus ieškotis darbo, kaip ir baigę mokyklas stoti į universitetus. Ne visiems užtenka nuskristi iki Londono ir po to girtis kaip jie pasaulį pamatė pro kalakutų fabriko langus. Aš nenoriu gimdyti vaikų, aš neįsivaizduoju kuo būsiu baigusi universitetą ir man per maža Lietuva, per maža Europa. Noriu kažko didelio, nes pasaulis yra didelis ir gražus ir aš noriu tą pamatyti. Noriu keliauti daug daug, nes tik tada jaučiuosi savimi, jaučiuosi laiminga ir jaučiuosi savo vietoje, nors ta vieta nuolat kinta. Tai įsivaizduokit kokį spaudimą atlaiko toks žmogus kaip aš. Ir man netgi liūdna pasidaro klausytis pamokslų kokia aš neapsisprendus (bitch, aš apsisprendus, noriu kažko daugiau, o ne sėdėti vienam darbe 40 metų, kaip tu) ir ne tokia kaip visi (here we go, soviet union). Valio, toks ir yra mano tikslas, aš nenoriu būti kaip visi, aš noriu būti aš ir gąsdinti tiek tave, tiek save savo planais ir svajonėmis, kurias įgyvendinus galėsiu girtis ir (galbūt) savo vaikams pasakoti, kaip nerealu buvo pasiklysti kažkur Tailande ir miegoti palapinėje ar paplūdymy, o ne, kad didžiausias mano nuotykis buvo kaip kelyje Kaunas – Palanga nuleido padangą ir kažkas sustojo man ją pripūst. Ar kaip ten aš šokiuose pabėgau nuo kokio kavalieriaus…

07b2078ee074cd0f0e55e19260dafc9fAš žinau, kaip sunku yra priešintis, kai iš visų pusių tave bado ir kartoja kaip tu dar nieko nesupranti, nes esi jaunas ir naivus. Bet geriausia yra ta dalis, kad vyresni žmonės kartoja, kad ,,viskas ne taip paprasta ir ne taip gražu, gyvenime, kaip galvoji”. Are you fuckin kidding me? Man atrodo, kad dabar jau mes turime mokyti vyresnius žmones, kad gyvenime yra ir šviesa ir spalvos, nes jie gali taip paveikti silpnesnių jaunuolių psichiką savo sovietiniu mąstymu, kad tai jau atrodo nelegalu. Ne visi vyresni žmonės yra tokie kitus smukdantys, jei ką, neturiu omeny visų, bet tie, kurie tokie yra, verti giliausių kalėjimo ar senelių namų kamerų, kur dirba dar senesni už juos darbuotojai, nes neduok dieve pamatys jauną kraują, tai tuoj pat užsimanys visą jį išsiurbti, kaip kokie uodai, kurie dar ir kraują užkrečia.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad viskas gyvenime yra gražu, viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesį į nieką, kas sako kitaip. Ne vienas mūsų žinom daug pavyzdžių iš kitų žmonių gyvenimo (jei jau jums reikia iš kažkur gauti motyvacijos), kurie ne kartą yra suklupę ar net įstumti į duobes, tačiau atsistojo ir ėjo toliau, nes jei neisi, tada ir liksi stovėti vienoje vietoje ir skųsies, kad tikrai nieko nesugebi, niekas neišeina, o neišeina todėl, kad nieko nebandai arba leidi nuodingiems žmonėms tave įtikinti, kad esi lūzeris. Mes esam visi skirtingi, mes visi unikalūs ir, tikiu, kad kiekvienas turim savą gyvenimo kelią, kurį anksčiau ar vėliau atrasim. Mes esame laimingi, nes turim galimybes pamatyti pasaulį, pabandyti įvairias sritis ir išreikšti save kaip tik sugalvojam.

Už mus❤

inspirational-wallpapers-the-secret-22453546-1024-768

Susikiškit savo taisykles į savo sovietines šiknas

Su kiekvienais metais, pastebėjau, mano ateities planas matomas vis per didesnę miglą. Būdama mokykloj (kažkada seniai), buvau tikra, kad būsiu teisininke. Vėliau, paaugus, supratau, kad tokiam žmogui kaip aš, kuris mėgsta bendravimą, kūrybą ir tikrai ne sausą informacijos kalimą, teisininke būti nepavyks, taigi perėjau prie žurnalistikos. Visai gerai sekėsi, dar paauglystėje rašiau apmokamus straipsnius ir gana nemažai metų buvau tikra, kad žurnalistika – specialybė kaip tik man, nes bent jau sugebu rašyti, jei nieko kito nemoku. Dabar mano ateitis jau ne nebe miglota, ji tamsi kaip ankstyvi žiemos rytai. Nenoriu būti pririšta prie darbo nuo 8 iki 5 ir net nebežinau ar noriu būti žurnaliste. Ne, nenoriu.

Bet kalbant apie tai, kad nejaunėjam ir gyvenam dar labai taisyklių valdomoj valstybėj ar tiksliau tarp žmonių, kurie dar gyvena pagal senas pažiūras, nori nenori, amžinai jauti spaudimą. Pvz aš, per kiekvienas šventes, kada tenka “malonumas” susitikti su pagyvenusiom tetom (dėdės mldc), nuo 21 metų tik ir girdžiu ,,Tau jau kiek metų, laikas vaikam, vėliau bus sunku, vaikeli, geriau anksčiau” arba ,,baigus mokslus reikia kurti šeimą, nes vyro neberasi po to, net darbas ne taip svarbu, gimdyk kuo anksčiau”. Pašol n*. Mėgstu kalbėti apie vaikų ir vedybų temą ir matyti kaip žilos tetos dar daugiau pražilsta nuo mano pasakymų, kad neplanuoju dar daug daug metų turėti vaikų, jei iš vis turėsiu, nes gyvenimo aš tikrai gadintis nenoriu. Mano gyvenimo planas baigus mokslus keliauti. Kažkur, kažkaip, bet keliauti kiek tik galima daugiau (o jei ir nekeliauti, tai darbas man būtų svarbiau nei šeima). Po vasaros Amerikoj grįžau visai kitoks žmogus, su visai kitokiais prioritetais ir lyg naujai gimęs, alkanas naujovių, kelionių ir pažinčių. Bet mes esame spaudžiami baigus universitetą rasti darbą, rasti antrą pusę, susituokt ir kurti šeimą. Mane pačią, būna, kad patarkuoja ir groja nervais, kad neturiu gyvenimo plano ir kaip aš galiu nenorėti po mokslų įsitaisyti kokiam ofise ir dirbti vis tą patį, nuobodų darbą (na nebūtinai nuobodų, yra ir įdomių, bet kol kas nežinau kas man tiktų). Nesmerkiu tų žmonių, kurie nori tokio gyvenimo, čia jau jų problema, kad gyvenimą aukoja, bet visiems reikia skirtingų 1339181000869_8032746dalykų, tačiau kodėl būtent kai išsiskiri iš kitų, esi nurašomas, kaip ,,dar per jaunas, kvailas” ir girdi tik tai, kad dar tas noras šeimai ateis, tik dabar taip kalbu ir geriau nesakyčiau tokių nesąmonių. Sakiau ir sakysiu, jei senių sovietinis mąstymas leidžia jiems mane vadinti jauna ir kvaila, jei neturiu noro apsikrauti vaikais ir būti namų šeimininke su prijuoste virtuvėj gyvenanti ir kepanti pyragus, tai ir aš turiu teisę sakyti, kad tegul jie išsiblaivo nuo senų laikų ir gyvena dabar.

Pastaruosius kelerius metus vis klausinėjau savęs, kuo norėčiau būti ir kur save ateity matau. Dabar jau žinau, kad save tikrai matyčiau kažkur, bet ne čia. Amerika būtų tobula, bet ten sudėtinga. Galų gale, jaučiuosi kažką naudingo veikianti, kai keliauju. Nauda čia tik asmeninė, bet kada gi dar atrasi save, jei ne būnant tik su savimi ir bandant rasti išeitis iš sudėtingų situacijų, kurių būna pilna, kai išeini iš konforto zonos. Bet tas ir daro gyvenimą gražų, tas ir suteikia energijos ir laimės ir noro judėti į priekį. Išvažiavusi ir pabuvusi kažkur viena, kažkur toli toli nuo savo šiltų, jaukių namų ir tėvelių, kurie jau bet kada neatvažiuotų padėti, pasijutau tokia laiminga ir tokia laisva, norinti susidurti su kuo daugiau iššūkių, kurie priverčia širdį drebėti, kai kada iš baimės, kai kada iš laimės ar jaudulio. Neįsivaizduoju kaip žmonės gali to nenorėti, iškeliauti kažkur, neaišku kur ir tada ieškoti kelio atgal arba judėti į priekį. Sunku net apsakyti kokia buvau prieš vasarą. Turbūt buvau pavargusi nuo Lietuvos (visada norėjau iš čia išvažiuoti ir daug keliauti), nuo rutinos, nuo visko, kas mane sekiodavo visą gyvenimą, ypač konforto. Nieko man niekada netrūko, viską turėjau ko norėjau, nesiskundžiu, ačiū dievuj, kad turėjau viską ir niekada neteko kovoti ar verstis per galvą. Kitiem gal taip ir tiktų – pinigų yra, galima neskaičiuoti, kam dar rizikuoti to netekti? O aš noriu. Man neįdomu rodomas gyvenimo modelis, kurį minėjau (univeras, darbas, šeima, vaikai, senatvė ir grabas), man reikia kažko daugiau. Noriu būti milijonierė akimirkų, kurių neparodysi nuotraukose, noriu būti pilna jaudulio ir įvairių jausmų, kuriuos sukeltų patirti nuotykiai ar iššūkiai. Turbūt daugeliui tos akimirkos asocijuojasi su vestuvėmis, vaikų gimimu, pirmais žingsniais ar pridėjimais į pampersus, o nuotykiai – mamyčių klubo susitikimai, bet man tai taip pat tolima, kaip supratimas apie matematiką. Išvažiavusi į Ameriką aš net nieko nepasiilgau. Tik į galą vasaros, kada jau nori nenori reikėjo grįžti namo, prisiverčiau pagalvoti, kad turbūt fainai susitikti artimuosius ir draugus. Bet šiaip man taip nieko netrūko, kad net baisu.

f592f156a6963519e814e0b376ef31f3

Bet argi ne taip turėtų būti? Argi neturėtume sekti savo svajonių, daryti kas šauna į galvą ir gyventi sau? Kaip visi aplinkui kartoja ,,gyvename tik vieną kartą”, tai reikia padaryti taip, kad tas kartas būtų toks, kad galėtum parašyti visą seriją knygų apie akimirkas ir nuotykius kuriuos patyrei tada, kai kiti apie tai tik svajojo.

Amerika – pasakų šalis su daug nenatūralumo. Bet vis tiek pasakų šalis.

Keliaujant į Ameriką maniau, kad apie ją ir įspūdžius rašysiu labai daug, nes būsiu be galo excited, kad pagaliau atvykau į savo išsvajotą šalį. Aišku, dar maniau, kad tikrai pasiilgsiu savo naujos mašinos, savo nuosavų namų, draugų ir tėvų, bet viskas gavosi šiek tiek kitaip; rašyt net nekilo ranka, nepasiilgau nei mašinos, nei namų, nei žmonių, gal nebent kai kurių artimiausių. Skamba labai savanaudiškai, ir taip, jaučiuosi siaubingas žmogus… Nors ne, nesijaučiu.

IMG_2679

IMG_3064

Ir baisus ir įdomus jausmas, kai vienintelis tikslas gyvenime dabar yra kažkaip, baigus universitetą grįžti į Ameriką ilgam. Nežinojau ko noriu gyvenime iki šiol, Amerika buvo tiesiog svajonių šalis, nuo mažens gyvenau ta mintim, kad aš čia nuvažiuosiu ir tą padariau. Daugiau gyvenime nežinojau ir, tiesą pasakius, nežinau ką noriu daryti, bet žinau, kad noriu daryti tai čia. Žinoma, nemačiau tamsiosios Amerikos pusės, daugelis sako, kad kai pamatyčiau, pakeisčiau nuomonę, bet man ir neįdomu, neplanuoju su tuo susidurti. Galų gale, man ten patiko ir keliai ir kelių ženklai ir faini buvo maži namukai ir didelės vilos ir mokykliniai autobusai ir parduotuvės ir maži barai/ skylės ir skersgatviai ir šiukšlinos didelio miesto gatvės ir viskas viskas viskas. Man neužtenka to, ką siūlo mano dievo pamirštas kraštas, kuris atima galimybes iš žmonių, o ne suteikia jiems šansus daryti tai, ko jie nori. Noriu kažko didelio ir noriu pasiekti tai pati Amerikoj.

Reikėjo laiko apsiprasti su nenatūraliai draugišku žmonių elgesiu ir dirbtinėm šypsenom. Tiesą pasakius ir dažnai kilo noras apsivemt pamačius kaip dirbtinai jie iššiepia savo dantis, kai pamato tave ir paklausę ,,how are you?” nueina, net nelaukdami atsakymo. Teko dirbti ir su meksikiečiais aka minion’ais*(*Minion – taip praminėm meksikonus, nes jie visi gali dirbti non stopu, visi jie vienodi (maži, tamsūs ir apvalaini) ir nuolat šneka savo greitakalbe meksikiečių kalba. Netgi su mumis, nors mes tos kalbos nesuprantam. Bet jie nesupranta, kad mes nesuprantam, nes prisižiūrėjusios meksikietiškų serialų, kažkada pasakėm kelis žodžius kuriuos mokam ir jie užskaitė, kad mokam ir laisvai šnekėti.) kurie 10000 kartų per dieną paklausia kaip man sekasi ir kaip nuotaikos, o ką nors atsakius ar eilinį kartą pasiteiravus kodėl jie to klausia tiek daug kartų, jie tau neatsako, kodėl? Nes nemoka anglų kalbos, tai tiesiog toliau šypsosi.  Aišku, geriau taip, nei kad būtų susirukę, mes lietuviai juk nepratę prie draugiškų žmonių, tai mums ir keista. Bet pripratau šypsotis, pripratau sakyti ,,sorry”, nors ir nesu sorry ir nieko nepadariau (čia kai atsitrenki į žmogų ir vietoj to kad sakytum ,,blet” sakai ,,sorry”), pripratau daugiau padėti, pagelbėti, jei reikia ar pasistengti dėl kitų, jei tik galimybės leidžia. Nes ten visi daro tą patį. Kokie fainuoliai. Negi ne smagu kai prie tavęs gatvėj prieina koks čiurka, paklausia (eilinį kartą) ar nesi ir rusyno, sakai, kad ne, esi iš Lietuvos, bet tu jos juk nežinai, o tada pasirodo, kad jis žino, bet anyway, norėjo pasakyti, kad gražiai atrodau, paklausia kur einu ir kadangi akivaizdžiai esu turistė, gal reikia patarimų kur nueiti. Ant galo dar priduria, kad Ten Walls yra žiauriai cool.

DCIM100GOPROGOPR0672.

img_4592

Bet visgi nesuprantu žmonių, kurie nusivilia Amerika. Jus ten nuskriaudžia? Pastatai jums per maži, neįspūdingi? Sumuša jus ar apiplėšia? Širdį sudaužo? Na nežinau kuo Amerika gali nuvilti eilinį turistą. Aš jau antrą savaitę būdama namie sapnuoju Amerikos oro uostus ir kažkodėl paprastus uostus, bet Amerikoj. Nesu aš iš žmonių, kurie visada vaikšto su šypsena ir užp*sa visus su savo perdėtu optimizmu ir motyvacinėm kalbom, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir bla bla bla ir, žodžiu, go fuck yourself. Bet ten aš neleidau sau liūdėti, nes aš juk… AMERIKOJ. Čia negalima liūdėti, čia mano svajonė ir net žinant mano ant plauko kabančius santykius su maistu, ten nors ir valgydavau sveikai, bet persivalgydavau ne kartą, ir dėl to tiek nesinervinau, nes:
1. Aš vis tiek gražesnė už amerikietes.
2. Man turbūt kas dieną reiktų suvalgyt visą kiaulę/ karvę, kad pasaivyčiau amerikietes per juosmenį.
3. Aš Amerikoj, čia negalima liūdėti.

img_2998

Nerašiau į blog’ą gal ir todėl, kad nenorėjau turėti jokio ryšio su Lietuva, apart bendravimo su draugais. Net tėtis, kuris nuolat sakydavo, kokia aš irzli, pastebėjo, kad ten atrodžiau ,,per daug laiminga”. Aišku, laimės burbulas sprogo, grįžau, here I am. Liūdesėlis… Bet vis dėl to, ne ten gimiau, kur turėjau ir tegul baudžia mane ten tas iš aukštybių už tokius žodžius ir nemeilę tėvynei, nu bet baisi skylė ta Lietuva. Turbūt daugeliui tai nenaujiena, bet man, kuriai neteko tiek ilgai gyventi svetur ir kai gyvenimas Lietuvoj atrodė visai nieko, dabar tenka išgyventi baisų emocinį smukimą ir savęs nesupratimą, kaip man pakako to, ką gali duoti Lietuva. Na nėra baisus emocinis smukimas, aš vis tiek į Ameriką grįšiu bet kokiu atveju, bet kad esu laiminga lyg svastyklėse pamačius -5kg tai irgi nepasakyčiau. Okkk, kad nemėgstu savo tėvynės irgi nepasakyčiau. Man patinka mano butas kuris yra Lietuvoj, mano mašina, mano šunys, (dabar jau) žuvytė ir artimieji, bei draugai. Tai va, tokie ir būtų mano tėvynės pliusai. Nėra tragedija juk. Šypsena mano veide pasirodo dažniau nei saulė lietuviškos vasaros laiku, nesu toks liūdesio debesėlis, koks buvau išvykstant iš Čikagos, bet apie tai kitame įraše papasakosiu. Trumpai tariant, Čikaga is awesome, geriau nei New York.

P.S. Kadangi dabar ateina kolių ir atsiskaitymų sezonas, įrašų padaugės. Va rytoj manęs laukia baisusis informatikos testas ir iš kart atsirado nuotaika rašyti čia ir skųstis kokioj šiknoj mes gyvenam. Na šalis žinoma nekalta, kad valdžioj idiotai.

Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.

Žinot, svajonės pildosi, tik kai kada jų reikia palaukti. Arba man čia tik taip sekasi, kad išsipildo viskas ko noriu, bet tenka įdėti ir pastangų. Šiai svajonei pastangų ir valios daug nereikėjo (ne kaip kokiam svorio metimui), bet reikėjo tik pinigų ir vuolia – sėdžiu Varšuvoj ir laukiu skrydžio į Helsinkį, o vėliau į Čikagą. Ir taip, mano svajonė nuo vaikystės – Amerika. Kita svajonė yra rasti vyrą amerikietį, jei netyčia labai patiks gyvent Amerikoj ir pamatysiu, kad ne nuo viso maisto ten storėjama, tačiau dar neišsiaiškinau ar tai svajonė-prikolas, ar tai svajonė-realybė. Pamatysiu suvažiavus.

Plane-landing-in-sunset-e1421276155733

Be svajonių išsipildymo, man dar labai išsipildo tai, ko aš labai bijau – sėdėti ne prie lango ir sėdėti prie klykiančių mažių. Tai kai mano kelionė prasidėjo autobuse į Varšuvą, vienas toks parazitas man ir pasitaikė. Klykė. Visą. Naktį. Na bet geri dalykai juk nebūna vien tiktai 100% geri, amžiais pasitaiko mažų, verkiančių dėl nieko smulkmenų, kuriom nieks netinka. Ir va tą smulkmeną, naktį, net neabejoju, norėjo papurtyti visas autobusas. Jei tokia erkė man pasitaikys ir 8 valandų skrydyje, tai arba susipyksiu su jo gimdytojais, arba prisipirksiu saldainių ir šersiu, kad tylėtų. Gal tai išeis ir į gerą, išmoksiu elgtis su vaikais. Jei tą galima taip pavadint.
Kitas dalykas ko bijau, tai negauti vietos prie lango skrendant į Čikagą. Jėzusmarija. Nors ir žiūrėt į debesis ar Atlanto vandenyną, man įdomu viskas, kas dedasi už Lietuvos ribų. Ta pati Lenkija man įdomi ir Varšuva graži. Viskas visur yra labai fainai.

Dar niuansas. Kad išvažiuoju 3 mėnesiam, pradedu suvokti tik dabar. Vakar, kai atsiveikinau su tėvais ir draugais, kažkaip atrodė viskas dar ne taip, išvažiuoju tai išvažiuoju, o va kur ir kuriam laikui išvažiuoju tai suvokimas ateina tik dabar, jobtvaimat. Visada maniau, kad pirma kelionė, įkurią važiuosiu viena, bus koks savaitgalis Paryžiuj ar Varšuvoj ar bet kur kitur Europoj. Bet va taip netikėtai gavosi, kad pirma kelionė, kur išvažiuoju viena bus Amerika. Nedidelis kilometrų ir būvimo laiko skirtumas, bet vis tiek šis tas. Ir man baimę kelia net tai, kad aš nebijau. Visiškai jokių emocijų nėra. Arba jos pasirodys kai nusileisiu Amerikoj. Apsiverksiu ar panašiai.

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne”. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne”, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne”, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne” aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip”. O ,,taip” aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne” pasidaro ,,Taip”

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!”. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai”, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė” apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot😀

Vienas namuose tu darai ką nori arba happy alone at home.

Neseniai prisiminiau, kad jau praėjo kažkur metai nuo paskutinio įrašo. Na gal ir daugiau. Nebuvo minčių ar tiesiog noro, įkvėpimo. Tai ta proga pagalvojau reikia apsireikšti, nes rašymo įgūdžiai vis blėsta, o rašyti man patinka.

Kadangi jau nuo liepos pradžios gyvenu viena, neišvengiamai noriu tuo pasigirti, kaip tai yra gerai (ne, nebūsiu paprastesne). Aišku pas tėvus gerai tuo, kad visada yra maisto, bet tai gali būti ir minusas tokiam žmogui kaip aš, amžiais sėdinčiam ant dietų. Taigi, kokie pliusai?

  1. Pradėkime nuo to, kad gali bet kada leisti kokią nori muziką ir kokiu nor garsu. Aišku, yra ir tokie padarai kaip kaimynai, bet kadangi naktimis aš miegu, o ne leidžiu muziką, tai problemų nekyla.
  2. Šaldytuve visada laikai maistą, kokio TU nori, o ne kokį mėgsta visa šeima. Nereikia prie nieko taikytis.
    Pas tėvus būdavo visokių maistų ir mane labai erzindavo jei kažko būdavo per daug ir tas produktas sugesdavo. Arba tiesiog aš stengdavausi mažinti maisto kiekius, tačiau mama pripirkdavo kažko skanaus ir tada neatsilaikydavau ir pisivalgydavau. Dabar tokios problemos nėra.
  3. Galima dainuoti kiek nori. Duše, kambary, vaikšiot ir dainuot kniaukt, ir visiškai nesukti dėl to galvos. Užsileidi muziką garsiai garsiai, eini į dušą, ir net dušo srovė nepermuša muzikos. Ar kaimynai girdi ar ne – dalampački.
  4. Grįžtant prie maisto temos, gali laikyti kiek tik nori bonkų vyno šaldytuve ir nieks tau neprikiš ,,Ne per daug vyno?”. Tik beširdis žmogus gali tai pasakyti…
    wine-funny-quotes
  5. Gali vaikščioti nuoga kiek nori. Aš nemėgtu vaikščioti nuoga. Bet galėčiau.
  6. Niekas neapkrauna tavęs savais reikalais.
  7. Niekas neknisa proto, kad nesusitvarkei. Nes negali! Nes tu ir taip dažnai tvarkaisi, nes neturi ką veikt.
  8. Niekas neprikiša, kad per daug kažką darai ar per mažai kažkam skiri dėmesio. Turiu du augalus, jie gauna to dėmesio ir būna reguliariai sudrėkinti. Nors vis dar nežinau kas kiek laiko reikia laistyti orchidėją. Orchidėja… Visgi turiu tris augalus… Noup, nebe, grįžtam prie dviejų ir tylos minute pagerbiam orchidėją. Dviejų šeimininkių namuose per daug, #sorrynotsorry .
  9. Niekam negresia gauti širdies smūgį, kai užsidedi kokią veido kaukę ir staiga koks namiškis išnyra iš už kampo. Gali ramiai sau vaikščiot kad ir dumblu ar kuo kitu išsitepus.
    funny-mask-funny-man
  10. Specialiom progom visada turiu vyno. Net jei ta speciali proga ir yra ta, kad turiu vyno. Gali gerti jį vienas ar kažką pasikviesti. Ir nebūtina laukti kol išvažiuos tėvai ar jaudintis, kad jie netikėtai gali grįžti ir pamatyti skaudžią tiesą, kaip jų vaikai vartoja alkoholį.
  11. Nieks neateis ir neprikiš ,,Ir vėl žaidi simsais, nors sesija jau čia pat..?”
  12. Kas be ko, gali grįžti kada nori. Ir taip galėdavau, bet dažniausiai reikėjo pasakotis kur ką veikei. Mamai viskas įdomu.
  13. Įvedi savas taisykles ir gali realizuoti save ir neslėpti savo keistų pomėgių. Na taip, pavadinau augalą Benu (pilnas vardas – Bendžaminas), so what?
  14. Visgi kai kada pasidaro nuobodu ir liūdna, bet tada prisimeni, kaip čia nepamainomai geriau nei gyvenant su tėvais ir nubaudi save, kad drįsai taip pagalvoti, įsipildamas taurę vyno. Kažkelintą, whatever.
  15. Dedi daiktus kur tik nori ir NIEKAS JŲ NEPASTATO KAŽKUR KITUR, kur galėtum nerasti.
  16. Miegi skersai dvigulės lovos. Because I can.
  17. Gali net atsinešti guminį ančiuką į vonią, kad nebūtų nuobodu ir nobody will judge you.
  18. Niekas nesujaukia prieskonių/ arbatų lentynėlės. Nebent tu pats. Bet argi galima pykti ant tokio šaunaus žmogeliuko? Aišku ne :*
  19. Pripratini draugus atsinešti savo maisto, kad nereiktų gaminti. Gaminti man patiktų, šiaip kai kada gaila pinigus leisti ant maisto kitiems, kai pati to nevalgysiu.
  20. Gali būti couch potato as much as you want.
  21. Džiaugiesi tyla. Tiesiog tyla (kempiniuko multiko dainelės neskaitom), ta tyla, kurios nesudrumsčia kitų žmonių balsai.
  22. Niekada nekils problemų, kad atsikėlus ir svajojus apie kažkokius pusryčius nuo vakaro, jų nerasi, nes kažkas gali būti juos suvalgęs. an tos problemos nėra, nes Benas tik augalas, jis nevalgo, jis tik geria. Tuo iš esmės mes ir esam panašūs.
  23. NEREIKIA. NIEKUO. DALINTIS.
  24. Tėvai negali tau prikišti, kad žiūri filmukus, nors tau jau 22 metai.
    Spongebob-Post-thumb-615x300-66842
  25. Friends nights. Friends nights. Friends nights kada tik nori.
  26. Gali vaidinti Beatą Nicholson, Gordoną Ramzį ar Džeimį Oliverį ir niekas iš šono nerėks, kad jei sugadinsi produktus, teks suvalgyt tą Š kurį pasigaminai. Ir prie to paties, nukritus kažkam ant žemės, galio N sekundžių taisyklė.
  27. Gali vaikščiot su plačiausia pižama ir kuoduku ant galvos kiek.tik.nori.

Na dabar minusai:

  1. JŲ NĖRA!

Žinoma, aš rašiau viską pagal save. Kitiems būna ramybės neduoda kaimynai ar cypiantys už sienos vaikai. Pas mane tokių problemų nėra, nes sienos yra storos, o jei kažkas ir baliavoja per ilgai, tai aš būnu tas siaubūnas, kuris grasina su mentais :> Bet taip buvo tik kartą. Ir jie baliavojo tris paras nuo pirmadienio. Aš geras ir taikus žmogus, bet ne tada kai reikia keltis puse penkių ryto į darbą ir man kažkas trukdo ilsėtis.

Geros dienos.

Kodėl verta vykti į Bulgariją.

Kadangi labai neturiu ką veikti ir turiu 3 valandas iki cementofkės, tai papasakosiu jums apie mano kelionę į Bulgariją ir kodėl ten man žiauriai patiko.
P.S. jei ką tai aš nesu pirmakursė, tiesiog perstojau į kitą specialybę ir šiuo metu mokausi du kursus vienu metu.

Tai va.

BULGARIJA

Pradėkime nuo to, kodėl aš ten važiavau? Nes kelionė su skrydžiu, pervežimu, pusryčiais ir viešbučiu kainavo 450lt ir jūra buvo už kokių 100-200 metrų. Ačiū, man atrodo, Makaliui ir mano draugei, kuri tą kelionę ir surado. Mes buvome Burge… Man atrodo😀

IMG_1817

Manau nereikia minėti, jog oras buvo superinis. Esu nelabai vandens žmogus ir maudynės manęs netraukia ir per visokius karščius aš vos kelis kartus įlendu į vandenį ir tai jis man turi būti virš 23-24 laipsnių (ta prasme vanduo :D), bet ten aš ėjau maudytis kas 5 minutes, netgi su savo sulaužytu dubens kaulu. Pležuose gultų ir skėčių kainos truputėlį kosminės kaip tokiai šaliai, kur viskas yra pigu, bet jie žaidžia ant to, kad ten atvyksta turtingi rusai. Į diena, jei neklystu, gultas vienam žmogui kainuoja apie 8-10 litų. Skėtis tiek pat. Bet čia smulkmenos, nes ta gultų zona būna visai prie vandens, o už jų jau galima klotis savo rankšluosčius ir išsidrėbt prieš saulę, jūra būna už 10 metrų. Ir šalia buvo baras, kuriame niekada nekeičia wi-fi pasvordo, tai galėjom gulėt šalia baro ir naudotis wi-fi ir šalia būdavo jūra.

IMG_1849

IMG_1848

IMG_1910

IMG_1901

Pomidorų sultys, beje, ten nelabai kokios. Vienos rūšies buvo labai geros, skonis buvo kaip natūralių, bet deja 100 litrų veštis negalėjau.

Ir radau kelis stebuklus ten, pvz.:
IMG_1816Nemėgstu somersby sidro, bet tas blackberry skonio tai super!

IMG_1818

Šitas tai man manija. Labai gaila, kad Lietuvoj hubba bubba gumos nebebėra. Bet tik vieną ją ir nusipirkau, gaila buvo pinigų tokiem dalykam. Geriau išleist juos baruose.

BARAI

 – O nuo kada iki kada pas jus būna happy hour?
– Visą parą.

Tiesa, pas juos labai geras dalykas tas, kad visą parą būna happy hour (nežinantiems tai du gėrimai už vieno kainą) ir alkoholio jie negaili, oj kaip negaili. Ir dažniausiai tie du kokteiliai už vieno kainą kainuoja 7 levus (12 litų su biškiu). Pas mus vienas kokteilis kainuoja minimum 17-18 ir tai ten būna vien sultys beveik.

IMG_1839

IMG_1948

 

IMG_1961Sėdėdamos ir laužydamos liežuvį bendaujant su porele iš Rusyno viešubčio amfiteatre, užsimaniau ŽVĖRIŠKAI bloody mary. Tie šventuoliai ale negeria (rusai ir negeria… a jų syrias?), o mes, nu kaip čia pasakius… Atostogaut atvykome. Visgi, kadangi tada dar nebuvau atradus skanių pomidorų sulčių (o jų ir taip ten buvo mažai), aš po truputėlį ėjau iš proto, nes beveik savaitę mano organizmas nebuvo gavęs nieko kas susiję su pomidorais (per pusryčius viešbučio pomidorai priminė plastmasę), taigi man reikėjo gauti bloody mary, o kartu su ja ir aštrumo ir pomidorų. Po šių dviejų mažulių mano organizmas iki ryto buvo patenkintas, o toliau vėl tęsėsi sulčių paieškos. Iš esmės, neretai norėdavosi paprašyti dar dapilti sulčių į kokteilius, nes jie būdavo tikrai stiprūs. Normaliai geriantiems žmonėms taip nebūtų, bet aš geriu silpnus ir skanius gėrimus, tai man reikėjo. Po to atradau ,,Fizz” sidriuką ir buvo viskas ok.

IMG_1960

Jei jums norisi priekaištaut, kad jaunimas dabar atostogas prageria, tai atsakysiu taip, kad aš buvau susilaužius dubens kaulą ir turėjau šiaip gulėti (nežinojau ten būdama, kad lūžo), bet nors ir kentėdama skausmą, aš vaikščiojau, aišku, kuo galima mažiau, nes vaistai man nepadėjo. Bet kadangi aš ir taip daug mačius užsienio, tai manęs nebestebintų turbūt niekas, taigi pležas ir barai skambėjo kaip rojus. Kelionių draugei irgi.

Šnekant apie maistą, tai porcijos ten tikrai didelės. Daug mes ir nevalgėm, nes:
– Kai karšta nesinori,
– Gaila pinigų maistui,
– Aš kaip visada buvau už savaitinę iškrovą,
– Draugė tam neprieštaravo,
– Jei buvo noras valgyt, per pusryčius pasisotinti galima.

Šiaip, savaitei, labai neišlaidaujant, bet baruose kas dieną apsilankant ir išgeriant po 4 kokteilius (moki už du), mum užteko 100 eurų. Paverčiant į jų levus, tai kai kurie net į mėnesį mažiau ten uždirba.

Klubai ir naktinis gyvenimas ten labai netgi gyvas. Gyvenant šalia visų klubų, tai iš vis tobula, mes gyvenom beveik centre, iki klubų būdavo 10 minučių kelio, tai nesilankėm dažnai (mano lūžęs kaulas…), bet kažkaip aš viskuo bubvau patenkinta; perskaičiau kelias knygas, užsikabinau ant ,,Krikštatėvio”, sėkmingai jį surijau per kelias dienas ir norėjau dar.Tokios buvo tikros atostogos. Apie ekskursijas, sorry, bet nieko negaliu papasakoti, nelabai mus jos domino. Draugė apsilankė Nesebare, jis matosi, yra kaip saloje, vadinamas žvejų miesteliu. Sakė, kad gražus.

Tai va, aš dar ten tikrai grįšiu. visgi prieš važiuojant į Bulgariją aš buvau 3 dienas Palangoje, kur išleidau 300lt, o kur tai nežinau. Bet apie Palangą kitą kartą parašysiu, kai pasakosiu apie savo įsimininą vasarą.