,,Omg kokia tu faina, būtinai susitikt reikia, kavos išgert” ,,Pašol tu nx”.

Nežinau kiek laiko mane labai erzindavo dirbtiniai žmonės, dirbtinės jų šypsenos ir perdėtas draugiškumas. Pati, nemokėdama apsimetinėti, anksčiau galbūt netgi tikėdavau tų žmonių (tuo metu maniau) gerais norais, draugiškumu, visom tom blevyzgom kaip reikia susitikti, išgerti kavos, nuvaryti ten, nuvaryti ten, tipo have so much fun with my future bff. Bet laikui bėgant ir pamačius, kad žodžiai ir lieka žodžiais, pradėjau nebetikėti beveik jokiais pasakymais iš tos serijos kaip ,,būtinai susitinkam, jezus kaip pasiilgau, myliu, bučiuoju saule“. Tada netikėjau, o dabar tokie žmonės mane tiesiog pykdo ir vos laikausi nepasakius ,,nep*sk tu man proto“. Šiaip kartais išsprūsta ir tada seka labai didelis nustebimas ir vėliau apkalbos už akių kokia aš nedraugiška ir kaip tas žmogus norėjo su manim pabendrauti, o aš va kalė net arbatos su juo nenueinu. Nenoriu ir neinu, mano laikas brangus, skirtas tik vertingiems žmonėms kaip šeima, draugai, o ne kažkokie dolbajobai ar dėl visko aikčiojančios kvailės.

Esmė tame, kad labai dažnai žmonės, nenorėdami pasirodyti nedraugiški, bendrauja su jiems nemaloniais žmonėmis, nenorėdami galbūt jų įžeisti ar sukelti nepatogumų kitiems aplinkui, tačiau kodėl nuolat turim daryti ko nenorim vien dėl to, kad nepasirodytume nemandagūs? Mane asmeniškai, kaip sakiau, erzina dirbtiniai žmonės ir jų tuščios kalbos ypač tos, kurios man neaktualios (špaklius, šmutkės, naujos mados, kremukai, kas su kuo miegojo, kas su kuo ką apgaudinėja, kaip kas buvo apsirengęs ir dar labai daug temų. Iš esmės mažuma man įdomių temų, ypač su mažai pažįstamais asmenimis) ir jei kažkas daro/ kalba kažką, kas man nepatinka, aš stengiuosi tiesiog to vengti, bet tikrai nekentėti tuščių pletkų ir išsivėpusių veidų. Todėl arba pasakau ,,neįdomu” arba nueinu. Man nepatinka dirbtinumas ir kvailumas, todėl jokiu būdu to kęsti nenoriu ir, manau, neturėčiau, kaip ir niekas neturėtų apsimetinėti mandagiu, jei to nereikalauja darbas ar koks svarbus reikalas (nu pvz kažkiek gali pakentėti tetas per šeimos balius ir jų paistalus apie mokslus, darbą ir vaikus). Iš esmės man net nebeišeina apsimetinėti, kaip pasakė mano paskutiniai du pašnekovai aną savaitgalį, kurie man pradėjo pasakotis savo gyvenimo istorijas kai aš tiesiog norėjau pasimėgauti malonia jack daniels honey kompanija, kad aš padarau veidą, nuo kurio norisi tiesiog nueiti, nes matosi, kad man neįdomu ir tai yra nemandagu (rimtai..?), o kai tai patvirtinau, jie buvo net galbūt užpykę, kaip aš galiu būti tokia bitch ir neišklausyti iš kur jie atvyko, su kiek antrų pusių išsiskyrė ar kiek vaikų namuose paliko prižiūrėti šuniui.

Galbūt su tokiu mąstymu apsisunkinu sau gyvenimą, vietoje to, kad įjungčiau pati durnelės veidą ir pletkinčiau su visais iš eilės, kad tik nepasirodyti nemandagiai. Gal daugiau draugų turėčiau… Deja, daugiau man jų nelabai reikia, nes niekada kiekybės nevertinau, kaip prioriteto nr.1 jokiose gyvenimo srityse. Man geriau turėti kelis draugus, kurie žinotų mane piktą, laimingą, susierzinusią, užp*sančią, besiskundžiančią, kad prisiėdžiau ir atrodau kaip karvė, bet vis tiek neatsisakytų išgerti butelio vyno kai man ta nuotaika pagerėtų, nei turėti 1000 draugų, kuriem parašius ištikus bėdai pamatytum tik ,,seen” (beje, įsitikinau, kad tarp vyrų draugų beveik neturiu, nes išsikrovus mašinos akumuliatoriui, visi sugebėjo man tik samprotaut kas gali būti ar yra, o gal bus, o ne atvažiuoti padėti. Nesigailiu dabar, kad su jais nėjau gert kavos. Urodai…).

11390266_10204579958798207_1730747376843278750_n
Gaila, kad iki Naujų Metų nesutikau visų, su dirbtinėm šypsenom ir perdėtu draugiškumu, nes tikrai norėjau atsikratyti šiukšlių ir į 2017 įžengti švari ir be asilų pašonėj, bet yra kaip yra, niekada nevėlu tą padaryti. Aš net norėčiau specialiai sudaryti sąrašą žmonių, nusiųsti jiem atvirukus su linkėjimais ir siuntimu į ,,Nx” šalį. Nepagalvokit, iš lempos aš žmonių nesiuntinėju ir nesiuntinėju tų, kurie man nieko nepadarė, o tiesiog yra buki ir perdėm draugiški, nes galvoja, kad taip pasidarys daugiau draugų ir visų taip trokštamų ryšių visose srityse. Kol jie prie manęs nelenda, galima ramiai ir gražiai gyventi. Kol nelenda. Aš net giminės rate turiu įsiliejusių nemalonių veidų, kurie man visada iš kitos stalo pusės šypsosi ir teiraujasi kaip gyvenu ir aikčioja nuo kiekvieno mano pasakyto žodžio ,,Uoj kaip nuostabu! Kaip fainai! Negaliu patikėti, kaip tu gražiai atrodai, tiesiog nuostabiai, švyti, saule“. Ir susilaikyk, žmogau, nesusivėmęs ant visų mišrainių prie visų tetų ir dėdžių. Turbūt todėl ten nieko ir nevalgau, avdrug nesusilaikysiu. O kadangi dabar aš šiek tiek pasikeičiau (anksčiau buvau kantresnė ir prie tų ,,o ką kiti pasakys, jei taip padarysiu”), tai jau laukiu kito baliaus, kada pagaliau galėsiu pasakyti ką seniai norėjau. Yep, aš turbūt gana nemalonus žmogus. Oh well.

Galų gale, apie tokius asmenis galima kalbėti daug ir šita temą yra begalinė, kaip ir jų veidmainiškumas, tačiau ką aš norėjau pasakyti tai, kad kad ir koks gyvenimas atrodo ilgas, vis tiek negalima savo laiko atiduoti žmonėms, su kuriais mums nėra gera leisti laiką, nes taip atimame valandas iš tų žmonių, kurie tikrai verti būti su mumis. Nereikia kreipti dėmesio ką apie mus kalbės kiti, jie visada šneka, bet tai praeina, susiranda greitai kitą auką ir šneka apie ją. Tegul jie galvoja ką nori, kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir atsirenka žmones, su kuriais nori leisti laiką. O bendrauti su žmonėmis, kurie galbūt mums naudingi, bet nemalonūs, būtų pati didžiausia nesamonė ir žala nervams.

Kiek jūs galit žiūrėti į kitus?

Visada, norėdami pradėti kažką naujo, žmonės ieško motyvacijos. Nesvarbu kas tai būtų: sportui, svorio metimui, kūrybai ir t.t. Norėčiau žinoti tikslią statistiką, kiek laiko žmonės praleidžia internete, žiūrėdami visokius sportuojančių žmonių video, modelių nuotraukas, dailininkų darbus, o galbūt norėdami išgydyti save nuo tam tiktų ydų. Jei atsiras tarp skaitančių tokių, kurie negali akių atplėšti nuo visokių motyvacinių straipsnių ar video, tai atsakykit, jums padeda? Negi žmonėms tikrai taip sunku rasti valios suiimti ir nesižvalgant aplinkui eiti ir siekti to, ko jie nori?

Aišku tai, kad kuo toliau, tuo labiau mums yra sudaromos sąlygos būti absoliučiais tinginiais ir nieko nedarant, lengvai pasiekti gerus ir taip trokštamus rezultatus. Vis tobulėja plastinė chirurgija, kuri gali pataisyti visas kūno dalis, nuo antakių iki pilvo kaladėlių, atsiranda kažkokie treniruokliai namie, kurie žada puikius rezultatus jau po dviejų savaičių, o kur dar visokios liekninamosios tabletės, aplink besisukančios pagundos, kurios žada daug pinigų, bet neramų gyvenimą… Kalbu labai apie skirtingus dalykus, bet esmė yra ta pati – visi ieško lengvo kelio tikslams pasiekti, jei jo neranda, griebiasi kažko, kas juos pastūmėtų. Vieni eina sportuoti būtinai su treneriu, kad jiem įspirtų į šiknas, jei netyčia tingėtų ateiti arba partemptų už ausų į sporto salę ir užkeltų ant bėgimo takelio, kiti nerasdami tinkamos dietos bent trupučio valios, imasi skrandžio mažinimo/ riebalų nusiurbimo/ tablečių. Dar kita grupė žmonių, viską turėdami, bet nerasdami gyvenimo džiaugsmo imasi narkotikų arba kitų gyvenimo žlugdymo, taip žlugdydami ir save.

Ko aš nesuprantu, tai kodėl žmonės negali patys savęs iškelti į aukštumas ir to tobulo pavyzdžio pozicijas? Įsivaizduoti, kaip jie atrodo ir kaip gyvena tame pasaulyje, apie kurį svajoja ir to siekti, nežiūrėdami į kitus ir neimdami pavyzdžių iš visai nepažįstamų žmonių, kurių prioritetai ir gyvenimas galbūt yra visai kitoks. Manau, kad niekada nepasieksi savo tikslo, jei nuolat eisi paskui kažką kitą, kuris siekia savo iškeltų tikslų, kurie galbūt tau net netinka. Pavyzdžiui, jei aš žiūrėčiau vien fitneso žvaigždžių video ir skaityčiau jų istorijas ir bandyčiau pati siekti fitnesistės karjeros, aš būčiau labai nelaiminga, nors jų išvaizda ir graži, kas yra mano didysis gyvenimo siekis, tačiau toks kelias man būtų kaip žarijomis grystas, kuriame tiek nusideginčiau sau kojas, kad apie pedikiūrą galėčiau pamiršt iki kito gyvenimo ir pasiekus tikslą nesidžiaugčiau, o verkčiau ir kuo greičiau nuo to norėčiau pabėgti ir gyvenime neatsisukčiau į tą pusę. Todėl, kad numesti svorio, atradau savų būdų, kurie man priimtini labiau, nei vergavimas prie treniruoklių. Ir mesdama svorį aš nežiūrėjau į manekenių nuotraukas, aš įsivaizdavau kaip aš pati atrodysiu liekna, su mini sijonu ar bikiniu.

Tad, pradedantys (ar tiesiog svajojantys apie tapybą) dailininkai, nustokit vaikščioti į parodas vien dėl to, kad užsimotyvuotumėte kitų nutapytais darbais ir jų istorijomis, būkit kūrėjai iš savęs. Būsimi sportininkai – eikit ir sportuokit ir įsivaizduokite kaip jūs atrodote su kaladėlėm ar spintos dydžio raumenim, o ne vėpsokite į Švarcnegerio plakatą. Dainininkai – nebežiūrėkit žvaigždžių video klipų, būkit savim, originalumas visada laimi, o ne apsimetinėjimas kuo nesate. Storos moterys – nebeėskit, o jei neišeina, įsivaizduokit kaip gražiai atrodysite vasarą numetusi svorio. O jei niekas nepadeda, tai esate tiesiog silpnavalės begemotės, todėl ir neverkit kokie jūsų genai prasti ir kaip “kartais galima” suėsti kokį tortą.

20d6c77bbce9cff9a327b56df646524c

Pošventinė laimė, New Year’s resolutions arba būkit žmonės.

Praėjus gražiosioms metų šventėms (neskaitant mano gimtadienio) visur, kiekvieną dieną galima pamatyti ir kaip žmonės pradeda kurti savo pažadus naujiems metams, kurių 99,99999% nepasiteisina, ir kitą pusę žmonių, kurie iš to jau pradėjo šaipytis. Turbūt dabar irgi tikėjotės pašaipų, tačiau galiu pasakyti, kad to nebus. Nevisai.

Apskritai, man jau kuris laikas keista kaip žmonės vis žada nuo sausio antros (nes sausio 1- ąją blaivosi) pradėti sportuoti, mesti svorį, sveikai maitintis, išsilaikyti teises (jau tikrai tikrai), būti nauju žmogumi (šitas pažadas turbūt būna sulaužytas jau kitą dieną) ir t.t. ir panašiai. Atrodo, lyg savo tikslų negalima siekti kiekvieną dieną ar kažką šiandien sugalvojus, šiandien ir pradėti vykdyti. Tarkim man niekada dietos neišeidavo laikytis nuo pirmadienio, kaip ir pradėti sportuoti ar, kad ir ką aš ten žadėdavau daryti nuo Naujųjų Metų. Retai ir bandydavau iš tikrųjų, nes, šiaip jau, jei kažkas dar nežinojo, dalykus, kurių nori, gali pradėti daryti jau nuo rytojaus (suprise surprise). O jei jūs randate pasiteisinimus dėl ko to nedaryti, sausio pirmoji/ antroji irgi nesuteiks jums valios ar motyvacijos. Visgi viską, ką žadate daryti, darysite (arba ne) tik dėl savęs. Svorį mest reiktų irgi dėl savęs, o ne už vieną sveiko maisto porciją apdovanoti save tortuku. Sportuoti jei norite pradėti, taip pat – tik dėl savęs, nes jūs nieko negalėsite apkaltinti būdami stori ir nepajudantys. Jei patys esate pakankami nevykėliai ir nesugebate vykdyti to, ko norite, nenurašykite savo problemų kitiems, niekam jūsų skundimaisi ir ašaros neįdomu, gyventi reikia sau.

1010406_710840428948732_1463369163_n

Kalbant apie pošventinę laimę, tai kaip ir pernai ir užpernai (laimingos skyrybos, seriously) po švenčių man grįžo gyvenimo džiaugsmas ir gera nuotaika, nes kas dėjosi iki švenčių, tai priminė princhologinį siaubo realybės šou, kuriame dalyvauju tik aš ir gal karma, kuri man keršija už visą blogį, kurį padariau pastaruoju metu ar per metus. Na anyway, dabar viskas faina, viskas atkentėta, gražu ir aplink mane vėl skraido drugeliai ir sproginėja širdutės. Su manimi jau galima susišnekėti (kas to padaryti negalėjo prieš tai, I’m back now) ir netgi kai kada padiskutuoti ir apmėtytam sarkastiškais pasakymais (sorry, to negaliu pakeisti). Na bet nukrypau nuo temos. Esmės tame, kad dabar dažnai analizuoju tiek save, tiek žmones ir galvoju ko mums reikia, kad pagaliau pradėtume gerbti kitus, save ir džiaugtis gyvenimu, neprisigalvojant papildomų problemų. Kad ir kaip būtų gaila, Naujų Metų list’as visgi bus, bet ne mano pažadų, o to, kas padėtų būti žmonėmis. Jų galima pradėti laikytis dabar.

  1. Nesidžiaukim kitų nelaimėm.
    Labiau taikoma lietuviams, nes kad ir kaip būtų gaila, esame tikrai ne patys draugiškiausi žmonės. Pati nesu besišypsanti visiems visada ir miela, gera ir t.t. Net negalėčiau šypsotis šlykščiam žmogui, bet niekada nesidžiaugčiau, jei kažkam atsitiktų bėda ir padėčiau, jei tik galėčiau. Kas mums iš to, kad kitam blogai? Geresnė savijauta? Apdovanojimas, kad kokia nemėgiama kalė ar melagis vaikinas nusilauš kurią ataugą ar bus išmestas iš universiteto? Ne, nebus jokio apdovanojimo, laimės ar karmos taškų. O jeigu tai ir padės jums pasijusti laimingam, tai karma never forget.
  2. Darykite ką norite.
    Šitą ir sau pritaikyt galiu, nes niekaip neišsiruošiu į žirgyną nuvažiuoti. Bet esmė, kad reikia daryti tą, ko norime ar seniai svajojame. Keliauti ar viską mesti ir išvažiuoti, jei tik norisi. Kodėl ne? Neseniai, man atrodo, kalbėjau apie vieną gyvenimą ir kad negalima savęs apstatyti baimės ir “kas ką pagalvos” sienom, nes taip ir išprotėti galima. Jei kažkas patinka ar kažką mylite – pasakykite, juk nieko neprarasit (na, o jei prarasit, bent žinosit, kad nebegaišit daugiau laiko su tuo žmogumi).
    Apskritai, gana žmonėms galvoti ką kas pagalvos. Ne jų gyvenimą gyvenate, gyvenate sau ir jei kas daro jus laimingai – tą ir darykite, nebijodami to, kas bus. Kas bus tas bus, nepabandęs nesužinosi. O surizikavus juk galima ir tokią laimę atrasti, apie kurią net nesvajojote.
  3. Nedarykite ko nenorite.
    Jei darbas nepatinka – reikia jį mesti (iš vis nereikėjo pradėti dirbti nemėgstamo darbo). Jei žmogus nepatinka – nebendrauti, ir nesvarbu, kad tai jūsų pussbrolis/ klasiokas/ grupiokas, kurį matote gana dažnai, visada galima ignoruoti. Yra mano rate žmonių, su kuriais tiesiog mūsų biolaukai nesutampa ir jie yra visiški veidmainiai, kas mane siutindavo, bet kai pradėjau nekreipti dėmesio, viskas pasidarė super. Ir man tikrai neįdomu, kad tą žmogų sutinku per beveik kiekvieną giminės balių, nes jokiomis aplinkybėmis ir niekas manęs neprivers klausytis jo kalbų ir žiūrėti į dirbtiną mordą (veidą).
    Kai darai ko nenori, morališklai jautiesi blogai, o to tikrai nereikia.
  4. Padėkite.
    Koks geras jausmas yra kažkam padėti. Nežinau kaip jums, bet man tas patinka. Nereikia pulti padėti bet kam, bet kada, nes žmonės tuo naudosis, ką jau reiktų pajaust. O jei padedate, padėkite nuoširdžiai, kad ir kaip ši frazė skambėtų lyg iš biblijos kokios, bet rimtai, patys geriau pasijusit.
  5. Neapsimetinėkite.
    God, please, nebūkite fake’ai, nuo tokių žmonių norisi ne tik bėgt, bet ir bėgant užsukt į bromą išsivemt. Jie net pykčio, dažniausiai, nekelia, jie tiesiog sukelia pykinimą. Kada nors vis tiek nukrenta tos dirbtinės kaukės ir kas iš to, kad prieš naują vaikiną/ merginą apsimetinėsit ramiais, inteligentiškais, apsiskaičiusiais, ištikimais žmonėmis, jei vis tiek galiausiai jūsų simpatija pamatys, kad esate Šilainių mužikas, kuris skaito nebent alaus etiketes ir esate profesionalus sėmkų lukštų į plytelių tarpus spjaudytojas + turite 3 antrąsias (šitas žodis jau keistai tokioj situacijoj skamba) puses. Galų gale, kiek ilgai gali jaustis žmogus, kuris apsimeta tuo, kuo nėra? Aš net filmo, kuris man neptinka, negaliu žiūrėti ilgiau nei 10 minučių, ką jau kalbėti apie akivaizdžius apsimetėlius atsiradusius man prieš akis.
  6. Tiesiog būkite žmogiški.

Not sorry for the long post 🙂

Kaip išgyventi Kalėdas.

celebrate-family-christmas-wallpapers-1024x768

Čia gal labiau būtų vadovas, kaip išgyventi šventes ir su visais jų dalyviais. Niekam nepaslaptis, kad Kalėdos, Kūčios yra labai gražios, jaukios, šeimyniškos šventės ir per jas norisi atsipalaiduoti, prisivalgyti, prisigerti ir kitomis atostogų dienomis tą pakartoti. Kūčios kaip Kūčios, jas mes švenčiame labiau šeimos rate, be giminaičių, tačiau Kalėdos yra visai kitas reikalas… Per Kalėdas susirenka ne tik šeimos nariai, bet ir dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai, krikšto tėvai ir dar velniai žino kas ir prasideda klausimų lavinos apie tavo gyvenimą ir lyginimai su jų vaikais, jų draugų draugų vaikais, kokios nors kaimynės anūkais ir taip toliau ir dar baisiau. Kaip kuo mandagiau tą ištverti, turbūt norėtų žinoti dažnas jaunas žmogus, kuris dar mokosi mokykloje ar studijuoja. Ir yra vienišas, pabrėžtinai.

,,Tai ką veiksi baigęs mokyklą? Kur stoti žadi?”

Mintyse galvoji ,,Nu bl*t, ch*j pariši, kur priims, ten ir stosiu”. Tačiau to geriau garsiai nesakyti, bobutes išgąsdinti yra lengviau, nei eilinius žmones, o jūs juk nenorite Kalėdų šventės paversti į laidotuvių šventę, taigi tiesiog galite pasakyti, kad seniai galvojate apie kažkokią specialybę ir kai išlaikysite egzaminus, stosite ten. Tada kantriai išklausykite padrąsinimus ir istorijas kaip kur stojo jų vaikai ar anūkai. Arba užsiverskite taurę vyno, bus lengviau.

,,Kaip tau (universiteto) egzaminai? Ar visus išlaikei?”

Mintyse ,,Chujovai, kaip kiekvienais metais, stengiuosi gauti bent teigiamą ir tokiu atveju būnų laimingiausias žmogus pasaulyje”. Bet tai lieka tik mintyse. Visada sakykite ,,Gerai”. O jeigu, pagalvoję apie egzaminus, nesusilaikote nuo ašarų, galite (jei per ašaras ir kūkčiojimus sugebėsite) paklausti kaip jos pencija. Diskusija baigsis.

,,Ką veiksi baigęs universitetą? Apie kokį darbą galvoji?”

*Double eyeroll*. Mintyse ,,Galvoju apie didelę kompaniją, kuriai vadovaučiau vos atsiimsiu diplomą ir uždirčiau kelis milijonus per mėnesį, bet būkim realistai, I’m gonna be a stripper/ bully”. Žmogui, kuris neįsivaizduoja ką veiks, kai baigs universitetą, šis klausimas yra skaudus (aš pati tą rašau su skaudančia širdimi, nes dabar yra sesija ir neapleidžia mintis, kad eisiu dirbt į McDonald’ą). Ir iš tikro net nežinau kaip išsisukti man pačiai reikės iš šito klausimo. Galvoju, jog reiks susiverst taurę vyno ir sakysiu, kad truputį paatostogausiu (žinoma, mintyse tas atostogas matai tarp daug vyno butelių ir kažkur, kur pats nežinai kur, bet to minėti tetom irgi nereikia) ir tada galvosiu. Arba reikia juodai meluoti, kad tu žinai ką veiksi, kur dirbsi ir kiek uždirbsi, nes iki kitų metų jos visos tikrai tą užmirš. Na arba nedagyvens. Bet tada bent nesijausite kaltas, kad dirbate Charlie picerijoj padavėja/-u, nors sakėte, kad turite realią karjeros viziją.

,,Kaip tavo meilės reikalai? Susitikinėji su kuo nors? Ar turi kokį berniuką/ mergaitę?”

Mintyse ,,Vat imsiu tau, tetą Aldoną, ir sakysiu su kuo, kada ir kur aš būnu. Ne, šiaip iš tikro niekur aš nebūnu, esu lonely af ir prie mano lūpų prisiliečia tik vyno butelis”. Bet vėlgi išgelbėja atsakymas ,,Gerai” arba ,,Šiuo metu man labiau rūpi darbas/ mokslai”, kad ir koks melas tai būtų, nes nei darbą turite, nei mokslai jums rūpi. Žodžiu, susiverskite kažkelintą vyno taurę ir nesakykite, kad nieko neturite, bet ieškote, nes visos tetulės užpuola dėl to kaip skeriai. Apskritai, jei jums apie 25 ar daugiau metų, jos pradės jus nurašinėti kaip senmerges. Dėl vyrų jos nėra tokios aršios, nes jie vaikus gali daryti ilgai, o va moterų ,,laikrodis tiksi” ir reikia kuo anksčiau gimdyti. Iš skaudžios patirties sakau, nebandykite aiškinti, kad norite ramiai pabaigti mokslus ir užsidirbti, kad galėtumėte vaikui suteikti galimybes mokytis ir laimingai gyventi, nes jos to nesupras. Atrodo, kad anais laikais pragrindinis moterų tikslas buvo gimdyti ir daugiau nieko. Laikai pasikeitė, senų žmonių nepakeisi, tai tiesiog sakykite, kad jums ne tas galvoje arba turite vaikiną, jos neatseks, kad turite tik šunį/ katiną, kurį vadinate vaikinu.

,,Tai kada vestuvės?”

(Čia tuo atveju, jei pasakote, kad turite antrą puse)

Mintyse ,,Kokios, bl*t vestuvės, mes draugaujam kelis mėnesius tik…”. Sakykite, kad tokiems dalykams esate per jaunas ar jums per anksti “ženytis”. BET, sakykite tai kuo labiau gailestį keliančiu tonu, nes, atrodo, kad jos visos tik ir taikosi įžvelgti tavo žodžiuose kabliuką, už ko užsikabinti ir tada jau vargas tau. Čia vienas iš sunkesnių atvejų, nes senovėje, matyt, visi labai anksti ir greit tuokdavosi, todėl joms nesuvokiama kaip galima draugauti 2, 3 ar 6 metus ir nebūti “apsiženyjus”. NU GALIMA, NORMALŪS ŽMONĖS NESKUBA, bet to irgi juk nesakysi. Visada galima suversti kaltę, kad nėra pinigų, arba bekalbant išgerti dar vyno ir pasakyti, kad iš vis nenorite tekėti/ vesti, o tik norite turėti fuckbuddy. Tada ištiks infarktas, o jūs išsisuksite nuo nemalonaus atsakymo.

Jei jums kažkas pradeda pasakoti savo draugių draugių dukterų sūnų pusbrolių merginų sesių šuns istorijas.

Gerkite. Klausykite ir netoliese turėkite butelį. Tada pasakykite, kad einate parūkyti ir grįžę atsisėskite kuo toliau.

,,Žiūriu ale pasitaisius/ sumoteriškėjai”

Mintyse ,,Pašol von, tu jau 100 metų kaip pasitaisius, bet Lidos* tau nesiūlau”. Sakykite, kad dabar žiema ir pradėsite sportuoti nuo naujų metų. Ir toliau gerkite. Bet jei atsitiks taip, kad būsite išgėrusi per daug vyno ir išsprūs tas nelemtas ,,Jūs irgi stora ir dar storesnė, bet aš jums nieko nesakau. O jūs dėl nesijaudinate, kad karste netilpsite?” pridėkite ,,et, aš juk juokauju… tuoj grįšiu”. Eikite parūkyti ir grįžkite, nes kitu atveju jos nuteiks prieš jus visą giminę ir net augintinius. Jei būsite patalpoje, to padaryti tokie žmonės nedrįsta. Vadovaujantis sovietų sąjungos tradicijomis, jie kalba už akių, o ne į akis.

,,O kaip tu sukūdai, moteris turi būti moteriška!”

Mintyse ,,Bl*t apsispręsk, aš aš gražesnė “pasitaisius” ar sukūdus, jomajo”. Esmė, kad joms niekada neįtiksi, niekam niekada neįtiksi. Jei tu stora, visi sakyks, kad tu pasitaisiusi, jei plona, įtarinės ligas ir gąsdins visomis gyvenimo problemomis. Tą iš patirties pati išgyvenau ir žinau geriau nei kas kitas abu variantus. Dabar, kai esu kūda, pagal senas tetas, žinoma, esu perkarus ir ties mirties riba, turiu išklausyti, kaip joks vyras manęs neims, nes neturiu “už ko vyras galėtu paimti”. O tai, kad nevalgau vakarais ar per šventes, kai stalai būna nukrauti riebių patiekalų ir majoneze plaukiojančių mišrainių, jom duoda dar daugiau peno plepalam ir gąsdinimam, kad aš, pagal savo amžių ir ūgį per kūda ir t.t. Bitch, nuo kada KMI domėtis pradėjai, bet jei pradėjai, tai į veidrodį užmesk akį. Žinoma, juk jums protą knisa senas žmogus, taigi negali taip sakyti, taigi geriausias, šioje situacijoje, atsakymas gali būti toks ,,Tik taip atrodo, aš tikrai valgau ir esu sveika, tiesiog skrandį dabar skauda, nes ryte persivalgiau, todėl ne tiek daug valgau”.

*Lietuvoje uždrausti vaistai lieknėjimui, nes nors ir yra veiksmingi, labai kenkia sveikatai.

Taigi čia dažniausi ir opiausi klausimai, kurie pasitaiko, kai susieina visos giminės, kurios tavęs nematė nuo pernykščių Kalėdų ir kurios ieško preteksto papletkint su visa kita puse giminės, koks tu esi be ateities, bedarbis, vienišas ir negana to, storas. Tad nesuteikite jiems šanso to padarysi. Apsišarvokite kantrybe, sutikite su viskuo, ką jos sako, linksėkite galva ir sakykite ,,gerai”.

Ir gerkite.

Sėkmės mums visiems, kurie yra studentai ir neturi antrų pusių. Ir have no clue about their future.

Just because they disagree, doesn’t mean you ain’t right.

Jūs kada nors susimąstėt kaip kitų žmonių žodžiai daro įtaką jūsų gyvenimams? Nuo pat vaikystės mums visiems tenka susidurti su aplinkinių nuomonėmis ir pamąstymais apie mūsų gyvenimus, kai dar patys nespėjam susiprasti kokiam pasaulyje mes atsiradome ir tuo labiau nespėjome pagalvoti kuria kryptimi eiti, bet visi ima kišti savo pastebėjimus, kurie anot jų yra labai teisingi ir pranašiški. Pavyzdžiui, padeklamavus trumpą eilėraštuką visi džiūgauja ir jau mato koks tu būsi poetas ar sakysi viešas kalbas seime, o susimovus ar gavus traumą kokiam nors sporte, tave nurašo kaip pusaklį nesportišką liūrbį, kuriam geriau sėdėti ofise, o ne paskui kamuolį bėgioti.

Nori nenori, bet aplinkinių kalbos ar apkalbos daro mums įtaką. Juk perskaičius gerą šiandienos horoskopą būsi geriau nusiteikęs, nei perskaičius, kad žiūrėk po kojom, nes šiandien padidėjus kojos išsisukimo tikimybė arba pilnaties paveikta tavo psichika atneš daug bėdų karjeroje ar šeimos rate. Bet čia horoskopai, jais vieni tiki, kiti ne, kiti tiki tik tuo, kas gero rašoma (kaip aš, pavyzdžiui), tačiau atkreipiant dėmesį į žmones, ką jie mums sako ir kaip padrąsina ar papeikia, kaip tai, nejaučiant, mus paveikia. Ypač, jei žmogus artimas ar kažkas, kas turi galios mus paveikti savo tvirtu charakteriu ir iškalba. Kai kada net patys tvirčiausi žmonės, paveikti kalbų, yra sužlugdomi ar bent jau pagalvoja, kad ,,Gal anas ir tiesą sakė, gal ši mano klaida darbe/ gyvenime tikrai rodo, kad aš ne tam kely ir darau ne tą, ką turėčiau. Tai dabar nebežinau ką daryti, esu pasimetęs. Ką dabar daryti?” ir galiausiai taip galvodami prieiname prie ,,Visgi tiesa, aš visiškas kvailys, jei sumoviau, mesiu viską, esu niekam tikęs”.

loser_by_sketchingheaven

Taip, taip galvoti yra lengviausia. Juk net vienas deguto lašelis apnuodija visą vandenį, ir jei leisime kitų keliems žodžiams ar sakiniams užnuodyti mūsų gyvenimus ir mintis, tai ir tapsime tokiais, kokiais jie mus savo kalbomis ir nupiešia. Kiek yra žmonių, kuriuos išmetė iš mokyklos, o jie pasiekė karjeros aukštumas ir uždirbo milijonus. Kiek tokių, kuriems sakė, kad gal tu geriau nedainuok ,jei nenori apkurtint liaudies, bet jie dainavo ir dabar atlieka savo kūrinius didžiausiuose pasaulio arenose. Ir kas labiausiai pikta, kad visada aplink mus bus tokių žmonių, kurie tik ir sieks mus nusodint ir aplaužyt sparnus mūsų svajonėms, nes jos jų primityviems protams – nesuvokiamos arba kitokios, nei jų. Ne visi siekia vos užaugę kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Ne visi nori vos baigę mokslus ieškotis darbo, kaip ir baigę mokyklas stoti į universitetus. Ne visiems užtenka nuskristi iki Londono ir po to girtis kaip jie pasaulį pamatė pro kalakutų fabriko langus. Aš nenoriu gimdyti vaikų, aš neįsivaizduoju kuo būsiu baigusi universitetą ir man per maža Lietuva, per maža Europa. Noriu kažko didelio, nes pasaulis yra didelis ir gražus ir aš noriu tą pamatyti. Noriu keliauti daug daug, nes tik tada jaučiuosi savimi, jaučiuosi laiminga ir jaučiuosi savo vietoje, nors ta vieta nuolat kinta. Tai įsivaizduokit kokį spaudimą atlaiko toks žmogus kaip aš. Ir man netgi liūdna pasidaro klausytis pamokslų kokia aš neapsisprendus (bitch, aš apsisprendus, noriu kažko daugiau, o ne sėdėti vienam darbe 40 metų, kaip tu) ir ne tokia kaip visi (here we go, soviet union). Valio, toks ir yra mano tikslas, aš nenoriu būti kaip visi, aš noriu būti aš ir gąsdinti tiek tave, tiek save savo planais ir svajonėmis, kurias įgyvendinus galėsiu girtis ir (galbūt) savo vaikams pasakoti, kaip nerealu buvo pasiklysti kažkur Tailande ir miegoti palapinėje ar paplūdymy, o ne, kad didžiausias mano nuotykis buvo kaip kelyje Kaunas – Palanga nuleido padangą ir kažkas sustojo man ją pripūst. Ar kaip ten aš šokiuose pabėgau nuo kokio kavalieriaus…

07b2078ee074cd0f0e55e19260dafc9fAš žinau, kaip sunku yra priešintis, kai iš visų pusių tave bado ir kartoja kaip tu dar nieko nesupranti, nes esi jaunas ir naivus. Bet geriausia yra ta dalis, kad vyresni žmonės kartoja, kad ,,viskas ne taip paprasta ir ne taip gražu, gyvenime, kaip galvoji”. Are you fuckin kidding me? Man atrodo, kad dabar jau mes turime mokyti vyresnius žmones, kad gyvenime yra ir šviesa ir spalvos, nes jie gali taip paveikti silpnesnių jaunuolių psichiką savo sovietiniu mąstymu, kad tai jau atrodo nelegalu. Ne visi vyresni žmonės yra tokie kitus smukdantys, jei ką, neturiu omeny visų, bet tie, kurie tokie yra, verti giliausių kalėjimo ar senelių namų kamerų, kur dirba dar senesni už juos darbuotojai, nes neduok dieve pamatys jauną kraują, tai tuoj pat užsimanys visą jį išsiurbti, kaip kokie uodai, kurie dar ir kraują užkrečia.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad viskas gyvenime yra gražu, viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesį į nieką, kas sako kitaip. Ne vienas mūsų žinom daug pavyzdžių iš kitų žmonių gyvenimo (jei jau jums reikia iš kažkur gauti motyvacijos), kurie ne kartą yra suklupę ar net įstumti į duobes, tačiau atsistojo ir ėjo toliau, nes jei neisi, tada ir liksi stovėti vienoje vietoje ir skųsies, kad tikrai nieko nesugebi, niekas neišeina, o neišeina todėl, kad nieko nebandai arba leidi nuodingiems žmonėms tave įtikinti, kad esi lūzeris. Mes esam visi skirtingi, mes visi unikalūs ir, tikiu, kad kiekvienas turim savą gyvenimo kelią, kurį anksčiau ar vėliau atrasim. Mes esame laimingi, nes turim galimybes pamatyti pasaulį, pabandyti įvairias sritis ir išreikšti save kaip tik sugalvojam.

Už mus ❤

inspirational-wallpapers-the-secret-22453546-1024-768

Susikiškit savo taisykles į savo sovietines šiknas

Su kiekvienais metais, pastebėjau, mano ateities planas matomas vis per didesnę miglą. Būdama mokykloj (kažkada seniai), buvau tikra, kad būsiu teisininke. Vėliau, paaugus, supratau, kad tokiam žmogui kaip aš, kuris mėgsta bendravimą, kūrybą ir tikrai ne sausą informacijos kalimą, teisininke būti nepavyks, taigi perėjau prie žurnalistikos. Visai gerai sekėsi, dar paauglystėje rašiau apmokamus straipsnius ir gana nemažai metų buvau tikra, kad žurnalistika – specialybė kaip tik man, nes bent jau sugebu rašyti, jei nieko kito nemoku. Dabar mano ateitis jau ne nebe miglota, ji tamsi kaip ankstyvi žiemos rytai. Nenoriu būti pririšta prie darbo nuo 8 iki 5 ir net nebežinau ar noriu būti žurnaliste. Ne, nenoriu.

Bet kalbant apie tai, kad nejaunėjam ir gyvenam dar labai taisyklių valdomoj valstybėj ar tiksliau tarp žmonių, kurie dar gyvena pagal senas pažiūras, nori nenori, amžinai jauti spaudimą. Pvz aš, per kiekvienas šventes, kada tenka “malonumas” susitikti su pagyvenusiom tetom (dėdės mldc), nuo 21 metų tik ir girdžiu ,,Tau jau kiek metų, laikas vaikam, vėliau bus sunku, vaikeli, geriau anksčiau” arba ,,baigus mokslus reikia kurti šeimą, nes vyro neberasi po to, net darbas ne taip svarbu, gimdyk kuo anksčiau”. Pašol n*. Mėgstu kalbėti apie vaikų ir vedybų temą ir matyti kaip žilos tetos dar daugiau pražilsta nuo mano pasakymų, kad neplanuoju dar daug daug metų turėti vaikų, jei iš vis turėsiu, nes gyvenimo aš tikrai gadintis nenoriu. Mano gyvenimo planas baigus mokslus keliauti. Kažkur, kažkaip, bet keliauti kiek tik galima daugiau (o jei ir nekeliauti, tai darbas man būtų svarbiau nei šeima). Po vasaros Amerikoj grįžau visai kitoks žmogus, su visai kitokiais prioritetais ir lyg naujai gimęs, alkanas naujovių, kelionių ir pažinčių. Bet mes esame spaudžiami baigus universitetą rasti darbą, rasti antrą pusę, susituokt ir kurti šeimą. Mane pačią, būna, kad patarkuoja ir groja nervais, kad neturiu gyvenimo plano ir kaip aš galiu nenorėti po mokslų įsitaisyti kokiam ofise ir dirbti vis tą patį, nuobodų darbą (na nebūtinai nuobodų, yra ir įdomių, bet kol kas nežinau kas man tiktų). Nesmerkiu tų žmonių, kurie nori tokio gyvenimo, čia jau jų problema, kad gyvenimą aukoja, bet visiems reikia skirtingų 1339181000869_8032746dalykų, tačiau kodėl būtent kai išsiskiri iš kitų, esi nurašomas, kaip ,,dar per jaunas, kvailas” ir girdi tik tai, kad dar tas noras šeimai ateis, tik dabar taip kalbu ir geriau nesakyčiau tokių nesąmonių. Sakiau ir sakysiu, jei senių sovietinis mąstymas leidžia jiems mane vadinti jauna ir kvaila, jei neturiu noro apsikrauti vaikais ir būti namų šeimininke su prijuoste virtuvėj gyvenanti ir kepanti pyragus, tai ir aš turiu teisę sakyti, kad tegul jie išsiblaivo nuo senų laikų ir gyvena dabar.

Pastaruosius kelerius metus vis klausinėjau savęs, kuo norėčiau būti ir kur save ateity matau. Dabar jau žinau, kad save tikrai matyčiau kažkur, bet ne čia. Amerika būtų tobula, bet ten sudėtinga. Galų gale, jaučiuosi kažką naudingo veikianti, kai keliauju. Nauda čia tik asmeninė, bet kada gi dar atrasi save, jei ne būnant tik su savimi ir bandant rasti išeitis iš sudėtingų situacijų, kurių būna pilna, kai išeini iš konforto zonos. Bet tas ir daro gyvenimą gražų, tas ir suteikia energijos ir laimės ir noro judėti į priekį. Išvažiavusi ir pabuvusi kažkur viena, kažkur toli toli nuo savo šiltų, jaukių namų ir tėvelių, kurie jau bet kada neatvažiuotų padėti, pasijutau tokia laiminga ir tokia laisva, norinti susidurti su kuo daugiau iššūkių, kurie priverčia širdį drebėti, kai kada iš baimės, kai kada iš laimės ar jaudulio. Neįsivaizduoju kaip žmonės gali to nenorėti, iškeliauti kažkur, neaišku kur ir tada ieškoti kelio atgal arba judėti į priekį. Sunku net apsakyti kokia buvau prieš vasarą. Turbūt buvau pavargusi nuo Lietuvos (visada norėjau iš čia išvažiuoti ir daug keliauti), nuo rutinos, nuo visko, kas mane sekiodavo visą gyvenimą, ypač konforto. Nieko man niekada netrūko, viską turėjau ko norėjau, nesiskundžiu, ačiū dievuj, kad turėjau viską ir niekada neteko kovoti ar verstis per galvą. Kitiem gal taip ir tiktų – pinigų yra, galima neskaičiuoti, kam dar rizikuoti to netekti? O aš noriu. Man neįdomu rodomas gyvenimo modelis, kurį minėjau (univeras, darbas, šeima, vaikai, senatvė ir grabas), man reikia kažko daugiau. Noriu būti milijonierė akimirkų, kurių neparodysi nuotraukose, noriu būti pilna jaudulio ir įvairių jausmų, kuriuos sukeltų patirti nuotykiai ar iššūkiai. Turbūt daugeliui tos akimirkos asocijuojasi su vestuvėmis, vaikų gimimu, pirmais žingsniais ar pridėjimais į pampersus, o nuotykiai – mamyčių klubo susitikimai, bet man tai taip pat tolima, kaip supratimas apie matematiką. Išvažiavusi į Ameriką aš net nieko nepasiilgau. Tik į galą vasaros, kada jau nori nenori reikėjo grįžti namo, prisiverčiau pagalvoti, kad turbūt fainai susitikti artimuosius ir draugus. Bet šiaip man taip nieko netrūko, kad net baisu.

f592f156a6963519e814e0b376ef31f3

Bet argi ne taip turėtų būti? Argi neturėtume sekti savo svajonių, daryti kas šauna į galvą ir gyventi sau? Kaip visi aplinkui kartoja ,,gyvename tik vieną kartą”, tai reikia padaryti taip, kad tas kartas būtų toks, kad galėtum parašyti visą seriją knygų apie akimirkas ir nuotykius kuriuos patyrei tada, kai kiti apie tai tik svajojo.

Amerika – pasakų šalis su daug nenatūralumo. Bet vis tiek pasakų šalis.

Keliaujant į Ameriką maniau, kad apie ją ir įspūdžius rašysiu labai daug, nes būsiu be galo excited, kad pagaliau atvykau į savo išsvajotą šalį. Aišku, dar maniau, kad tikrai pasiilgsiu savo naujos mašinos, savo nuosavų namų, draugų ir tėvų, bet viskas gavosi šiek tiek kitaip; rašyt net nekilo ranka, nepasiilgau nei mašinos, nei namų, nei žmonių, gal nebent kai kurių artimiausių. Skamba labai savanaudiškai, ir taip, jaučiuosi siaubingas žmogus… Nors ne, nesijaučiu.

IMG_2679

IMG_3064

Ir baisus ir įdomus jausmas, kai vienintelis tikslas gyvenime dabar yra kažkaip, baigus universitetą grįžti į Ameriką ilgam. Nežinojau ko noriu gyvenime iki šiol, Amerika buvo tiesiog svajonių šalis, nuo mažens gyvenau ta mintim, kad aš čia nuvažiuosiu ir tą padariau. Daugiau gyvenime nežinojau ir, tiesą pasakius, nežinau ką noriu daryti, bet žinau, kad noriu daryti tai čia. Žinoma, nemačiau tamsiosios Amerikos pusės, daugelis sako, kad kai pamatyčiau, pakeisčiau nuomonę, bet man ir neįdomu, neplanuoju su tuo susidurti. Galų gale, man ten patiko ir keliai ir kelių ženklai ir faini buvo maži namukai ir didelės vilos ir mokykliniai autobusai ir parduotuvės ir maži barai/ skylės ir skersgatviai ir šiukšlinos didelio miesto gatvės ir viskas viskas viskas. Man neužtenka to, ką siūlo mano dievo pamirštas kraštas, kuris atima galimybes iš žmonių, o ne suteikia jiems šansus daryti tai, ko jie nori. Noriu kažko didelio ir noriu pasiekti tai pati Amerikoj.

Reikėjo laiko apsiprasti su nenatūraliai draugišku žmonių elgesiu ir dirbtinėm šypsenom. Tiesą pasakius ir dažnai kilo noras apsivemt pamačius kaip dirbtinai jie iššiepia savo dantis, kai pamato tave ir paklausę ,,how are you?” nueina, net nelaukdami atsakymo. Teko dirbti ir su meksikiečiais aka minion’ais*(*Minion – taip praminėm meksikonus, nes jie visi gali dirbti non stopu, visi jie vienodi (maži, tamsūs ir apvalaini) ir nuolat šneka savo greitakalbe meksikiečių kalba. Netgi su mumis, nors mes tos kalbos nesuprantam. Bet jie nesupranta, kad mes nesuprantam, nes prisižiūrėjusios meksikietiškų serialų, kažkada pasakėm kelis žodžius kuriuos mokam ir jie užskaitė, kad mokam ir laisvai šnekėti.) kurie 10000 kartų per dieną paklausia kaip man sekasi ir kaip nuotaikos, o ką nors atsakius ar eilinį kartą pasiteiravus kodėl jie to klausia tiek daug kartų, jie tau neatsako, kodėl? Nes nemoka anglų kalbos, tai tiesiog toliau šypsosi.  Aišku, geriau taip, nei kad būtų susirukę, mes lietuviai juk nepratę prie draugiškų žmonių, tai mums ir keista. Bet pripratau šypsotis, pripratau sakyti ,,sorry”, nors ir nesu sorry ir nieko nepadariau (čia kai atsitrenki į žmogų ir vietoj to kad sakytum ,,blet” sakai ,,sorry”), pripratau daugiau padėti, pagelbėti, jei reikia ar pasistengti dėl kitų, jei tik galimybės leidžia. Nes ten visi daro tą patį. Kokie fainuoliai. Negi ne smagu kai prie tavęs gatvėj prieina koks čiurka, paklausia (eilinį kartą) ar nesi ir rusyno, sakai, kad ne, esi iš Lietuvos, bet tu jos juk nežinai, o tada pasirodo, kad jis žino, bet anyway, norėjo pasakyti, kad gražiai atrodau, paklausia kur einu ir kadangi akivaizdžiai esu turistė, gal reikia patarimų kur nueiti. Ant galo dar priduria, kad Ten Walls yra žiauriai cool.

DCIM100GOPROGOPR0672.

img_4592

Bet visgi nesuprantu žmonių, kurie nusivilia Amerika. Jus ten nuskriaudžia? Pastatai jums per maži, neįspūdingi? Sumuša jus ar apiplėšia? Širdį sudaužo? Na nežinau kuo Amerika gali nuvilti eilinį turistą. Aš jau antrą savaitę būdama namie sapnuoju Amerikos oro uostus ir kažkodėl paprastus uostus, bet Amerikoj. Nesu aš iš žmonių, kurie visada vaikšto su šypsena ir užp*sa visus su savo perdėtu optimizmu ir motyvacinėm kalbom, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir bla bla bla ir, žodžiu, go fuck yourself. Bet ten aš neleidau sau liūdėti, nes aš juk… AMERIKOJ. Čia negalima liūdėti, čia mano svajonė ir net žinant mano ant plauko kabančius santykius su maistu, ten nors ir valgydavau sveikai, bet persivalgydavau ne kartą, ir dėl to tiek nesinervinau, nes:
1. Aš vis tiek gražesnė už amerikietes.
2. Man turbūt kas dieną reiktų suvalgyt visą kiaulę/ karvę, kad pasaivyčiau amerikietes per juosmenį.
3. Aš Amerikoj, čia negalima liūdėti.

img_2998

Nerašiau į blog’ą gal ir todėl, kad nenorėjau turėti jokio ryšio su Lietuva, apart bendravimo su draugais. Net tėtis, kuris nuolat sakydavo, kokia aš irzli, pastebėjo, kad ten atrodžiau ,,per daug laiminga”. Aišku, laimės burbulas sprogo, grįžau, here I am. Liūdesėlis… Bet vis dėl to, ne ten gimiau, kur turėjau ir tegul baudžia mane ten tas iš aukštybių už tokius žodžius ir nemeilę tėvynei, nu bet baisi skylė ta Lietuva. Turbūt daugeliui tai nenaujiena, bet man, kuriai neteko tiek ilgai gyventi svetur ir kai gyvenimas Lietuvoj atrodė visai nieko, dabar tenka išgyventi baisų emocinį smukimą ir savęs nesupratimą, kaip man pakako to, ką gali duoti Lietuva. Na nėra baisus emocinis smukimas, aš vis tiek į Ameriką grįšiu bet kokiu atveju, bet kad esu laiminga lyg svastyklėse pamačius -5kg tai irgi nepasakyčiau. Okkk, kad nemėgstu savo tėvynės irgi nepasakyčiau. Man patinka mano butas kuris yra Lietuvoj, mano mašina, mano šunys, (dabar jau) žuvytė ir artimieji, bei draugai. Tai va, tokie ir būtų mano tėvynės pliusai. Nėra tragedija juk. Šypsena mano veide pasirodo dažniau nei saulė lietuviškos vasaros laiku, nesu toks liūdesio debesėlis, koks buvau išvykstant iš Čikagos, bet apie tai kitame įraše papasakosiu. Trumpai tariant, Čikaga is awesome, geriau nei New York.

P.S. Kadangi dabar ateina kolių ir atsiskaitymų sezonas, įrašų padaugės. Va rytoj manęs laukia baisusis informatikos testas ir iš kart atsirado nuotaika rašyti čia ir skųstis kokioj šiknoj mes gyvenam. Na šalis žinoma nekalta, kad valdžioj idiotai.