Leisk man tai pamiršt. Arba neleisk.


Ar įmanoma, kad niekada gyvenime nepamirštami prisiminimai prasastų savo galias liūdinti ir sukelti nostalgiją, nes jie baigėsi? Pastebėjau, kad kai kurie prisiminimai, atrodytų nors ir brangūs, bet kartais tiesiog po truputį pamirštu juos. Momentais nebegalvoju, jog jų sugrąžinti neįmanoma. Negi jie prarado prasmę ir vietą širdy? Netgi jei jie paliko didelę žymę mano gyvenime, vienu metu ir skaudžią ir malonią, vis tiek, kuo mažiau apie juos galvoju ir su tuo susiję žmonės man juos primena, tuo gyventi darosi morališkai lengviau. arba man tik taip atrodo dabar, kai kol kas yra viskas palyginus neblogai ir kol vėl neatrasiu kažko, kas sukels ryškius prisiminimus apie praeitą laiką ir sutiktus žmones ir vėl viskas prasidės iš pradžių, kaip dažnai ir būna būna visada…
O gal aš net nenoriu visko pamiršt? Tai per daug pasižymėjo mano gyvenime, jog užmirščiau vos užsimanius ar kelis kastus pavykus nukreipti mintis kitur. Mazochizmas? Ne, tiesiog žmonės sako, kad nereikia liūdėti dėl praėjusių gražių dalykų ir, kad jų nebesusigrąžinsi, reikia džiaugtis, kad jie iš vis buvo. Tik deja, tas didelės laimės nesukelia. Arba aš eilinį kartą nesusitvarkau ir nesuprantu kaip reikia elgtis su savo mintimis, kurios kaip paklaikę paukščiukai laksto nuo vienos vietos prie kitos, vis neapsispręsdamos kur apsistoti, nes bijo likti be nieko, bet vis dar tikėdami… Kažkuo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s