Nuspalvinkim gyvenimą.


Gyvenimas kaip pianinas – juoda… balta… juoda… balta… juoda… balta… ir dangtis.

Bet kuo toliau, tuo man labiau atrodo, kad aš gyvensiu neįdomiai, t.y. baigsiu mokyklą, visus ten univerus ir pan., susirasiu greičiausiai neįdomų darbą (arba įdomų ir mažai apmokamą) ir dirbsiu dirbsiu dirbsiu. Vėliau susirasiu vyrą (tikėkimės normalų), susilauksiu vaikų. Kai jie paaugs vėl dirbsiu dirbsiu ir dirbsiu tą patį neįdomų darbą, vaikai užaugs, aš dar vis gal dirbsiu, dar bent tikiuosi skyrybų su vyru nebus. Bus vis ta pati rutina, ta pati niūri Lietuva, kaip visada su savo nesąmoninga ir neteisinga valdžia arba man kažkaip su politologija pavyks patekti į seimą (o tada jau turbūt ir net šeimos neturėsiu), ten bandyčiau kažką pakeist, bet galiausiai pamatyčiau, kad mano pastangos – veltui ir vogčiau sau bapkes kaip daro visi seimūnai. Galiausiai mane visas tas užknistų, nes per kokias dviračio žinias mane amžiais pizdavotų ir per paskutinę instantiją stengtųsi parodyti, kokia aš aferistė. Viskas užsibaigtų tikriausiai taip, kad ant visko b*bį dėčiau ir išvažiuočiau į kokį pasaulio užkampį ir gyvenčiau viena miške iki gyvenimo galo arba pereičiau prie weed lifestyle’o, mane išmestų iš seimo ir pagaliau galėčiau Kubiliui duot į snukį.

Bet, kad taip ir nebūtų (aišku nebūtų), nenoriu gyvent tokio nuobodaus gyvenimo!!! Ar apsimoka gyvenimą atiduoti tam, kas nepatinka? Gyvenam tai vieną kartą jofaną.

Galų gale, man nereikia jokios prabangos, dėl kurios turėčiau stengtis dirbt kaip asilas ir gyvenimą atiduoti tik tam, kad užsidirbčiau dachują bapkių ir mano vaikai juos leistų (nes greitu metu aš neprisikraučiau kalnų litų). Nenoriu gyventi Lietuvoj. Noriu įdomaus gyvenimo. Noriu, kad ir mažai apmokamo, bet man patinkančio darbo, nesvarbu, kad turėčiau pradžioje art kaip tas pats asilas, bet jeigu man tas teiktų malonumą, o ne kančią, sutinku. Dar galėčiau gyventi pradžioj kokiam mažam butuke, didelio miesto centre, kas vakarą eit į kokį barą su draugais gerti alaus, kad ir keliaut su tais pačiais draugais autostopu po Europą ir įdomiausia būtų, jei nežinočiau kas manęs laukia rytoj. Norėčiau, kad draugai man reikštų daugiau nei pinigai, bet tuo pačiu ir nenorėčiau ilgai užsibūti vienoje vietoje. Norėčiau keliauti ir vis atrasti kažką naujo. Mylėti ir eiti ten kur sako širdis. Pačiai rašyti savo gyvenimo istoriją, dainuoti gyvenimo dainą, o ne leisti to padaryti kitiems. Nebūti nuo kažko priklausoma, nebent nuo mylimo žmogaus. Turėti rišlią ir aiškią svajonę, kurios siekčiau ir tikrai žinočiau ko noriu vėliau.

Pikčiausia tai, kad esu nepastovi ir dėl to mečiau vieną man labai patinkančią šaką, kurią jeigu būčiau baigus (o jau tikrai būčiau baigus), galėčiau laisvai naudotis… Man tą sakė ne vienas žmogus, BET…

P.S. Beje, ta apklausa dėl maisto blogo (yra dešniame šone) neilgai laikysis, tai jei netingit, balsuokit už kurį nors variantą.🙂

One thought on “Nuspalvinkim gyvenimą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s