Laimės filosofija.


Būna, kad nežinai ko tiksliai nori iš gyvenimo, bet drąsiai renkiesi ir priimi sprendimus, rizikuoji, visiškai nebijodamas suklysti. Bet būna, kad žinai ko nori, bet tiesiog negali to įvykdyti dabar ir tenka ilgai savyje kęsti tas skausmo bangas, nors ir silpnai, bet dažnai atsidaužiančias į jausmų uolas. Tas morališkai po truputį naikina širdy likusius laimės trupinukus. Gali ir nesuteikti didelio skausmo iš karto, bet tas skausmas gal suskilti į milijonus dalių ir kankinti lėtai, vos juntamai, net gal nežymiai. Kai galiausiai tampi morališkai išsunktas, net ir nejausdamas jokiam tiksliam dalykui to ryškaus skausmo, ateina laikas iš paskutinių jėgų rasti ramstį, kuris padėtų atsistoti ir pažvelgti į viską iš kitos pusės, nepamirštant aplinkos, bei tuo pačiu lyg nulietų tave lediniu vandeniu, leisdamas visiškai atsikratyti seniai varginančio karščio ir priverstų protą visiškai jį pamiršti. Lyg to nė nebuvo.
Tas, dėl ko nervinaisi. Dėl ko kankinai save. Dėl ko dovanojai sau daug bemiegių naktų, nervingų dienų ir ašarų, gal ir liks vienas kelrodis iš keleto, rodančių kelią į laimę, nes visgi vien dėl to patyrei ir nepamirštamų akimirkų, praleistas laikas buvo neįkainojamai brangus, bet kai po tiek laiko, kai tas dalykas tau nedavė nieko aiškaus, vien šiuo kelrodžiu pasikliauti nebegalima. Reikia pradėti ieškoti kažko naujo ir išbandyti daugelį kitų kelių. Nebūtina tos laimės visiškai atsisakyti ar užmiršti. Galima tiesiog uždaryti ją į nedidelę, gražiais prisiminimais apklijuotą dėžutę ir padėti į gilesnę širdies lentyną, kad kartais netyčia atsikišę kampai, toliau sėkmingai tau nesukeltų pagaliau atsikratytų skaudžių minčių. O jeigu kada nors atsitikt taip, jog vėl bus galima ją atidaryti, bus puiku, bet visiškai atsiduoti viltims, patikėkit manim, tiesiog neapsimoka. Pradžioje gal ir atrodo, kad gali elgtis altruistiškai ir kažkam atiduoti savo svajones, sapnus, viltis, širdį ar jausmus, bet kai galiausiai iš vidaus tave sugriauš ilgo skausmo kaspinuotis, suprasi, jog tiesiog gaišini laiką. BRANGŲ laiką.
Laimė nesusideda iš vieno ir konkretaus dalyko. Visiems ir visada, kad ir, atrodo, viską turint, nuolat kažko trūks. Nesvarbu, kad turi didžiausią namą, naujausią BMW ar Mercedes, gražiausią antrąją pusę ar neturi nieko, o tik šeimą ir draugus, bet vis tiek, visada, dar kažko reikės. Visų sluoksnių, religijų ar rasių žmonės yra kai kuriuose dalykuose vienodi – jiems vis kažko trūksta iki pilnos laimės. Taip yra ir bus…
Todėl negi verta beviltiškai, pametus galvą svajoti apie vieną dalyką, kuris pradžioj atrodo vienintelis, kurio tau reikia, bet kurį gavus tau vėliau kažko naujo vis tiek norėsis..?

Apskritai, reikia daryti tai, kas šiuo metu tau atrodo reikalinga ir ką tu šiuo metu NORI daryti. Nereikia galvoti kas bus vėliau, ar verta, ar neverta. Geriau padaryti ir gailėtis, negu iš vis nieko nedaryti dėl baimės, jog vėliau gailėsies.

7 thoughts on “Laimės filosofija.

  1. kiek skaitau tavo bloga, tiek tu mane stebini savo rašymu. Nesuprasi apie ką tas tavo blogas yra, bet tuo jis man ir patinka, kad jis – įvairus🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s