Narkotikai.


Nemėgstu priklausomybės. Ji verčia žmogų jaustis arba nelaimingu arba beviltišku, su sužlugdytomis viltimis. Tuo atveju, jeigu turi valią atsisakyti to, kas tave pradėjo staigiai nežmoniškai traukti, vos to dalyko paragavus, jautiesi lyg tau kažko trūktų – nelaimingas ir nepilnavertis. O jei valios atsargos nepakankamos jog atsispirtum, galiausiai pasijauti beviltiškas ir silpnas, nes nuo kažko visgi priklausai ir prarandi gebėjimus kontroliuoti savo gyvenimą ar jausmus pats. Įvairiapusiškai kenkia abu atvejai. Išskyrus tada, jeigu priklausomybė kažkokiems tai dalykams nekenkia nei protui nei širdžiai, nes ta kita priklausomybė irgi būna priklausoma nuo tavęs.
Bet kaip nerealu yra jausti ir žinoti, jog kitam žmogui esi nemažiau reikalingas, nei jis tau ir jausti tą trauką jam, kaip narkotikui, kurio užvartojus, vėliau, jauti euforiją ir lyg būtum ne iš šio pasaulio.

Gal mes kartais prisibijome bepročių, iš pavydo nenorėdami pripažinti to, kad jie pasaulį mato gražesnį ir yra daug laimingesnis be daugelio dalykų, kuriuos turime mes ir su kuriais vis tiek nesugebame užpildyti mūsų širdžių tuštumos…
Kodėl jiems užtenka tik nusišypsoti, kad jie pasijustų laimingi, o mums neužtenka nei pinigų, nei daiktų iki pilnos laimės..?
Visgi tai tik įrodo, kad mums nereikia didžiosios dalies dalykų, kuriuos turime.

P.S. nekreipkit dėmesio į minčių šuolius nuo temos prie temos. Man tiesiog tokia nuotaika.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s