Tu nevertas liūdesio.

Tu nevertas, kad liūdėčiau. Kaip ir nevertas, kad dėl tavęs, sėdėčiau su šilta, saldžia, šildančia cinamonine arbata prie lango ir ilgesingai, su pavydu žiūrėčiau į laisvus paukščius, kurie tave lengvai palieka, tuo pat metu tikėdamasi, jog rytoj gal galėsiu kaip nors išskristi su jais. Tu mano nuotaikos slogia ir nostalgiška nepaversi. Tu tiesiog išeisi taip pat greitai, kaip atėjai, todėl net nesistengsiu tavęs sureikšminti ar leisti įsiskverbi į mintis, tuo labiau į širdį. Ne vieną jautresnę širdį daužai, bet maniškė tam pasidarė atspari, nes per ilgai su ja niekas nesielgė kaip reikėtų. Matau dalykus, kurie pranoksta tave su tavo visapusišku šalčiu. Kuo toliau, tuo lengviau išgyvenu dienas, kurias pavertei slegiančiomis. Ašaros, dėl tavęs, taip pat nepasirodo, kaip būdavo prieš tai. Apskritai, tave sutikęs kiekvienas žmogus turėtų ignoruoti ir neįsileisti į jausmų gilumą, nes tu, nors ir ateini lėtai, bet tavo pėdsakai dar būna juntami per ilgai… Tu gražus, pradžioje sužavi savo išvaizda ir jaukumu, bet vėliau, kuo toliau, tuo labiau parodai tikrąjį veidą, kuris man nepatinka. Tu verti kitus pasijusti vienišais. Verti prisiminti gerus laikus, kada būdavo gera, kada nebūdavo tavęs, tuo daugiau pakenkdamas gerom emocijom, nes dabar tu esi ir blogai, jog tavęs pamiršti neišeitų. Kartais moki pradžiuginti, bet kuo toliau, tuo rečiau jaučiu iš tavęs sklindančią šilumą…

Galų gale, pasirodai tik kartą į metus. Tik tris mėnesius. Manau galėsiu tave išgyventi lengvai, depresiškas rudeni, nes iki šiol net nepajutau tavo valdžios.