Gal paduoti kopėčias, kad išliptum iš mano reikalų?


Gyvenime labiausiai nemėgstu pykčių, nervų ir jausmo, kai žinai, jog nieko negali pakeisti.
Žmonės tau vis primena ką darai blogai. Jie vis sako, kas tau bus ir kaip tau tai atsilieps ateityje, jei tu ir toliau darysi tą, o ne kitą. Bent 2-3 kartus per savaitę pakartoja, kad tau ne viskas gerai ir, kad tu blogas. Jie vis tave stebi ir vos tik nepadarai to, ką tau reikėtų padaryti, jie tave užsipuola su didžiausiais priekaištais, kurie vėliau išsiplečia ir iki senų nuoskaudų… Ir jie nedaro išvadų iš to, jog tu ir toliau taip elgiesi, visiškai nekeisdamas savo elgesio. Taip ir susidaro toks pats, vienodas ratas – visi vieni kitus nervina ir nervinasi patys. Ir vėliau stebisi, dėl ko pirmai progai pasitaikius norime nuo tokių žmonių atsiriboti, kurie amžiais mums priekaištauja dėl tų pačių dalykų. Kartais net stebiesi, iš kur tokią kantrybę kiti turi… Gerai, tarkim jie tavimi rūpinasi ir nenori, kad tau būtų blogai. Bet galiausiai, žmonės yra tokie, kad jie nekeis nieko, kol patys nepajaus ant savo kailio pasekmių ir kiti gali sakyti ką tik nori ir pasakoti kiek nori kaip kas būna kai darai vieną, ar kaip kas būna kai darai kitą.
Bet vis tiek, jausmas, kai atrodo jog aiškini kitiems tam tikrus dalykus kaip į sieną, kai jie vis tiek amžinai kartoja savą nuomonę – visiškai priverčiantis susimąstyti, kad tavęs vis dar niekas neklauso ir ilgą laiką neklausys, nes kitiems tu esi padaras, nesugebantis galvoti apie ateitį.

Bet kaip ir visada, mano vienintelė nuotaikos gelbėtoja tapo muzika.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s