4 metų laikų muzika.


Rugpjūčio gale, rugsėjo pradžioje dauguma (gal šiek tiek ir aš) skundėsi žinojo kaip viskas blogės; ruduo ne už ilgo pradės jaustis, kai medžius paliks spalvoti lapai, nuotaikas niūrins nuolat šaltėjantis ir drėgnas oras, kuris eis po lietaus simfonijos. Saulę matysime vis rečiau ir trumpiau, nes ją, tokią auksinę užgoš pilki ir nykūs debesys. Taip, kaip ir gripas, mūsų laukia rudens depresija, kurią mum sukelia bet kokios smulkmenos (o galiausiai pripažinkim – komercija ir aplinkiniai, kurie vien tik apie tai ir šneka). Ir galiausiai ateis žiema. Tokia šalta šalta (kaip žadėta iki -30 ar -40 laipsnių), kuri savo balta sniego paklode padengs žemę ir mes turėsim iškęsti vėjuotas dienas, šlapdribą, sniegą, kurį mums, kas nors ir mažų vaikų, gali paleisti į galvą. Vis dažniau praeisim pro žmones, kurie liūdnomis akimis, šąlantys prašys išmaldos. Vis dažniau (bent jau mano atveju) vogsiu iš namų sauso šuns maisto, kurio maniškis šuo nevalgo, kad pamaitinčiau valkatas šunis (kates pamaitina tėvas). Ir vis dažniau, skaudančia, plyštančia, verkiančia širdimi, prisiminsime kaip buvo gera vasara, kada megztinis atrodė lyg utopija, o šiltas dainuojantis vėjas, nors ir vos vos, bet bent jau šiek tiek gaivino, ko mums ir užteko. O dar pošventinė depresija, atkeliaujanti po tuštumos, kurią pradedi jausti nupuošdamas eglutę, bei nuimdamas šventinius papuošimus… Ateina laikas, kai lieka keli mėnesiai tiesiog egzistuoti. Vaikščioti kaip supančiotas beprotis iš kampo į kampą, iš mokyklos į namus ir tiesiog laukti ir laukti ir laukti…

Na… Man kažkaip neliūdna, NES, visų pirma, ateina pavasaris.
Ir nepaisant to, kad kol jo sulauksiu, aš dar turėsiu pergyventi tą baisiąją šventę, kuri taip meiliai vadinama meilės diena, po truputį pradedu jausti jo spindulius ir kibirkštėles savo nuotaikoje.
Kažkaip atsibodo pasimokiau, kad į kitus dalykus nereikia kreipti per daug dėmesio, kad jie neprivestų prie blogos nuotaikos, į kurią buvau beveik paskendus pastarąsias dienas, nes uždaviau sau klausima ,,kam po reikia?”. Ir galiausiai supratusi, kad sugadintos gyvenimo dienos kaip ir nervų ląstelės neatsistato, pažadėjau sau bandyti neigiamas mintis skandinti tirpstančiame sniege.
Tokiomis situacijomis ir suprantu kaip kartais džiugina ir kokios reikalingos man būna mažytės smulkmenos, kaip pavyzdžiui rytinė kava, kurią gerdavau kieme, į akis šviečiant saulei, prieš išeinant į mokyklą kai nebūdavo tėvų… Arba pasisėdėjimai su draugais kavinei su vynu ir žaliuoju kentu.
Koks pliusas būdavo šiltas oras nuo pat ankstyvo ryto, kai grįždavai namo iš vakarėlių ir nereikėdavo drebėt ne tik nuo neišsimiegojimo, bet ir nuo šalčio.
Bet labiausiai visgi pasiilgstu bent mažiausio, šilto saulės spindulėlio, kurį žinau, kad pamatysiu greit, jei nepaskęsiu toj liūdnų ir depresingų nuotaikų jūroj. Juk vis dėl to, esame sveikos psichikos nors pragyvenom jau vieną semestrą mokykloj (o tai jau pasiekimas žinant šiuolaikinius nelaimingus mokytojus, kurie tik sugeba gąsdint, kad mūsų laukia egzai, mes jų neišlaikysim, nes esam netikėliai, gavus kelis prastesnius pažymius (tarkim iš lietuvių kalbos) pasmerksime savo gyvenimą ir dirbsime santechnikais Ukmergei (nesvarbu, kad nesiruoši studijuot Lietuvoje) ir t.t.), pragyvenom šventes (kurios atrodo visai neseniai mūsų laukė kažkur toli toli), pragyvenom galų gale pernai kiaulių gripą, pragyvenom (arba čia gal labiau tiktų, kad aš pragyvenau) baisiuosius 2010 metus, tai tie nepilni keli mėnesiai iki išsvajotojo pavasario – gal ir lengvai iškenčiami, palyginus su tuo, kas buvo.
Anyway, artėjančio pavasario, linksmų nuotaikų, morčiaus, džiaugsmo ir žiaurios tinginystės veikiami drugeliai mano pilve jau apsigyveno.

13 thoughts on “4 metų laikų muzika.

  1. Priminei, visai buvo pamiršus, apie tuos žadamus 4o laipsnių šalčio, prajuokino ;))
    O dėl tos nuotaikos… Aš manau, kad gal dar labai daug prideda negerumo mokykla/univeras. Kai nelieka šitos prievolės, kažkaip ir žiemą gyventi smagiau, visokių gerų dalykų įmanoma įžvelgti.
    Aišku, tik ne vasario 14-oj :)))

  2. Nekenčiu tos šventės kai esu vieniša ;D Na mokykla tai jooo, gadina reikalus, bet nieko nepakeisi, belieka tik susitaikyt su ta katorga ir atsėdėt ten puse dienos kažkaip

  3. Aš tai mėgstu gyventi tais mėnesiais, kur sakei belieka tik egzistuoti.;D Gal vasaris nebent šiek tiek blankus atrodo, bet pavasarį kaip tik atsigaunu. ;]
    p.s sėkmės ištveriant vasario 14;D

  4. tie mėnesiai kai egzistuoji man yra likę du žiemos mėnesiai, kai šventės praeina (kalėdos, kūčios) ir taip neįdomu pasidaro iki pavasario (nes pavasaris pats savaime yra lyg didelė šventė)
    Dėkui ;D

  5. Juk sakei, kad Lietuvoje nežadi studijuoti.. O šiaip, nuoširdžiausiai patariu žurnalistikos nestudijuoti😉 Aišku, čia tik mano nuomonė🙂

  6. ai, koks skirtumas, ką baigsi universitete, vis tiek darbo pagal specialybę negausi. Žinoma, jei neturi atitinkamų pažinčių. Nes, kiek matau iš savo ir aplinkinių patirčių, aukštasis mokslas negarantuoja nieko Lietuvoje. Vis tiek reikia eiti dirbti visokių nesąmonių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s