Mažos, kvailos mergaitės labai dideli ir kvaili norai.


Norėjau daug pasakyti šia tema apie paprastus ir malonius dalykus, kurie mane dažniausiai pradžiugina, bet kai atsidariau šitą langą, dauguma minčių dingo.
Taigi. Pradėsiu nuo to, jog tikriausiai turiu vėžio savybių, nes kai kuriuose srityse judu atbulai. Pavyzdžiui, maža buvau didelė materialistė ir kuo toliau, tuo labiau ta materializmo linija manyje trumpėjo. Kol iš vis dingo. O ar, dažniausiai, nebūna atvirkščiai..? Kažkaip atrodo, jog žmonės vis labiau augdami tampa materialistais, o ne atvirkščiai.Galiu net palyginti savo ankstesnį gyvenimo supratimą (prieš kokius 6-8 metų, kai buvau 11-9 metų) ir dabartinį.
Anksčiau, nors buvau maža snarglė, jau svajojau apie gerą darbą, kur uždirbsiu daug pinigų ir turtingą vyrą. Kai kiekvienais metais važiuodavom su tėvais slidinėt, su mumis būdavo ir tokia pažįstamų rusų kompanija. Man nebūdavo nieko geriau kaip vakarieniauti 5 žvaigždžių viešbučio restorane, gauti brangias ir blizgančias dovanas ir nuolatos trintis tarp turtingų žmonių.
Dabar man nesinori būti su jais, nes jie…per rimti (ir tai sakau aš, kai prieš 10 metų man jie puikiai tiko). Nuotaika būnant su jais yra per rimta, man būna per tylu, per oficialu ir per daug reikia naudoti gerų manierų. O tie santūrūs veidai veda iš proto. Aplinka. Nenoriu eiti niekur, kur yra pilna prabangos; blizgančios didžiulės arkos ir kas 3-4 metrai stovintys patarnautojai, kurių prisižiūrėjau visokiuose viešbučiuose, iki dabar stovi akyse. Aš jau geriau vietoje visokių aukštos markės restoranų vakarienių, kurių meniu būtų pilna austrių, kalmarų, fondue, juodųjų ikrų, seno kaip žemė raudono vyno, rinksiuosi pusfabrikačius arba studentų maistą, alų arba šampaną už 5 litus ir būsiu su savais draugais kur nors gamtoje arba paplūdimy, prie saulėlydžio…
Anksčiau su pavydu žiūrėdavau į tuos vaikus, kurie gimė milijonierių šeimose, nes, mano akimis, jie turėjo viską. Tas viskas tuo metu man buvo daug daug žaislų, žaidimų ir pramogų, kurių pati neturėjau. Negaliu sakyt, kad man kažko šiaip jau trūko. Ne, netrūko, bet reikėjo dar daugiau.
Dabar galvoju, jog galėjau turėt dar mažiau, nei turėjau. Nebenorėčiau būt vaiku, kuris gimė milijardierių šeimoje. Nenorėčiau VISKO turėti, ko tik užsigeisčiau. Nes neturėčiau apie ką svajoti ir ko siekti. Negalėčiau lakstyti su draugais, nes aplink mane nuolat suktųsi apsauginiai. Nežinočiau ar turiu tikrų draugų, kurie su manim bendrautų ne dėl tėvelių sąskaitos. Kas galėtų žinot ko užsimanyčiau vėliau, kai man atsibostų viskas ką paprastai gaunu. Taip juk ir pradedama vartoti narkotikus. Gyvenant tokioje šeimoje yra rizika, jog būsi pagrobtas ir už tave prašys išpirkos (kas yra, beje, gana dažnas reiškinys). Anksčiau nesupratau, jog svajoju apie dalykus, kurie iš manęs atimtų tikrą gyvenimą.
Anskčiau buvau įsitikinus, kad kuo daugiau visokių perlų auskarų ar Svarovskio papuošalų turėsiu tuo būsiu kažkuo geresnė.
Dabar nieko iš turimų brangių papuošalų nenešioju. Geriau užsidedu auskarus, kuriuos pirkau, po derybų, už 1 eurą ar 50ct, Ispanijos turguj.
Anksčiau man didelę laimę suteikdavo naujas daiktas, kuris aišku ir atitinkamai kainuodavo.
Dabar man laimę suteikia tas, kai atsikeliu labai anksti ryte ir apsupta saulės spindulių, vienoje rankoje su kava, kitoje – su cigarete, išeinu pavedžioti šunį. Kuris, ne tik kad mane visada išpurvina, bet kartais ir kavą išpila. Bet užtai nuotaika vis tiek pakyla iki maksimumo.
Anksčiau (PATS PATS PATS PATS debiliškiausias, bukiausias, nesąmoningausias noras) visiems pasakodavau, kad turėsiu turtingą, gražų vyrą, o jei nerasiu gražaus tada tiks ir senis, tik svarbu pinigų turėtų ir aš galėčiau prisipirkt briliantų ir kitokių brangių dalykų, kaip, tarkim, žirgynai su dešimtim žirgų. Bet kokiu atveju reikėjo gaut tokį, o meilė neturi svarbaus vaidmens.
Dabar atvirkščiai; meilė – viskas, pinigai – niekas. Aš jau geriau gyvensiu iš kartono dėžių sudėtoj trobelėj kažkur Afrikoj ar netgi kokioj Airijoj (kur šalta ir drėgna, o aš mėgstu šilumą ir nelabai myliu lietų) kalnuose, bet su mylimu žmogum, nei kokiam Paryžiui ar Monake ant skardžio pastatytoj, kad ir milijono eurų vertės viloj, bet su nemylimu vyru. Kad ir nebūtų jis senis, kad ir būtų simpatiškas, bet man meilė yra pats pats svarbiausias dalykas pasaulyje, galima sakyti gyvenimo variklis ir aš nesiaukočiau atiduoti jos tik dėl geresnio gyvenimo. Į nieką nemainyčiau, nes tas geras gyvenimas ir yra kai kažkam jauti kažką nepakartojamo ir jautiesi taip pat apsuptas gražių jausmų. Ir netgi dėl meilės galėčiau viską mesti, nes daugiau vadovaujuosi širdimi, nei protu. Taip, meilės klausimais ir požiūriu į ją, aš esu paskutinė daunė. Kadangi jau greit man bus 18 metų, tai tik padidės rizika, kad aš imsiu ir dingsiu kur nors, kur mane pakvies širdis. Nes meilė yra laimė, o gyventi be laimės… Ne man.

2 thoughts on “Mažos, kvailos mergaitės labai dideli ir kvaili norai.

  1. Kaip fainai tu čia. Iš tikrųjų tai ir aš pati, nors turiu žymiai mažiau patirties nei tu, galiu pasakyti, kad atėjus laikui daugelio atžvilgiu mintys ir nuomonės pasikeičia. Nesvarbu, ar tai būtų meilė, ar tai prabanga, ar šiaip kokia kvaila teorija.
    O kad meilė svarbu, tai be abejonės. Kas tik nesvajoja apie turtingą vaikiną/vyrą, kuris tave apipiltų deimantais. Bet visgi tie brangūs batai, suknelės, kelionės, kurias jis tau nupirko, niekada neatstos tos šilumos, to jausmo, kad turi Kažką šalia savęs.
    Žodžiu džiaugiuosi, kad ta materialumo banga gal po truputį praeis ir vėl grįš jausmų svarba. (:

  2. Atgalinis pranešimas: Things I Like. « Across the life.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s