Dear life, go and fuck yourself.


Kaip tik buvo pageidavimų, kad parašyčiau ką nors į blog’ą. parašysiu, bet deja ne tokį post’ą, kurio buvo pageidauta. Todėl iš karto atsiprašau.

Visgi gyvenime būna laikų, kada viskas sekasi gerai arba net daugiau nei gerai. Jokių pykčių, jokių barnių, jokių nervų, viskas gražu ir ramu. Bet kur buvus, kur nebuvus ateina tokio laiko pabaiga! Nes juk gyvenime labai ilgą laiką viskas gerai būti negali. Tai būtų nenormalu ir neįprasta.
Per paskutinius puse metų aš tiek sužinojau apie save ir tiek sugebėjau ištvert, kad manęs jau tie neigiami dalykai beveik neveikia, kad ir kokie jie būtų. Pasidariau beveik dėjus. Manęs taip niekas nedomina, kad net pykstu ant savęs, kaip sugebu būti tokia pasyvi. Kaip pavyzdį galiu duoti problemas su sveikata. Aš daug stengiausi, daug dariau, daug kenčiau, daug laukiau ir daug valios reikėjo, kad užtektų tam kantrybės. Bet viskas turi galą. Ta kantrybės ir valios bonka jau beveik išsituštino. Kiekvieną kartą, kai jaučiu, jog man viskas atsibodo ir kantrybės nebeliko, sugebu jos kažkaip rasti, bet va šiandien pagalvojau, kad, kas iš to jei vis laukiu, stengiuosi, bet iš to nieko neišeina? Kiek turėjau atiduoti tam, kad išgydyčiau save morališkai net neprisiminsiu, o iš to beveik nieko… Visada atsitikus kažkam blogo, užgriūna visos problemos ir visas pasaulis atrodo viena didelė bėda. Niekas netinka. Dabar, iškilus vienam konfliktui, man iš karto atgijo visos mano buvusios problemos. Šiaip 98% jų jau yra įveiktos ir buvo beveik užmirštos, bet kai pagalvoju kiek aš padariau ir kiek man visko reikėjo, kad jas įveikčiau, pasidaro silpna. Jei vėl padaryčiau taip, kad tektų tas bėdas spręsti iš naujo, turbūt geriau užsidaryčiau savu noru į psichiatrinę. Arba tiesiog visgi vėl jas šalinčiau. Vaikystėje bijojau fizinio skausmo, dabar, jei jausčiau tik jį, turbūt verkčiau iš laimės.

Jaučiu, kad man kažko trūksta. Kažko gero pas mane yra per mažai ir kažko blogo – gerokai per daug.

P.S. Parašius šitą post’ą, po minutės aš jau jaučiausi geriau, nes eilinį kartą radau priežasčių neliūdėti ir jėgų įveikti visas pasaulio bėdas. Išsiliejau. Nenorėjau viso to viešint, nes nelabai mėgstu pasakot apie savo asmenines problemas, bet tebūnie… Kitą kartą parašysiu kažką linksmesnio.
P.S.2. Jei yra pageidavimų apie ką norėtumėt skaityti tai sakykit, nes man paskutiniu metu nelabai yra idėjų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s