,,Džiaukis, kad tai patyrei” arba bandau gydytis svajonėm.


Buvo malonu sužinoti, kad kažkam įdomu būtų pamatyti mano nuotraukas iš Turkijos, Graikijos. Dėkui jums, žmonės, nes man labai reikia šiuo metu kažko malonaus ir gražaus, nes galiu ištarti ,,Sveikas, liūdesy” kaip rašė Sagan.

Oi liūdna man būna po TOKIŲ atostogų, kai nieko nereikia galvoti, vien deginies, sulauki daug dėmesio ir jei ir piktinies, tai tik tuo, jog tave amžinai visi laiko ruse.
Viskas buvo pasikeitę. Aplinka, žmonės, gyvenimo būdas. Dabar grįžau į tą pačią rutiną, kuri greičiausiai žada nuobodulį… Tiesiai šviesiai sakant atsibudau iš sapno ir jau nebesuprantu (bent jau šiandien) kaip galėčiau pasikelti sau nuotaiką. Prisiminimais? Tikrai ne. Kad prisiminimai, kurie giliai įsirėžė man keltų šypseną, turi praeiti daug laiko, o jei per daug prisigalvoji (kaip dažniausiai aš ir darau, nes esu žmogus prie fantazijos), būna dar sunkiau grįžti į čia ir dabar. Susitikimai su draugais? Gal. Nors vakar supratau, kad draugai gali labai netikėtai labai šlykščiai su tavimi pasielgti. Nebūti vienai? Tikriausiai, nors darau priešingai. Realiai svajoti? TAIP! Visgi per naivu ir netgi jaučiuosi kalta, kad leidžiu sau taip liūdėti vien todėl, kad grįžau į normalų gyvenimą. Juk nesitęsia geri dalykai amžinai. Kažkada ateina galas. Dėl to jie ir yra tokie nuostabūs, vien dėl jų retumo. Juk mes ir vasara labai nesidžiaugtume jei ji būtų visus 12 mėnesių. Tiesiog tai taptų kasdienybe, o kasdienybė man yra nieko ypatingo. Ypatingi dalykai, kaip jau sakiau, yra reti. Ir grįžtant prie svajojimo temos, tai kartais leidžiu savo fantazijai taip įsijausti, kad pati nesuvokdama imu daryti, jog pasiekčiau tai ko noriu. Mane tai skatina. Užsibrėžiu diiidelius tikslus ir po truputį iki jų einu. Dabar, kad pasiekčiau šiuo metu norimus dalykus man reikia labai eiti dirbt, kad užsidirbčiau ir galėčiau grįžti atgal.
Nuotrauka laiminga. Tokia dar buvau vakar. Nežinau ar jaučiasi sakiniuose, bet liūdna melancholija mane apėmus visa jėga. Ir dėl prisiminimų ir dėl per daug naivaus charakterio.
Dėl ko jum labiau būtų gaila? Tokių retų gražių, pasakiškų atostogų ar dėl per didelio pasitikėjimo kažkuriuo žmogum, kai tas jus galiausiai išduoda, nors jūs jį laikėt geru draugu? Aš nežinau. Man per daug viso to. Aišku labiau man gaila draugu vadinto žmogaus… Nors dažniausiai nusivylimai priverčia mane keistis. Kad ir kokio tipo jie būtų. Jie priverčia eiti tolyn didesniu tempu, kažko labiau siekti. Žūt būt. Kodėl? Nes laimi tie, kurie nepasiduoda. Kurie neišduoda, nors būna ir skaudu. Ir kurie nepalieka. Jei tau kažkas padaro kažką nemalonaus, negražaus, skaudinančio, tai reiškia, kad esi pranašesnis, nes laimingi ir nepikti žmonės nesielgia negražiai. Taip elgiasi tokie, kurie yra paviršutiniški visose gyvenimo srityse ir turi daug purvo.

Gaila neturiu nuotraukų, kur nesišypsočiau. Todėl daugiau dėti būtų ne į temą.

2 thoughts on “,,Džiaukis, kad tai patyrei” arba bandau gydytis svajonėm.

  1. Nenusimink, nes nėra nieko klastingesnio nei draugystė. Todėl nors vienas, laiko patikrintas tikras draugas – jau lobis.O visa kita – tik kompanjonai skirtingais gyvenimo etapais, neverti didelių nuoskaudų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s