Things I Like.


*Man patinka atsikelti anksti ryte. Jausti rytą. Besibudinančią, vėsią saulę. Rytas – mėgstamiausia dienos dalis. Kada viskas šviežia, viskas natūralu ir gaivu. Kai jautiesi pasaulyje likęs gyvas tik vienas. Bėgi ir aplinkui nieko judančio nėra, nebent paukščiai. Kai bėgi gatvėm ir net šunys dar tingi keltis ir loti ant tavęs. Ir galiausiai atsiduri šalia upės, nuo kuriuos jaučiasi vasariškos drėgmės trupinėliai, kurie dingsta vos saulei pakilus ir orui sušilus. Tada norisi sustabdyti laiką, kai viskas ramu, esi vienas su kylančia saule prieš akis, ir niekada negrįžti namo. Kur viskas tas pats.
*Mėgstu jausmą, kai kažkas didelio ir sunkaus nusirita nuo širdies ir kai tamsus, kankinantis rūkas pagaliau išeina iš galvos ir pamatau gerų minčių, bei laisvės spindulius. Kai pagaliau siena, kuri laikė viduje senus, skaudinančius prisiminimus sugriuvo, vėl galiu jaustis morališkai laisva jausti. Mąstyti. Svajoti. Mylėti. Apskritai, sunku apsakyti jausmą, kai atrodo pagaliau, po daugelio bandymų, loterijoje atkovojai savo širdies nepriklausomybe, minčių laisvę ir blaivų protą. O nebūtų reikėję ilgai kovoti su vėjo malūnais, jei realus protas būtų laiku įsikišęs. Bet negi kada klausėm ką sako protas, kai šalia dainuojanti širdis užburdavo savo balsu..?
Įdomu, kiek šį kartą protui pavyks kalbėsi garsiau.*Vienas iš mėgstamiausių laisvalaikio užsiėmimų – svajoti ir leisti fantazijai kurti įvairiausias, netgi nerealias, vizijas. Tą darau nuo seniai. Ir darysiu. Nes man užtenka vaizduotėje pamatyti kažką norimo ir net nesuvokdama to, aš po truputį prie to artėju realybėje. Ir galiausiai, viskas išsipildo. Pati tik neseniai atkreipiau į tai dėmesį. Absoliučiai viskas išsipildė. O ko reikėjo? Kantrybės. Pastangų. Valios. Sako, kad svajonių pilys sugriūna. Ne visos.* Man patinka jaustis taip, kaip jaučiuosi dabar. Kažkuria prasme. Nepatinka namai, nepatinka būti aplinkoje kur būnu dažniausiai, bet patinka jaustis savim. Tuo, kas dabar esu. Patinka žinoti, kad pasikeičiau. Kad 18 gimtadieniui artėjant ne tik oficialiai ant popieriaus būsiu suaugusi, bet kažkiek ir vidumi. Kažkiek. Nes vaikas, kuris yra naivus, patiklus ir tikintis, kad pasaulyje viskas gali susitvarkyti gerai, dar pas mane gyvas. Anksčiau buvau kitas žmogus. Netgi pernai vasarą buvau kitas žmogus. Priešingybė žmogui, kuriuo tapau dabar. Rami, santūresnė, rimtesnė, labiau apgalvojanti pasekmes (todėl atsisakanti gal ir malonių ir norimų dalykų vien iš moralės ir tam tikrų principų). Jei nustočiau pasitikėti žmonėmis (kas gal ir išeitų į naudą) turbūt virsčiau šalta kaip Antarktida. Ir iš kur tokios mintys? Kiti žmonės yra patys geriausi mokytojai. Jie parodo mum, kas mumyse yra blogai. Aš visgi užkliuvau už per didelio pasitikėjimo. Ir ne kartą. Bet kaip sakoma ,,Leave the past behind”. Visi tie žmonės liko. Ir nebegrįš. O jie nori. Ir aukso žodžiai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s