Laimė, meilė ir absurdas.


Ir kad ir apie absurdą rašo Kamiu, kad ir įrodinėja gal ne visiems priimtinas tiesas, bet sakydamas, kad laimė ir absurdas – du tos pačios žemės vaikai, jis buvo velniškai teisus. Dar į šitą kompaniją galėčiau įpaišyti meilę. Būtų šauni trijulė. Tokia papildanti viena kitą. Juk patirdami tiek meilę, tiek didelę laimę jaučiamės nepaaiškinamai. Gal tai ir yra absurdiška? Logiškai nepaaiškinami jausmai? Juk kaip kartais žmogų gali išgydyti meilė. Gali ir pakenkti. Be jokių vaistų žmogus, pažinęs meilę gali jaustis tiesiog nuostabiai, jo net ligos nebepuola, virš debesų skraidantį žmogų gi sunku pasiekti. Taip pat, be nuodų ar virusų, jis gali ir susirgti, jei meilė nesėkminga. Gi taip ir atsitinka – nusivylimai mus neigiamai veikia stipriau, nei kokios ligos. Nuo depresijos ir blogos nuotaikos atsiranda siaubinga išvaizda, jausmas lyg niekas nerūpi, šalčio, alkio, išorinių veiksnių nejutimas. Tik egzistavimas juk yra baisiausia.
Nepriskiriu meilės ir laimės visiškai beprasmybei. Netgi atvirkščiai; kai myli tu turi gyvenime prasmę – rūpiniesi kitu žmogumi, gyveni dėl jo, myli. Kai jautiesi laimingas – nori kitus daryti laimingais, duoti pasauliui viską, kas geriausia, gerinti gyvenimą ir kitiems, įrodyti, kad laimingai gyventi galima, išmokyti, kad dėl menkų bėdų neverta sukti galvos ir panašiai. Bet va kalbant apie pačius tuos du jausmus, meilę ir laimę, yra visiškai beprasmiška bandyti juos apibūdinti. Bent man. Kaip galėčiau normaliai paaiškinti kaip jaučiuosi..? Aš? Žmogus, kuriam jausmai diktuoja gyvenimo scenarijų ir vos pasitaikius progai nustumia sveiką protą į tamsų sielos rūsį, kur dar ir užrakina penkiom spynom. Na niekaip! Visko tiek daug, kad tiesiog nežinau nei vieno žodžio, kuris bent šiek tiek būtų vertas visų tų jausmų apibūdinimo.
Ir man gerai. Buvau pasiilgus viso šito jausmo. Tokios nesvarumo būsenos jausmo. Absurdiško jausmo, kuris yra visai betikslis ir nelogiškas. Jausmo, kai jautiesi visiškas psichas, kai į tave žiūri susirūpinę ir išsigandę žmonės, nes jiem keista, kodėl tu tiesiog sėdi ir šypsaisi be priežasties. O paklaustas, kas atsitiko, būni lyg staiga prižadintas iš sapno. Su dar didesne šypsena.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s