Dear Smile, maybe it’s time to wake up..?


O jūs įsivaizduokit; jums nuo rytojaus atostogos. Jūs antradienį, su drauge, išskrendate į Romą. Ruduo – gražus, saulėtas, gana nešaltas. Jums šiandien buvo viena pamoka, per kurią nieko nereikėjo veikt. Rytoj bus tik penkios pamokos, taip pat nesunkios. Kokios mintys kyla? Kyla šypsena? Džiaugsmas? Kažkas teigiamo? Normaliam žmogui turėtų tokie dalykai pakelti nuotaiką, o man nesukelia net menkiausio džiaugsmo. Atrodo, kad prie lūpų kampučių būtų pririštos kokios virvės su akmenimis ir kad ir kaip stengčiausi išspausti bent kažką, kas primintų šypseną, man neišeina. Tokie dalykai kaip šmutkės ir kitoks šlamštas man niekada nekėlė nuotaikos, bet vakar griebiausi netgi to šiaudo – nusipirkau kelias poras batų. Gerai, jie gražūs, nu ir? Nepadėjo pralinksmėt. Ir nereikia ieškot atsakymo į klausimą kas man yra, aš jį labai gerai žinau. Tiesiog žiauriai pavargau nuo visko. Šią savaitę tas ypač pasijautė. Nuo vakar paskutinės pamokos tapau tokia ledinė, be emocijų, kad turbūt prie manęs gali ant gatvės verkt paliktas kūdikis arba praeit Johny Depp’as, aš tiesiog praeičiau pro viską kaip pro medžius, kurie, ne gana to, kuo toliau tuo labiau, mesdami lapus, primena artėjančią žiemą ir šaltį.
Nežinau kaip laikosi kiti abiturientai, gal jie ne tik šiais metais normaliai mokosi ir gal jiem ne taip jaučiasi tas nuovargis kaip man, tokiai, kuri anksčiau tikrai tiek nesėdėjo prie knygų, nes buvo absoliuti tinginė. Man taip GYVENIME nėra buve, kad grįžusi namo, su malonumu galėčiau kristi į lovą ir tiesiog gulėti. Kad niekas manęs netrukdytų. Kad nieko nematyčiau. Kad negirdėčiau jokių garsų, muzikos ar televizoriaus. Norėčiau tik tylos… Ir nebuvo taip, kad žiūrint į istorijos sąsiuvinį man pradėtų bėgti ašaros, pripildytos nuovargio, klausimo ,,kodėl aš verkiu?!”, poilsio trūkumo ir kitų neigiamų veiksnių.
Kad čia ne depresija tai esu tikra, nes pasaulis man – gražus. Ėjau šiandien gatve, saulė švietė, norėjau šypsotis (kaip žinia, neišėjo). Man viskas yra gerai, viskas yra aplinkui gražu. Aš nekalbu ironiškai, jei ką. Tiesiog, manau, čia yra tas trumpas momentas, po kurių tie geri dalykai mus dar labiau džiugina nei paprastai, nes po ilgų kančių stengiantis išspausti šypsena, ateina laikas, kada galim šypsotis nesustodami.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s