Imkit mane ir trypkit.


Aš jau nepasakosiu apie tą jausmą, kada jautiesi visiškas nevykėlis nenorėjau pasakot ir kartotis kaip man vis dar nieko gero gyvenime nevyksta ir niekas negerėja, nei mokslų srityje, nei asmeniniame gyvenime ir taip toliau, bet eilinį kartą aš taip padarysiu.

Šlykštus jausmas kai iš visų pusių jautiesi lyg daužomas; aplinkinių žmonių priekaištų, visokių nesutarimų, streso ir nervų dėl mokslų, suknistai šalto oro, deja, bet visgi pasirodžiusio sniego, iš seniau vėl grįžtančių bėdų. Man tiesiog nesuvokiama kaip visą tą galima ištverti ramiai. Buvau šiandien geros nuotaikos, bet po susitikimų ir pokalbių su keliais žmonėm + papildomos istorijos, po kurios supratau, kad aš esu pati pačiausia durnelė, mano geros nuotaikos neliko kaip cigaretės dūmų. Šiuo metu norėčiau kažkaip atsiribot nuo visų/ užmigt iki kito antradienio arba (kas būtų dar geriau) užmigt amžiams. Iki kito antradienio, nes kitą antradienį tėvai dviem savaitėm išvažiuoja slidinėti, ko aš laukiu kaip kokio išganymo, net nemokėčiau paaiškint KAIP AŠ DŽIAUGIUOSI, kad jie išvažiuoja tokiam ilgam laikui JŪS NET NEĮSIVAIZDUOJAT, nes kažkur 70% prie mano suknistos nuotaikos prisideda mama. Aš žinau, kad nėra gerai taip džiaugtis, bet aš taip noriu, taip nerealiai svajoju apie kitą antradienį, kad turbūt atiduočiau visus savo sukauptus litus kažkam, kad jie išvažiuotų ryt. Ne, aš atiduočiau rūbus, rankinukus, bet ką, kad tik jie ten ir pasiliktų. Tik problema, kad aš finansiškai nuo jų priklausoma.
Ir kyla klausimas, kiek gi gali tas tęstis? Visa šita savijauta, visos šitos isteriškos ašaros, (kurių dienos pradžioje net nebuvo galima numatyti, kad bus) vos uždarius savo kambario duris ir atsiskyrus nuo šeimynos, nuo kurios tik ir norisi atsiskirti. Tai negerai, bet tik taip galiu būti palikta ramybėje. Man taip anksčiau nebuvo ir aš nenoriu to. Man nebuvo, kad būtų taip liūdna, taip baisu, taip reiktų kažko, ko nėra. Nėra kažko, su kuo būtų ramu, kas nesukeltų papildomų problemų ir kas neprisidėtų prie to liūdesio. Nėra ramybės ir laisvos vietos džiaugsmui. Nebuvo ir taip, kad jausčiausi tokia jautri viskam. Ir nematau išeičių. Nebent tik gyvent su visu tuo, kas vyksta dabar, nes jėgų gerai nusiteikti, neberandu. Labai tikėtina, kad rasiu, kai išvažiuos tėvai. Bet irgi ne garantas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s