Come to me, Summer.


Noriu sukurti pasaką. Naują ir gražią pasaką. Kuri atgaivintų sielą nuo to košmaro, kuris tęsiasi nuo rugsėjo 1-osios ir tęsis iki birželio 13 dienos, t.y. paskutinio egzamino. Su ta nauja pasaka galbūt prasidėtų ir naujas gyvenimas. Kad ir neprasidėtų, bet baigtųsi šitas baisus ir juodas ikiegzamininis etapas, kada nei minutėj visokios paniškos mintys, galvos skausmas ir baimė nepalieka ramybėje. ,,Kada visa tai baigsis?” naiviai savęs kartais paklausiu. Ir pati atsakau ,,birželio 13 dieną”. O tada apima dar didesnė neviltis, kad reikės dar tiek ilgai laukti ir kęsti vis tą pačią rutiną ir kovoti su baime, kaip kokiam Don Kichotui su vėjo malūnais. Nes vis tiek nieko nepakeisi ir tas daugiausiai žudo gerą nuotaiką, bei šiokias tokias viltis. Nes kartais nežinoti galutinio termino yra geriau, nes kiekvieną dieną tikiesi, jog greitai ateis tam galas.
Aš tikrai stengiausi rašyti su cenzūra, bet MANE JAU UŽPISA NEGYVAI visas šitas. Žinau, kad kiekvienas tą išgyveno. Žinau, kad tai baigsis. Žinau, kad GAL kada nors gailėsiuos, kad norėjau kuo greičiau baigti mokyklą ir norėsiu grįžti. Dauguma man tai sako, bet NI-CHU-JĄ netikiu. Jei tektų vėl išgyventi tokį košmarą, tai ne-be-at-lai-ky-čiau. Kaip ir su teisėm. Jei tektų vėl, iš naujo, laikyti teoriją, geriau važinėčiau su dviračiu ar paspirtuku, bet į regitrą kojos nekelčiau.

Aš noriu vasaros
Nesvarbu, kad nebūtų ką veikti. Nesvarbu, kad sėdėčiau namie. Bet aš noriu vasaros. Tebūnie ji būna kaip praeita ar užpraeita vasara. Tegul būna ji irgi tokia pati nuobodi ir praleista (didžioji dalis vasaros) Kaune, bet aš jos noriu. Man jos reikia. Jomajo. Reikia, kaip kokiam bebrui medžio, ar Kubiliui didesnių mokesčių. Ypač žinant, kad neturėsim pavasario atostogų, per tas suknistas įskaitas. O, zjbs… Buvau jas net užmiršus.
Noriu ramiai atsikelti ryte, kada būtų giedra, šviestų saulutė. Gal net eiti pabėgioti. Vėliau pasidaryti vasariškus pusryčius, su daug daug vaisių ir pasidaryti kavos su daug daug medaus. Dabar suvalgyčiau kibirą medaus. Noriu saldumynų ir tas įrodo, kad man trūksta gerų emocijų. Gaunu jų tik iš vieno šaltinio. Jo aiškiai nepakanka.
Noriu tos vasariškos ryto gaivos ir ore tvyrančios ramybės. Žinojimo, kad nereikia skubėti, nereikia rašyti rašinių, aprašinėti knygų… Tuo labiau skaityti apie Staliną, Leniną, Hitlerį, pasaulinius karus, okupacijas ir mūšius.
Jei tik kas nors nuneštų, dabar, mane į vasarą, aš tiesiog gulėčiau savo pievelėje prieš saulutę ir nieko nedaryčiau. Tik gulėčiau ir šypsočiausi. Jei tik kas nuneštų…
Užsisvajojau, per daug. Reik grįžti. Matau, kad prastūmiau dar keliasdešimt minučių šios dienos, kuri, pagaliau, eina į pabaigą. Kadangi esu vyturys, greit eisiu į lovą, tikėsiuos kuo greičiau užmigti, kuo greičiau atsikelti, kuo greičiau prastumti dieną ir viską pakartoti vėl ir vėl.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s