Net sapnų nebeliko.


Atėjo jau ir toks laikas, kad net nebesapnuoju. Anksčiau, nors ir pasitaikydavo blogų sapnų, bet bent sapnuodavau, o dabar nieko. Aišku, nemiegu tai ir nesapnuoju, bet tas nepilnas 5 valandas, per kurias ale miegojau, vis tiek turėjo kažkas pasitaikyti, o dabar nieko. Jaučiuosi tikrai keistai.

Vis galvoju, gal man reikia tiesiog pabūti vienai? Būtų lyg tokia terapija gal. Aišku prieš tai norėčiau susisukt į kamuoliuką, užsikloti kaldra ir labai labai verkt. Bet taip, kad iš pasąmonės išeitų visi blogi dalykai, visos baimės, visi nervai. Ir po to nebūtų jėgų niekam, tik miegui. Arba atsigult, užmigt ir nebeatsibust.
Arba gal reiktų pabūti atskirai nuo visuomenės, kad niekas nesugadintų ir taip suknistos nuotaikos (jei dar galima ją sugadinti labiau, bet dėl visa ko). Gal į gamtą? Sodyba yra. Būčiau tik aš, knyga, miškas, ramybė. Bet nežinau pati ar reikia man tos ramybės ar labiau reikia šurmulio. Kai būna ramu, per daug garsiai girdi savo mintis, kurios nepaliaujamai lenda į galvą ir apsunkina viską dar labiau. Todėl ir negaliu ištverti ilgai viena ir atsiriboti. Noriu ar ne, bet dažnai tempiu save iš namų, kurie irgi man kartais atrodo lyg nesaugi vieta. Ypač dabar, kai grįžo mama ir nebesu viena. Tempiu save net iš mokyklos, nes ten man per daug nemalonu. Juk mokykla – visų bėdų židinys. Visų blogų dalykų priežastis. Žinau, kad nieko nepakeisiu, kad viską reik ištverti, visi tą išgyvena, bet nieko padaryti negaliu. Man ten blogai. Man tek šlykštu. Todėl negaliu prisiversti būti patalpoje, kur nematau nieko šviesaus ar teigiamo.
 NIEKO GERO dabar nematau. buvo paskutiniu metu laikas, kada atrodė viskas puiku (tam tikra prasme) ir tokia depresija nepuolė ir net nesijautė jos požymių. Bet kaip ji atėjo, tai atėjo. Galėčiau apsimest laiminga, netgi įtikinti save, bet tada vėliau būtų žymiai blogiau ir nematau priežasties kažko slėpti, ypač savijautos. Nemokėjau niekada slėpt jausmų.
Ir visgi kokia neteisybė, kad vaistai nuo viso šito yra nesveiki. Su tokia nuotaika galėčiau ir nevalgyt, ir nerūkyt, ir negert. Bet darau tą, iš dalies, dėl to, kad dar pamatyčiau, kad kažkas man bent kažkokius pojūčius sukelia. aišku maistas šioje situacijoje erzina labiausiai.

2 thoughts on “Net sapnų nebeliko.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s