Again and again, and again and again. And again again.


Viskas vienoda. Viskas taip visur visada, kas dieną vienoda. Kiekvieną rytą atsikeliu, pabūnu namie, tada kai kada kažkur išvažiuoju, grįžtu ir VĖL namai iki kitos dienos kažkurio momento. Turbūt galėčiau net laiką pasakyt kada ką darau. Nuo kasdienės rutinos gelbėja turbūt tik savaitgaliai arba vakarai kai yra labai vartojamas alkoholis ir rytai po tokių dienų, nes tada bent jau negalvoji apie tai, kokia tavo diena vėl bus vienoda, o tiesiog nori sustabdyti galvos skausmą ir atstatyti jėgas nuo nedamiegojimo.
Šią savaitę jau trečią kartą turėsiu važiuoti į tą patį univero dekanatą ir vėl išdeklamuoti tą pačią kalbą kaip anksčiau. Tada grįšiu namo ir bandysiu kažkokiais būdais kur nors įkalbinti tėvus važiuoti, kad leistų man pabūti namie…VIENAI. Nes jei jau pas mane nesikeičia aplinka, tai bent bandau padaryti taip, kad jie paliktų mane ramybėje. Gerai, kad bent jau mano sumautam ir, pastaruoju metu, nedasisekusiam gyvenimo laikotarpy depresijos dalelių lieka vis mažiau. Pasitaiko tik staigios nuotaikų kaitos, kada per minutę ar kelias galiu labai juoktis, supykt, apsiverkt, ką nors apšaukt, vėl apsiverk ir uždaužyt ar užbadyt mašinos rakteliais. Nuo paskutinio punkto dar kol kas susilaikau.
529506_10151063882820280_1266577907_n_largeAtrodo, kad būčiau viena šiam pasauly, o visi žmonės tiesiog praeitų pro mane, kaip pro kokią gatvės lempą, kuri šiaip ar taip nekalba, tai kam dar kreipt į tokią dėmesį? Jaučiu didelį moralinį nuovargį ir toli gražu ne nuo mokslų, nes šį pusmetį aš buvau ta laimingoji, kuri mokėsi tik dviem egzaminam iš visų 7 ir tai po valandą. Ir dar išlaikiau visus. Gerai, puse mėnesio galvojau, kad baimė ir nervai dėl egzaminų mane nužudys, bet whatever… Grįžtant prie temos, pavargau nuo nuobodumo, rutinos, pykčių ir nervų, kur jų galėtų nebūt. Dėl nervų aš pati kalta, nes nesugebu į daug ką nekreipt dėmesio. Galiu nekreipt dėmesio į tai, ką pasakys visiškai nepažįstamas žmogus, bet ką pasako pažįstami ar draugai, priimu viską. Ir neduok dieve jie pasakys kažką skaudesnio ar įžeidžiančio. Turbūt nuėjusi pas psichologą pati jį aprėkčiau, kad neaiškintų man kaip gyvent. O jeigu dar kalbėtų lėtai… Va ką dar pastebėjau, aš viską turiu daryti greitai; eiti greitai, valgyt greitai, gerti greitai, eiti miegoti ir atsikelti greitai, rūkyt greitai ir panašiai. Su malonumu pagreitinčiau dienas. Visgi visą gyvenimą gyvenau ‘iki kažko’; ar tai Kalėdų, ar kažkokio įvykio, ar gimtadienio. Dabar net nežinau iki ko aš noriu gyvent. Planavau važiuoti slidinėt, džiaugiausi, kad pailsėsiu nuo Kauno ir žmonių, bet nesigavo ir likau tam pačiam mėšle. Vienu atveju būčiau važiavusi ir pailsėjus nuo šių vietų, kitu – būtų išvažiavę tėvai ir bent viena pabūčiau, o dabar nei taip nei taip. Tai išsibalansavo ir apgriuvo vėlgi mano psichinis gyvenimėlis. Gyvent iki Velykų? Visai nieko. Visgi tai turbūt mėgstamiausia mano šventė. Ne todėl, kad mėgstu kiaušinius (būkit geri, vykit pošlas mintis iš savo galvų), bet todėl, kad jau būna pavasaris ir gamta bunda. Tada jaučiama tokia gaivi, vasariško oro užuomina, kuri primena, kad jau jau tuoj atšils ir galima būs būti dažniau lauke ir džiaugtis saule, o ne sėdėt kažkur viduj su paltais ir tai drebėt iš šalčio…
Et.. Noriu vasaros… ir minus 4 kilogramų.
IMAG0656-1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s