Kartą seniai seniai.


Jie lankydavo vienas kito namus. Jie visada būdavo kartu. Jie gindavo vienas kitą. Jos kartu mušdavo mažus kvailius, kurie norėdavo kuriai nors kažką padaryti ar erzino. Jie juokdavosi iš vienas kito, kai pavykdavo išsisukti iš keblių situacijų. Ji atrodė miela, ją retai kur leisdavo griežtas tėvas, bet nepaisant pykčių, pabėgti įmanoma buvo visada. Nuo ryto iki vėlumo jie būdavo kartu, o išsiskirdavo nusiminusiais veidais, nors ir žinodavo, kad susitiks kitą dieną. Jei vienam būdavo blogai, kitas visada būdavo šalia. Ji nesuprato jo užuominos kai jis pasakė, kad ji – gražiausia mergaitė iš visų. Priešai visada būdavo bendri ir nebuvo galima šnekėti apie ignoravimą, jei kažkas kažkam padarė blogo. Po žvaigždėtu dangumi jie gulėdavo ir planuodavo savo gyvenimą. Prie Nemuno jie užaugę. Jų tėvai pažinojo vieni kitus ir juos pačius. Jie matydavo juos, vos pažiūrėję pro langą. Jie juos tildydavo, bardavo ir bausdavo. Bet ilgametė sąjunga tada dar neatrodė tokia, kuri lengvai iširtų.
150082_536654729691736_2112777949_n_large (1)
O kas jie dabar?

Jis nežino net kiek jai metų. Ji nežino kur jis mokosi. Jis anksčiau ją įžeidinėjo dėl jos išvaizdos, o dabar net išsižioja iš nuostabos kai ji praeina pro jo namus. Ji nežino kodėl ji tokia jauna pasigimdė vaiką. Jis taip pat nežino, nors gyvena tame pačiame, dviaukščiame name, pirmajame aukšte. Ji, ta kuri atrodė miela ir griežtai auklėjama, dabar yra vadinama Šančių kekše. Jie kartais mato vienas kitą, tačiau neatpažįsta. Ji žiūri į berniuką (vaikiną), su kuriuo anksčiau buvo bendraujama tik dėl jo didelio kiemo. Ji mato ją praeinančią, jos kai kada net apsilenkia, bet nežino ką viena kitai pasakyti. Jie gyvena už 10 metrų, bet nebendrauja jau turbūt 10 metų. Jie praeina pro vieno kito namus, bet maža tikimybė, jog atsimena kažką, kas buvo seniai seniai ir kas, atrodė, niekada nesibaigs.  Jos kiekvieną dieną, ištisus metus, leisdavo kartu, o dabar susitinka kartą į kelis mėnesius.  Eidami gatve jie prasilenkia lyg nepažįstami žmonės, nors anksčiau jis lakstė paskui ją ir kartojo kaip ją myli. Jų fantazija buvo bekraštė. Jie nežinojo kas jų laukia. Jie leido fantastišką ir nepamirštamą laiką. Nepamirštamą turbūt ne visiems, bet kažkokie praeito laiko trupiniai vis tiek išliko, pas kiekvieną iš jų.
Dabar jie – nepažįstami žmonės. Jie turi kitus draugus. Kitas meiles. Kitus tikslus. Kitą išvaizdą, kitas mintis ir kitus gyvenimus. Ji pasikeitė į gerąją pusę. Jo nebepažįstu. Taip, nebepažįstu žmogaus, su kuriuo bendravome ištisus metus.  Dar kitas turbūt jau kolonijoje arba kalėjime. O gal vos baigęs profesinę mokyklą ėjo dirbti. Kaip keitėsi dienos, taip pasikeitė jie. Liūdna, kad visas tas jau pradžioje buvo pasmerkta baigčiai. Bet su malonumu vėl kartočiau visus tuos metus…
150082_536654729691736_2112777949_n_large267526_244617395566750_1399963_n_largetumblr_lya9q3vDDw1r0on9vo1_500_largetumblr_mfhz3qOB6X1s1o330o1_500_large

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s