Oh, I’m happy! Oh… I’m not.


Gal galit paaiškinti tokį fenomeną, kai vieną minutę atrodo, kad tas gyvenimas visai nieko, o už keliasdešimt sekundžių vos neapsiverki išgirdęs dainą ,,Hall of fame”? Iš esmės, kai aplanko geresnė nuotaika ir laimės spinduliukai, tu prisimeni kiek blogų dalykų vyksta/vyko/ vyks ir tada nuotaika sugenda. Ir ta nuotaika DAR labiau sugenda kai žinai, kad viskas greit nepraeis ir, kad tau kuo toliau, tuo labiau nesiseka. Ir tada būni be nuotaikos dėl to, kad tiesiog nėra kuo džiaugtis, nes tie ‘maži dalykai‘ dėl kurių tipo gali save guost, tau nesuteikia jokio jobano džiaugsmo. Kai jau pagalvoji, kad kažkas gero galvoje pradeda vystytis, tai būtinai ne už ilgo ta nuotaika vėl sugenda prisiminus, kad laukia koliai, kuriems mokytis nėra valios, kad storėji ne dienom, o valandom, lyg lauktumeis penketuko ir, kad sušiktai šalta, nors turėtų būti pavasaris.

tumblr_lzgl4oAGrF1qa4cp2o1_500

Atėjus naujai dienai aš myliu tą jausmą, kuris būna ryte. Rytas asocijuojasi su gaivumu, su kažko naujo pradžia, tai ir tikiesi, kad nuo šiandien reikalai klostysis gerai, reiks pradėt mokytis, normaliais susiimt su mityba ar sportu. Bet niekas neišeina. Vakar ant tiek blogai jaučiausi, kad net valgiau normaliai, tai jau buvo kažkas keisto. Ok, tarkim su valgymais susitvarkiau, nes užkniso tie persivalgymų žaidimai, dabar užsiiminėsiu badmiriavimu, bet, pavyzdžiui, paskutinėm savaitėm aš negaliu nueiti į sporto klubą, kuriame užpirktas abonimentas. Prieš tai eidavau, nes žinodavau, kad pinigai yra sumokėti ir niekur nedingsi, o dabar, atrodo, skauda visą kūną, jėgų nėra, jautiesi pavargęs velniai žino nuo ko. Turbūt nuo gyvenimo, šalčio ir žiemos. Bet pradėjau galvoti, kad kaltas mėnulis. Nekenčiu priešpilnio ir pilnaties ir, kiek žinau, per šias frazes organizmas būna išsekęs, tai gal dėl to man viskas taip susisukę.

Viskas, manau, kyla dėl nieko neveikimo. Reik darbo, padavėjos darbo. Noriu darbo. Noriu PINIGŲ. Noriu patirties. Rasiu darbą.
Jau geriau dirbsiu, nei sportuosiu.

O ir žmonės paskutiniu metu nervina. Atrodo artimiausi draugai dingę, ir dar atsiranda tokių, kurie tave kaltina dėl visko, ką darai, kas netinka jiems. Labiausiai erzina Facebook’e skaityt myžančių, bukų, naivių mergaičių rašliavas koks gyvenimas, blyn, yra nuostabus ir koks fainas ir saulėtas šiandien oras, nors net negali išeit į lauką be palto, kepurės ir pirštinių. Pizdiec, tikras pavasaris turbūt.

4 thoughts on “Oh, I’m happy! Oh… I’m not.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s