Gyvenimas, kurio galėtų ir nebūti.


Kas buvo anksčiau buvo kas kita. Kiti išgyvenimai, kiti pojūčiai, kiti žmonės, kiti įspūdžiai.
Kas yra dabar nebežinau. Nesu pakankamai suaugusi, kad galėčiau sakyti, kad man vidutinio amžiaus krizė, bet ir nesu tiek jauna, kad teigčiau, jog man paauglystė, kada negali suvokti ką jauti ar ko nori.
Norisi bėgti, rėkti, verkti, juoktis ir viską pakartoti, kol pagaliau pagerėtų savijauta, kol pasijausčiau išsivaliusi iš blogų emocijų, liūdnų ir sunkių minčių.
Noriu išvažiuoti kur nors toli, kur galėčiau save apgaudinėti, kad visos problemos išsispręs savaime. Bet problema ta, kad vienoms merginoms keliauti yra gana pavojinga. O kaip norėčiau, kad viskas būtų kaip per filmus. Gražius filmus. Norėčiau, kad ir gyvenimas būtų kaip filmas ar bent jau kažkiek paprastesnis.
Viena dalis manęs priklauso vienai pusei, kita – kitai. Paskutinius kelerius metus mano gyvenimas yra kaip visiška sumaištis, kai blogų dalykų yra daugiau negu gerų. moralinių. Neišeina man atrasti tos laimės, nebent žiūrėčiau tik į save. Tada gal ir būtų įmanoma tapti laimingu, bet jei aplink yra kiti žmonės, svarbūs žmonės su savais poreikiais, tada atrasti laimę yra sunku, nes visais atvejais (ar bent kai kada) turi daryti tai, kas tau gali būti nepriimtina.
Atrodo, kad kažkas gyvenime tęsiasi per ilgai. Depresija? Taip, ir ji, tačiau ji neatsiranda iš niekur. Ryškiai kažką darau ne taip, gyvenu neteisingai. Kažko darau per mažai arba per daug. Galiu ryte jaustis labai gerai, o vakare – blogai. Noriu padaryti kažką beprotiško ir ir galbūt netgi blogo, kas padėtų išsivaduoti iš tų blogos savijautos pančių, bet mane kažkas laiko. Gal silpnumas, gal žmogiškumas, kuris ir neleidžia man elgtis kaip noriu.
Atrodo, kad vieną dieną noriu vieno, be ko neišgyvenčiau, o kitą dieną esu pilna naujų idėjų ir jausmų, o praeitos dienos prisiminimai lieka praradę reikšmę. O kitą dieną jie vėl grįžta lyg svarbiausi prioritetai, ir jei vakar dieną būčiau juos palaidojus, šiandiena man būtų košmariška.
Taip ir jaučiuosi. Turbūt niekas negalėtų to suprasti, nes pati nesuprantu. Jei suprasčiau, galėčiau kažkaip iš to išlipt. O dabar negaliu.
Net kritiški (depresijai ir tokiem nuotaikų užplaukimam) žmonės, kurie yra stiprūs ir valingi, sako, kad man reikia išvažiuoti.

3 thoughts on “Gyvenimas, kurio galėtų ir nebūti.

  1. apmąstyk savo gyvenimą. labai atidžiai. gal tikrai darai kažką ne taip? arba supa netinkami žmonės, su kuriais Tu negali būti savimi arba kurie tiesiog nekelia laimės.
    Pirmiausia, suvok, kad tik Tu esi savo gyvenimo šeimininkė. ir Nuo Tavęs priklauso, kaip Tu jausiesi. Nekaltink aplinkybių – jas gali keisti ir pritaikyti sau. Matyt, reikia turėti daugiau veiklos, kad nebūtų laiko apie visokias velniavas galvoti. Daryk tai, kas patinka. Dirbk kur nos. Pradėsi tada ir vertinti poilsio akimirkas, ir tas sekundes, kuomet galėsi susimąstyti apie kažką – kai turėsi tam laiko. Tiek iš mano pusės🙂 Turėk ryžto ir nepasiduok.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s