Apie žmones.


Taigi, remiantis apklausos rezultatais, dauguma norėjot, kad pakalbėčiau apie žmo0nių elgesį ir panašiai.

Tai va, aš dažnai žmones skirtaus į kelias grupes, kurias ir aptarsiu.

Super fuckin laimingi žmonės
Nėra NIEKO labiau mane erzinančio už tuos, kuriem pasaulis lyg rožėm klotas ir viskas čia labai fainai. Nesakau, kad pavydžiu jiems laimės, nes pati esu laiminga ir man nieko netrūksta, bet kaip mane erzina nuolat iš bet ko besijuokiantys asmenys, kad baik baik… Jei tuos žmones iš tikro , nuoširdžiai viskas aplinkui džiugina ir iš visko jie gali juoktis, tai man jie atrodo naivūs ir kvaili, bet jei tas jų džiaugsmas būna dirbtinas, atseit ,,Apsimesiu laimingu, nes visiems patinka laimingi žmonės”, tai nuo tokių apsimetėlių man vemt norisi ir jokios šypsenos tie jų bajeriai man nesukelia. Kalbant dar apie tuos nuoširdžiuosius laimingus žmones, tai vis tiek turi būti saikas jų nuolatiniam juokui, nes nuo tokių net pavargti galima. Bet pliusas jiems tame, kad, būdami kvailoki, jie nesureikšmina problemų, kurias sureikšmina labiau į mintis linkę žmonės.

Labai daug mąstantys žmonės
Šitas variantas irgi sunkus, kai sėdi su žmogum, o jis nuolat paniręs į savas mintis. Gal jam gerai sėdėt ir tylėt, bet blemba, turėk sąžinės ir kreipk dėmesį į kitus, nes man tai tyla nepatinka. Jei jau mąstai kažką, tai pasipasakok, o jei nenori pasakot, pasilaikyk savo mintis vėlesniam laikui, kada būsi vienas ir galėsi užsimąstyti iki nukritimo. Be abejo, paklausus ,,Kas tau negerai?” gauni atsakymą ,,man viskas gerai”. Irgi labai nervina. Bet šių žmonių pliusas tas, kad jie dažniausiai yra geri klausytojai ir jei nori išsilieti ar išsipasakoti, jiems gali atsiverti, nes mažai šansų, kad jie išplepės kažką.

Tie neaiškūs
Man neaiškūs žmonės žiauriai nepatinka, bet aš jiems žiauuuriai pavydžiu. Taigi, papasakosiu kas būtent yra tie neaiškūs žmonės. Tai yra žmonės, kurie gali atrodyti draugiški, meilūs, faini, nors prie širdies dėk, bet po to staiga jų nuotaika gali pasikeisti ir jie gali tau neatskambint, neatrašyti kelias dienas ar svaitę, po to vėl normaliai elgtis, po to vėl šaltai. Ir neduok dieve, tokiam žmogui pajusti kažkokius jausmus. Gali numirt iš nervų. Bet aš jiem pavydžiu tokio šaltumo, nes man jei žmogus patinka, aš negaliu su juo šaltai elgtis, nesvarbu ar tai draugas ar kažkas daugiu. Visi man svarbūs ir visiems noriu rodyti dėmesį. Bet, jei tokios nuotaikų bangos pas juos tęsiasi ir nesiliauja, tai nuo tokio žmogaus kažkaip pats atitolsti nes atsibosta sukt galvą. Nafik man reikia nervų dėl žmonių, kurie manęs nesaugo..?

Tie, kurie yra gražūs ir puikiai tą žino
Vienas iš šlykščiausių žmonių tipų. Aktualu tiek vaikinam, tiek merginom. Su tuo dar neseniai teko susidurti: vaikinas buvo visai nieko, buvom kompanijoj ir po to, klube, jis visur pradėjo sekiopt iš paskos, o kai aš į jį nekreipiau dėmesio ir geriau jau šokau su draugais, tai jis galvojo, kad turi teisę ant manęs dėl to pykti ir tada išvadinti mano šalį (jis ne iš Lietuvos) ir mane visokaisi žodžiais, maždaug ,,Kaip šita lietuviška kalė galėjo atsispirti mano nuostabiam grožiui”. Nežinau kodėl jis man pasirodė negražus, nors buvo visai nieko, turbūt visgi asmenybė padaro žmogų gražų arba negražų. Dėl to asmens asmenybės, man jis buvo baisesnis už pabaisą iš multiko ,,Gražuolė ir pabaisa”. Va ten tai buvo tuštybė.
Iš vis man gražiausi žmonės yra tie, kurie yra kuklesni ir simpatiški ir kažkuo kitokie, o ne visiški saldainiukai ar šokoladiniai berniukai/ mergaitės. Nebeturi reikšmės tas grožis, jei esi pasikėlęs ir laikai save geresniu už kitus ir nesvarbu koks jų statusas visuomenėj, aš jų automatiškai pradedu nemėgt.

Žmonės ledkalniai
Irgi šitam tipui pavydžiu, turint omeny požiūrį į santykius. Kažkada galvojau, kad toks žmonių elgesys, kaip pavyzdžiui seriale ,,Gossip girl” arba dar labiau ,,How I met your mother” yra išgalvotas ir negali pas žmones taip greitai keistis jausmai, bet pasirodo, kad tai yra visiškai normalu kai kuriem draugauti su kuo nors, išsiskirti ir po to vėl greitai susirasti kažką ir prisiekinėti jam meilę. Norėčiau gal tik kažkiek tokio bruožo, nes tada galėčiau visiškai neapsikraut dėl to, kad kažkas mane įskaudino ar aš įskaudinau ir bent neprisiriškiau prie žmonių.

Per daug atviri
Kad ir kaip gerai yra atvirumas, bet kai žmonės yra per daug atviri ir jiem dzin, tai jau blogai. Pavyzdžiui tai yra tokie žmonės, kuriem dzin kur ir kada leptelėti kažką, kas užplaukia ant liežuvio ar smegenų, tarkim ,,Tu buvai Palangoj? Bet gi sakei, kad nekenti Palangos ir nenorėjai su X važiuoti ten” arba ,,Bet tai kaiiii tavo manikiūras baisus”. Ta prasme, reikia atsirinkti kaip ir kada ką sakyti. Ok, kai kartais nesuvaldai liežuvio, bet kai taip būna kiekvieną kartą ar net po kelis kartus, tai tegul tokie žmonės nesistebi, kad kitus tai užknis ir jie taip kažką pakomentuos, kad jiem liks tik raudonuoti. Na arba tie atviruoliai tiesiog bando įkasti žmogui, kuriam pavydi.

Švelnučiai, pukučiai, skudurėliai
Nežinau kaip merginos, nes su jom artimai (ta prasme, labai artimai) nebendrauju, bet kai vaikinai, praėjus dienai nuo pažinties pradžios, pradeda pasakot, kaip jie įsivaizduoja su tavim laimingą, kupiną meilės gyvenimą, karštas naktis, žiauriai achujenus bučinius ir t.t. tai nesusižavi, o bėgi vemt.

Iš vis, galiausiai išvada ta, kad žmonės turi turėti visokių sąvybių po truputį, tada jie būna fainiausi.

2 thoughts on “Apie žmones.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s