Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.


Žinot, svajonės pildosi, tik kai kada jų reikia palaukti. Arba man čia tik taip sekasi, kad išsipildo viskas ko noriu, bet tenka įdėti ir pastangų. Šiai svajonei pastangų ir valios daug nereikėjo (ne kaip kokiam svorio metimui), bet reikėjo tik pinigų ir vuolia – sėdžiu Varšuvoj ir laukiu skrydžio į Helsinkį, o vėliau į Čikagą. Ir taip, mano svajonė nuo vaikystės – Amerika. Kita svajonė yra rasti vyrą amerikietį, jei netyčia labai patiks gyvent Amerikoj ir pamatysiu, kad ne nuo viso maisto ten storėjama, tačiau dar neišsiaiškinau ar tai svajonė-prikolas, ar tai svajonė-realybė. Pamatysiu suvažiavus.

Plane-landing-in-sunset-e1421276155733

Be svajonių išsipildymo, man dar labai išsipildo tai, ko aš labai bijau – sėdėti ne prie lango ir sėdėti prie klykiančių mažių. Tai kai mano kelionė prasidėjo autobuse į Varšuvą, vienas toks parazitas man ir pasitaikė. Klykė. Visą. Naktį. Na bet geri dalykai juk nebūna vien tiktai 100% geri, amžiais pasitaiko mažų, verkiančių dėl nieko smulkmenų, kuriom nieks netinka. Ir va tą smulkmeną, naktį, net neabejoju, norėjo papurtyti visas autobusas. Jei tokia erkė man pasitaikys ir 8 valandų skrydyje, tai arba susipyksiu su jo gimdytojais, arba prisipirksiu saldainių ir šersiu, kad tylėtų. Gal tai išeis ir į gerą, išmoksiu elgtis su vaikais. Jei tą galima taip pavadint.
Kitas dalykas ko bijau, tai negauti vietos prie lango skrendant į Čikagą. Jėzusmarija. Nors ir žiūrėt į debesis ar Atlanto vandenyną, man įdomu viskas, kas dedasi už Lietuvos ribų. Ta pati Lenkija man įdomi ir Varšuva graži. Viskas visur yra labai fainai.

Dar niuansas. Kad išvažiuoju 3 mėnesiam, pradedu suvokti tik dabar. Vakar, kai atsiveikinau su tėvais ir draugais, kažkaip atrodė viskas dar ne taip, išvažiuoju tai išvažiuoju, o va kur ir kuriam laikui išvažiuoju tai suvokimas ateina tik dabar, jobtvaimat. Visada maniau, kad pirma kelionė, įkurią važiuosiu viena, bus koks savaitgalis Paryžiuj ar Varšuvoj ar bet kur kitur Europoj. Bet va taip netikėtai gavosi, kad pirma kelionė, kur išvažiuoju viena bus Amerika. Nedidelis kilometrų ir būvimo laiko skirtumas, bet vis tiek šis tas. Ir man baimę kelia net tai, kad aš nebijau. Visiškai jokių emocijų nėra. Arba jos pasirodys kai nusileisiu Amerikoj. Apsiverksiu ar panašiai.

One thought on “Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s