Jūs kada nors susimąstėt kaip kitų žmonių žodžiai daro įtaką jūsų gyvenimams? Nuo pat vaikystės mums visiems tenka susidurti su aplinkinių nuomonėmis ir pamąstymais apie mūsų gyvenimus, kai dar patys nespėjam susiprasti kokiam pasaulyje mes atsiradome ir tuo labiau nespėjome pagalvoti kuria kryptimi eiti, bet visi ima kišti savo pastebėjimus, kurie anot jų yra labai teisingi ir pranašiški. Pavyzdžiui, padeklamavus trumpą eilėraštuką visi džiūgauja ir jau mato koks tu būsi poetas ar sakysi viešas kalbas seime, o susimovus ar gavus traumą kokiam nors sporte, tave nurašo kaip pusaklį nesportišką liūrbį, kuriam geriau sėdėti ofise, o ne paskui kamuolį bėgioti.
Nori nenori, bet aplinkinių kalbos ar apkalbos daro mums įtaką. Juk perskaičius gerą šiandienos horoskopą būsi geriau nusiteikęs, nei perskaičius, kad žiūrėk po kojom, nes šiandien padidėjus kojos išsisukimo tikimybė arba pilnaties paveikta tavo psichika atneš daug bėdų karjeroje ar šeimos rate. Bet čia horoskopai, jais vieni tiki, kiti ne, kiti tiki tik tuo, kas gero rašoma (kaip aš, pavyzdžiui), tačiau atkreipiant dėmesį į žmones, ką jie mums sako ir kaip padrąsina ar papeikia, kaip tai, nejaučiant, mus paveikia. Ypač, jei žmogus artimas ar kažkas, kas turi galios mus paveikti savo tvirtu charakteriu ir iškalba. Kai kada net patys tvirčiausi žmonės, paveikti kalbų, yra sužlugdomi ar bent jau pagalvoja, kad ,,Gal anas ir tiesą sakė, gal ši mano klaida darbe/ gyvenime tikrai rodo, kad aš ne tam kely ir darau ne tą, ką turėčiau. Tai dabar nebežinau ką daryti, esu pasimetęs. Ką dabar daryti?“ ir galiausiai taip galvodami prieiname prie ,,Visgi tiesa, aš visiškas kvailys, jei sumoviau, mesiu viską, esu niekam tikęs“.
Taip, taip galvoti yra lengviausia. Juk net vienas deguto lašelis apnuodija visą vandenį, ir jei leisime kitų keliems žodžiams ar sakiniams užnuodyti mūsų gyvenimus ir mintis, tai ir tapsime tokiais, kokiais jie mus savo kalbomis ir nupiešia. Kiek yra žmonių, kuriuos išmetė iš mokyklos, o jie pasiekė karjeros aukštumas ir uždirbo milijonus. Kiek tokių, kuriems sakė, kad gal tu geriau nedainuok ,jei nenori apkurtint liaudies, bet jie dainavo ir dabar atlieka savo kūrinius didžiausiuose pasaulio arenose. Ir kas labiausiai pikta, kad visada aplink mus bus tokių žmonių, kurie tik ir sieks mus nusodint ir aplaužyt sparnus mūsų svajonėms, nes jos jų primityviems protams – nesuvokiamos arba kitokios, nei jų. Ne visi siekia vos užaugę kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Ne visi nori vos baigę mokslus ieškotis darbo, kaip ir baigę mokyklas stoti į universitetus. Ne visiems užtenka nuskristi iki Londono ir po to girtis kaip jie pasaulį pamatė pro kalakutų fabriko langus. Aš nenoriu gimdyti vaikų, aš neįsivaizduoju kuo būsiu baigusi universitetą ir man per maža Lietuva, per maža Europa. Noriu kažko didelio, nes pasaulis yra didelis ir gražus ir aš noriu tą pamatyti. Noriu keliauti daug daug, nes tik tada jaučiuosi savimi, jaučiuosi laiminga ir jaučiuosi savo vietoje, nors ta vieta nuolat kinta. Tai įsivaizduokit kokį spaudimą atlaiko toks žmogus kaip aš. Ir man netgi liūdna pasidaro klausytis pamokslų kokia aš neapsisprendus (bitch, aš apsisprendus, noriu kažko daugiau, o ne sėdėti vienam darbe 40 metų, kaip tu) ir ne tokia kaip visi (here we go, soviet union). Valio, toks ir yra mano tikslas, aš nenoriu būti kaip visi, aš noriu būti aš ir gąsdinti tiek tave, tiek save savo planais ir svajonėmis, kurias įgyvendinus galėsiu girtis ir (galbūt) savo vaikams pasakoti, kaip nerealu buvo pasiklysti kažkur Tailande ir miegoti palapinėje ar paplūdymy, o ne, kad didžiausias mano nuotykis buvo kaip kelyje Kaunas – Palanga nuleido padangą ir kažkas sustojo man ją pripūst. Ar kaip ten aš šokiuose pabėgau nuo kokio kavalieriaus…
Aš žinau, kaip sunku yra priešintis, kai iš visų pusių tave bado ir kartoja kaip tu dar nieko nesupranti, nes esi jaunas ir naivus. Bet geriausia yra ta dalis, kad vyresni žmonės kartoja, kad ,,viskas ne taip paprasta ir ne taip gražu, gyvenime, kaip galvoji“. Are you fuckin kidding me? Man atrodo, kad dabar jau mes turime mokyti vyresnius žmones, kad gyvenime yra ir šviesa ir spalvos, nes jie gali taip paveikti silpnesnių jaunuolių psichiką savo sovietiniu mąstymu, kad tai jau atrodo nelegalu. Ne visi vyresni žmonės yra tokie kitus smukdantys, jei ką, neturiu omeny visų, bet tie, kurie tokie yra, verti giliausių kalėjimo ar senelių namų kamerų, kur dirba dar senesni už juos darbuotojai, nes neduok dieve pamatys jauną kraują, tai tuoj pat užsimanys visą jį išsiurbti, kaip kokie uodai, kurie dar ir kraują užkrečia.
Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad viskas gyvenime yra gražu, viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesį į nieką, kas sako kitaip. Ne vienas mūsų žinom daug pavyzdžių iš kitų žmonių gyvenimo (jei jau jums reikia iš kažkur gauti motyvacijos), kurie ne kartą yra suklupę ar net įstumti į duobes, tačiau atsistojo ir ėjo toliau, nes jei neisi, tada ir liksi stovėti vienoje vietoje ir skųsies, kad tikrai nieko nesugebi, niekas neišeina, o neišeina todėl, kad nieko nebandai arba leidi nuodingiems žmonėms tave įtikinti, kad esi lūzeris. Mes esam visi skirtingi, mes visi unikalūs ir, tikiu, kad kiekvienas turim savą gyvenimo kelią, kurį anksčiau ar vėliau atrasim. Mes esame laimingi, nes turim galimybes pamatyti pasaulį, pabandyti įvairias sritis ir išreikšti save kaip tik sugalvojam.
Už mus ❤
Across the life. 