Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.

Žinot, svajonės pildosi, tik kai kada jų reikia palaukti. Arba man čia tik taip sekasi, kad išsipildo viskas ko noriu, bet tenka įdėti ir pastangų. Šiai svajonei pastangų ir valios daug nereikėjo (ne kaip kokiam svorio metimui), bet reikėjo tik pinigų ir vuolia – sėdžiu Varšuvoj ir laukiu skrydžio į Helsinkį, o vėliau į Čikagą. Ir taip, mano svajonė nuo vaikystės – Amerika. Kita svajonė yra rasti vyrą amerikietį, jei netyčia labai patiks gyvent Amerikoj ir pamatysiu, kad ne nuo viso maisto ten storėjama, tačiau dar neišsiaiškinau ar tai svajonė-prikolas, ar tai svajonė-realybė. Pamatysiu suvažiavus.

Be svajonių išsipildymo, man dar labai išsipildo tai, ko aš labai bijau – sėdėti ne prie lango ir sėdėti prie klykiančių mažių. Tai kai mano kelionė prasidėjo autobuse į Varšuvą, vienas toks parazitas man ir pasitaikė. Klykė. Visą. Naktį. Na bet geri dalykai juk nebūna vien tiktai 100% geri, amžiais pasitaiko mažų, verkiančių dėl nieko smulkmenų, kuriom nieks netinka. Ir va tą smulkmeną, naktį, net neabejoju, norėjo papurtyti visas autobusas. Jei tokia erkė man pasitaikys ir 8 valandų skrydyje, tai arba susipyksiu su jo gimdytojais, arba prisipirksiu saldainių ir šersiu, kad tylėtų. Gal tai išeis ir į gerą, išmoksiu elgtis su vaikais. Jei tą galima taip pavadint.

Kitas dalykas ko bijau, tai negauti vietos prie lango skrendant į Čikagą. Jėzusmarija. Nors ir žiūrėt į debesis ar Atlanto vandenyną, man įdomu viskas, kas dedasi už Lietuvos ribų. Ta pati Lenkija man įdomi ir Varšuva graži. Viskas visur yra labai fainai.

Dar niuansas. Kad išvažiuoju 3 mėnesiam, pradedu suvokti tik dabar. Vakar, kai atsiveikinau su tėvais ir draugais, kažkaip atrodė viskas dar ne taip, išvažiuoju tai išvažiuoju, o va kur ir kuriam laikui išvažiuoju tai suvokimas ateina tik dabar, jobtvaimat. Visada maniau, kad pirma kelionė, įkurią važiuosiu viena, bus koks savaitgalis Paryžiuj ar Varšuvoj ar bet kur kitur Europoj. Bet va taip netikėtai gavosi, kad pirma kelionė, kur išvažiuoju viena bus Amerika. Nedidelis kilometrų ir būvimo laiko skirtumas, bet vis tiek šis tas. Ir man baimę kelia net tai, kad aš nebijau. Visiškai jokių emocijų nėra. Arba jos pasirodys kai nusileisiu Amerikoj. Apsiverksiu ar panašiai.

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀

Vienas namuose tu darai ką nori arba happy alone at home.

Neseniai prisiminiau, kad jau praėjo kažkur metai nuo paskutinio įrašo. Na gal ir daugiau. Nebuvo minčių ar tiesiog noro, įkvėpimo. Tai ta proga pagalvojau reikia apsireikšti, nes rašymo įgūdžiai vis blėsta, o rašyti man patinka.

Kadangi jau nuo liepos pradžios gyvenu viena, neišvengiamai noriu tuo pasigirti, kaip tai yra gerai (ne, nebūsiu paprastesne). Aišku pas tėvus gerai tuo, kad visada yra maisto, bet tai gali būti ir minusas tokiam žmogui kaip aš, amžiais sėdinčiam ant dietų. Taigi, kokie pliusai?

1. Pradėkime nuo to, kad gali bet kada leisti kokią nori muziką ir kokiu nor garsu. Aišku, yra ir tokie padarai kaip kaimynai, bet kadangi naktimis aš miegu, o ne leidžiu muziką, tai problemų nekyla.
2. Šaldytuve visada laikai maistą, kokio TU nori, o ne kokį mėgsta visa šeima. Nereikia prie nieko taikytis.
   Pas tėvus būdavo visokių maistų ir mane labai erzindavo jei kažko būdavo per daug ir tas produktas sugesdavo. Arba tiesiog aš stengdavausi mažinti maisto kiekius, tačiau mama pripirkdavo kažko skanaus ir tada neatsilaikydavau ir pisivalgydavau. Dabar tokios problemos nėra.
3. Galima dainuoti kiek nori. Duše, kambary, vaikšiot ir dainuot kniaukt, ir visiškai nesukti dėl to galvos. Užsileidi muziką garsiai garsiai, eini į dušą, ir net dušo srovė nepermuša muzikos. Ar kaimynai girdi ar ne – dalampački.
4. Grįžtant prie maisto temos, gali laikyti kiek tik nori bonkų vyno šaldytuve ir nieks tau neprikiš ,,Ne per daug vyno?“. Tik beširdis žmogus gali tai pasakyti…
   
5. Gali vaikščioti nuoga kiek nori. Aš nemėgtu vaikščioti nuoga. Bet galėčiau.
6. Niekas neapkrauna tavęs savais reikalais.
7. Niekas neknisa proto, kad nesusitvarkei. Nes negali! Nes tu ir taip dažnai tvarkaisi, nes neturi ką veikt.
8. Niekas neprikiša, kad per daug kažką darai ar per mažai kažkam skiri dėmesio. Turiu du augalus, jie gauna to dėmesio ir būna reguliariai sudrėkinti. Nors vis dar nežinau kas kiek laiko reikia laistyti orchidėją. Orchidėja… Visgi turiu tris augalus… Noup, nebe, grįžtam prie dviejų ir tylos minute pagerbiam orchidėją. Dviejų šeimininkių namuose per daug, #sorrynotsorry .
9. Niekam negresia gauti širdies smūgį, kai užsidedi kokią veido kaukę ir staiga koks namiškis išnyra iš už kampo. Gali ramiai sau vaikščiot kad ir dumblu ar kuo kitu išsitepus.
   
10. Specialiom progom visada turiu vyno. Net jei ta speciali proga ir yra ta, kad turiu vyno. Gali gerti jį vienas ar kažką pasikviesti. Ir nebūtina laukti kol išvažiuos tėvai ar jaudintis, kad jie netikėtai gali grįžti ir pamatyti skaudžią tiesą, kaip jų vaikai vartoja alkoholį.
11. Nieks neateis ir neprikiš ,,Ir vėl žaidi simsais, nors sesija jau čia pat..?“
12. Kas be ko, gali grįžti kada nori. Ir taip galėdavau, bet dažniausiai reikėjo pasakotis kur ką veikei. Mamai viskas įdomu.
13. Įvedi savas taisykles ir gali realizuoti save ir neslėpti savo keistų pomėgių. Na taip, pavadinau augalą Benu (pilnas vardas – Bendžaminas), so what?
14. Visgi kai kada pasidaro nuobodu ir liūdna, bet tada prisimeni, kaip čia nepamainomai geriau nei gyvenant su tėvais ir nubaudi save, kad drįsai taip pagalvoti, įsipildamas taurę vyno. Kažkelintą, whatever.
15. Dedi daiktus kur tik nori ir NIEKAS JŲ NEPASTATO KAŽKUR KITUR, kur galėtum nerasti.
16. Miegi skersai dvigulės lovos. Because I can.
17. Gali net atsinešti guminį ančiuką į vonią, kad nebūtų nuobodu ir nobody will judge you.
18. Niekas nesujaukia prieskonių/ arbatų lentynėlės. Nebent tu pats. Bet argi galima pykti ant tokio šaunaus žmogeliuko? Aišku ne :*
19. Pripratini draugus atsinešti savo maisto, kad nereiktų gaminti. Gaminti man patiktų, šiaip kai kada gaila pinigus leisti ant maisto kitiems, kai pati to nevalgysiu.
20. Gali būti couch potato as much as you want.
21. Džiaugiesi tyla. Tiesiog tyla (kempiniuko multiko dainelės neskaitom), ta tyla, kurios nesudrumsčia kitų žmonių balsai.
22. Niekada nekils problemų, kad atsikėlus ir svajojus apie kažkokius pusryčius nuo vakaro, jų nerasi, nes kažkas gali būti juos suvalgęs. an tos problemos nėra, nes Benas tik augalas, jis nevalgo, jis tik geria. Tuo iš esmės mes ir esam panašūs.
23. NEREIKIA. NIEKUO. DALINTIS.
24. Tėvai negali tau prikišti, kad žiūri filmukus, nors tau jau 22 metai.
    
25. Friends nights. Friends nights. Friends nights kada tik nori.
26. Gali vaidinti Beatą Nicholson, Gordoną Ramzį ar Džeimį Oliverį ir niekas iš šono nerėks, kad jei sugadinsi produktus, teks suvalgyt tą Š kurį pasigaminai. Ir prie to paties, nukritus kažkam ant žemės, galio N sekundžių taisyklė.
27. Gali vaikščiot su plačiausia pižama ir kuoduku ant galvos kiek.tik.nori.

Na dabar minusai:

1. JŲ NĖRA!

Žinoma, aš rašiau viską pagal save. Kitiems būna ramybės neduoda kaimynai ar cypiantys už sienos vaikai. Pas mane tokių problemų nėra, nes sienos yra storos, o jei kažkas ir baliavoja per ilgai, tai aš būnu tas siaubūnas, kuris grasina su mentais :> Bet taip buvo tik kartą. Ir jie baliavojo tris paras nuo pirmadienio. Aš geras ir taikus žmogus, bet ne tada kai reikia keltis puse penkių ryto į darbą ir man kažkas trukdo ilsėtis.

Geros dienos.

Gyvenimo taisyklės.

1. Tikrinti žmones iki to laiko, kol sužinosite kurie yra tikrieji draugai, o kurie tik fake.

2. Nekreipti dėmesio ką šneka aplinkiniai.

3. Nevalgyti banano viešumoj.

4. Neprisileisti priešingos lyties žmonių per arti ir neįsileisti jausmų jiems. Jei kažkokie jausmai jau pradėję atsirasti, kuo greičiau juos nužudyti ir laukti kol neliks abejonių dėl kito žmogaus – jei jis prodys, kad jūs man patinkate, tada galima ir širdį atverti, ne anksčiau. Kitu atveju galimas įskaudinimas.

5. Nebūti atviram ir nepasitikėti žmonėmis. Čia mano didžiausia problema – per daug visais pasitikiu ir visi man atrodo nuoširdūs. O po o pasirodo, kad jie nelaimingos gyvatės, sukti ir melagiai.

6. Niekada negrįžti į praeitį. Kartais ją prisiminti galima, bet jei kažkas nemalonaus atsitiko su tam tikrais žmonėmis, geriau su jais niekada nebesuartėti. Kažką blogo pridar vieną kartą, tai pridarys ir vėl.

7. Įsigyti tik tuos daiktus, kurių norit. Aš norėjau priš nepilnus metus telefono ir rinkausi tarp Sony xperia Z ir iphone. Nusipirkau (nes visi įkalbėjo) sony, nes jis geresnis, bet dabar nusipirkau iphone, nes jo seniai norėjau ir dzin man, kad jis lievesnis, JIS BELEKAIP MIELAS!

8. Jei kažkas padarė kažką blogo, nelaukti kol jam atkeršys gyvenimas. Reikia padaryti tam žmogui kažką blogo pačiam, jei netyčia karma pamirštų.

9. Kiekvienoje situacijoje įžiūrėti kažką gero.

10. Mesti vaikiną, jei jis nepasiperša po 3 draugystės metų.

11. Siekti savo tikslų bet kokiai būdais ir daryti ką nori.

12. Nesižemint dėl nieko, niekam, niekada.

13. Pasitikėti savimi (tas man sunku, bet aš mokausi).

14. Dažniau į viską žiūrėti pro ,,pochui“ akinius.
15. Neišsižadėti nei vieno artimo žmogaus dėl antrosios pusės antipatijų. Bičai (arba merginos) ateina ir išeina, o draugai lieka. 🙂

16. Jei yra galimybė, visada rinktis lengviausią kelią. Bet tik tada, jei jis bus efektyvus ir atneš naudą.

17. Bent kartą ar du per savaitę išeit iš namų pasilinksmint.

18. Sukčiauti. Visgi daug pasiekia tie, kurie moka prasisukt (ne visada, bet būna), teisingumo šiais laikais ar taip ar taip nėra.

19. Naudotis pažintim. O kodėl ne..?

20. Tiesiai šviesiai sakyti kas nepatinka. Bus lengiau ir jums ir kitam žmogui.

Apie žmones.

Taigi, remiantis apklausos rezultatais, dauguma norėjot, kad pakalbėčiau apie žmo0nių elgesį ir panašiai.

Tai va, aš dažnai žmones skirtaus į kelias grupes, kurias ir aptarsiu.

Super fuckin laimingi žmonės
Nėra NIEKO labiau mane erzinančio už tuos, kuriem pasaulis lyg rožėm klotas ir viskas čia labai fainai. Nesakau, kad pavydžiu jiems laimės, nes pati esu laiminga ir man nieko netrūksta, bet kaip mane erzina nuolat iš bet ko besijuokiantys asmenys, kad baik baik… Jei tuos žmones iš tikro , nuoširdžiai viskas aplinkui džiugina ir iš visko jie gali juoktis, tai man jie atrodo naivūs ir kvaili, bet jei tas jų džiaugsmas būna dirbtinas, atseit ,,Apsimesiu laimingu, nes visiems patinka laimingi žmonės“, tai nuo tokių apsimetėlių man vemt norisi ir jokios šypsenos tie jų bajeriai man nesukelia. Kalbant dar apie tuos nuoširdžiuosius laimingus žmones, tai vis tiek turi būti saikas jų nuolatiniam juokui, nes nuo tokių net pavargti galima. Bet pliusas jiems tame, kad, būdami kvailoki, jie nesureikšmina problemų, kurias sureikšmina labiau į mintis linkę žmonės.

Labai daug mąstantys žmonės
Šitas variantas irgi sunkus, kai sėdi su žmogum, o jis nuolat paniręs į savas mintis. Gal jam gerai sėdėt ir tylėt, bet blemba, turėk sąžinės ir kreipk dėmesį į kitus, nes man tai tyla nepatinka. Jei jau mąstai kažką, tai pasipasakok, o jei nenori pasakot, pasilaikyk savo mintis vėlesniam laikui, kada būsi vienas ir galėsi užsimąstyti iki nukritimo. Be abejo, paklausus ,,Kas tau negerai?“ gauni atsakymą ,,man viskas gerai“. Irgi labai nervina. Bet šių žmonių pliusas tas, kad jie dažniausiai yra geri klausytojai ir jei nori išsilieti ar išsipasakoti, jiems gali atsiverti, nes mažai šansų, kad jie išplepės kažką.

Tie neaiškūs
Man neaiškūs žmonės žiauriai nepatinka, bet aš jiems žiauuuriai pavydžiu. Taigi, papasakosiu kas būtent yra tie neaiškūs žmonės. Tai yra žmonės, kurie gali atrodyti draugiški, meilūs, faini, nors prie širdies dėk, bet po to staiga jų nuotaika gali pasikeisti ir jie gali tau neatskambint, neatrašyti kelias dienas ar svaitę, po to vėl normaliai elgtis, po to vėl šaltai. Ir neduok dieve, tokiam žmogui pajusti kažkokius jausmus. Gali numirt iš nervų. Bet aš jiem pavydžiu tokio šaltumo, nes man jei žmogus patinka, aš negaliu su juo šaltai elgtis, nesvarbu ar tai draugas ar kažkas daugiu. Visi man svarbūs ir visiems noriu rodyti dėmesį. Bet, jei tokios nuotaikų bangos pas juos tęsiasi ir nesiliauja, tai nuo tokio žmogaus kažkaip pats atitolsti nes atsibosta sukt galvą. Nafik man reikia nervų dėl žmonių, kurie manęs nesaugo..?

Tie, kurie yra gražūs ir puikiai tą žino
Vienas iš šlykščiausių žmonių tipų. Aktualu tiek vaikinam, tiek merginom. Su tuo dar neseniai teko susidurti: vaikinas buvo visai nieko, buvom kompanijoj ir po to, klube, jis visur pradėjo sekiopt iš paskos, o kai aš į jį nekreipiau dėmesio ir geriau jau šokau su draugais, tai jis galvojo, kad turi teisę ant manęs dėl to pykti ir tada išvadinti mano šalį (jis ne iš Lietuvos) ir mane visokaisi žodžiais, maždaug ,,Kaip šita lietuviška kalė galėjo atsispirti mano nuostabiam grožiui“. Nežinau kodėl jis man pasirodė negražus, nors buvo visai nieko, turbūt visgi asmenybė padaro žmogų gražų arba negražų. Dėl to asmens asmenybės, man jis buvo baisesnis už pabaisą iš multiko ,,Gražuolė ir pabaisa“. Va ten tai buvo tuštybė.
Iš vis man gražiausi žmonės yra tie, kurie yra kuklesni ir simpatiški ir kažkuo kitokie, o ne visiški saldainiukai ar šokoladiniai berniukai/ mergaitės. Nebeturi reikšmės tas grožis, jei esi pasikėlęs ir laikai save geresniu už kitus ir nesvarbu koks jų statusas visuomenėj, aš jų automatiškai pradedu nemėgt.

Žmonės ledkalniai
Irgi šitam tipui pavydžiu, turint omeny požiūrį į santykius. Kažkada galvojau, kad toks žmonių elgesys, kaip pavyzdžiui seriale ,,Gossip girl“ arba dar labiau ,,How I met your mother“ yra išgalvotas ir negali pas žmones taip greitai keistis jausmai, bet pasirodo, kad tai yra visiškai normalu kai kuriem draugauti su kuo nors, išsiskirti ir po to vėl greitai susirasti kažką ir prisiekinėti jam meilę. Norėčiau gal tik kažkiek tokio bruožo, nes tada galėčiau visiškai neapsikraut dėl to, kad kažkas mane įskaudino ar aš įskaudinau ir bent neprisiriškiau prie žmonių.

Per daug atviri
Kad ir kaip gerai yra atvirumas, bet kai žmonės yra per daug atviri ir jiem dzin, tai jau blogai. Pavyzdžiui tai yra tokie žmonės, kuriem dzin kur ir kada leptelėti kažką, kas užplaukia ant liežuvio ar smegenų, tarkim ,,Tu buvai Palangoj? Bet gi sakei, kad nekenti Palangos ir nenorėjai su X važiuoti ten“ arba ,,Bet tai kaiiii tavo manikiūras baisus“. Ta prasme, reikia atsirinkti kaip ir kada ką sakyti. Ok, kai kartais nesuvaldai liežuvio, bet kai taip būna kiekvieną kartą ar net po kelis kartus, tai tegul tokie žmonės nesistebi, kad kitus tai užknis ir jie taip kažką pakomentuos, kad jiem liks tik raudonuoti. Na arba tie atviruoliai tiesiog bando įkasti žmogui, kuriam pavydi.

Švelnučiai, pukučiai, skudurėliai
Nežinau kaip merginos, nes su jom artimai (ta prasme, labai artimai) nebendrauju, bet kai vaikinai, praėjus dienai nuo pažinties pradžios, pradeda pasakot, kaip jie įsivaizduoja su tavim laimingą, kupiną meilės gyvenimą, karštas naktis, žiauriai achujenus bučinius ir t.t. tai nesusižavi, o bėgi vemt.

Iš vis, galiausiai išvada ta, kad žmonės turi turėti visokių sąvybių po truputį, tada jie būna fainiausi.

Valentino dienos problemos.

Neseniai pamačiau kažkieno statusą veidasnukėje apie Valentino dieną, kuris buvo maždaug toks ,,Valentino diena artėja, o aš viena :((((((((“ ir tik tada pati pagalvojau, kad ta diena artėja, nors dar pakankamai toli. Iš esmės, aš niekada nesureikšminau jos. Tik kelias Valentino dienas švenčiau ne viena, o visos kitos man būdavo tiesiog gražios, smagios dienos, kada visur būna pilna raudonų širdučių lipdukų ir poros reiškia meilę vienas kitam (lyg to neturėtų būti visada…). Šiais metais aš viena, bet vietoj to, kad depresuočiau, kaip kai kurie, aš tiesiog sveikinsiu žmones, kuriuos myliu. Galų gale, juk tai – meilės diena, o ta meilė nebūtinai turi būti rodoma vaikinui/merginai, dar yra tėvai, geriausi draugai, naminiai gyvūnai ir t.t….

BET, visgi sugalvojau list’ą dalykų, kuriuos būtų galima nuveikti per tą ŽIAURIAI svarbią šventę:
1. Eiti į filmą su draugėm ar draugais ir ignoruoti viską kas yra aplinkui (čia tinka tiems, kurie visig per šventę linkę jausti depesūchą).
2. Susirasti vieną draugą ir su juo praleisti vakarą.
Taip, šitą draugą arba bet kokį kitą, kuris turi panašią figūrą. Mes su drauge jį pernai rinkomės per moterų dieną. Patikėkit, liūdną nebuvo.

3. Galų gale, bus PENKTADIENIS, vis tiek reikia eit ir baliavot. Aišku klubai 100% irgi bus pasipuošę širdelėm ir dovanos dovanas porom, be kam tai rūpi, jūs būsite prieš tai praleidę vakarą su tuo draugų iš antro punkto.

4. Galima savo slaptai simpatijai (nu arba neslaptai, o tai kuriai nedrįstat prisipažint savo jausmų) parašyti ir pakviesti išeiti į miestą apsimetant, kad pamiršot, jog yra Valentino diena. Na arba prisipažinti vakaro eigoje, kad kvietėte jį su kažkokia intensija.

5. Variantas per Valentino dieną – parodyti meilę sau. Važiuoti į Druskininkus, Birštoną ar dar belekur ir pasidžiaugti SPA teikiamais malonumais. Kas žino, ką galima sutikti kokiam baseine. O jei pasitaiko koks simpatiškas asmuo (merginai) galima apsimest, kad skęsti, o jei nepaeis, nu tai bent laiku sustot ir išnert 😀

6. Vienas iš desperatiškesnių variantų yra rašyti į ,,Noriu, bet neturiu su kuo“ (beje jau ten irgi užmačiau kažkokių klausimų apie šią šventę).

Kaip jau sakiau, aš pati pasveikinsiu mylimus žmones, bet savaime aišku, visą dieną to nedarysiu, nedaug yra tų, kuriuos myliu, taigi, kad nesėdėt namie ir nesiparint dėl saldžių porelių, kurios savo meilę tą dieną itin demonstruos ir mes į Facebook’ą fotkes nuo pat ryto kaip juos nustebino su puokšte gėlių ar atviruku, ar meškiuku ir kitokiu stuff, po rytinio kroso tam jobanam Impulse, labai tikėtina, kad eisiu apsipirkt (nemėgstama veikla tokią saldžią dieną – tobula) ir pirksiu tik tą, kam man malonu leist pinigus – rankinukus, batus, gal auskarų porą porų (jei prieš tai rasiu kur sukišt visus, kiek turiu jų niekada nebus pe daug), knygas, daug medaus .

Turbūt būsiu viena iš pirmųjų, kurie parašė įrašą apie Valentino dieną, nes visgi anksti dar, bet kadangi daugiau nerašysiu apie šitą dieną, tai palinkėsiu nesiparint, jei esate vieni (neturi vaikino/merginos), nes juk tikrai yra dar žmonių, kuriuos mylit. Labiau parintis reikėtų jei esat vieni per Kūčia, Kalėdas…

Na, bet jei visgi antrą pusę turite, tai labai tikiuosi, kad per valentino dieną nesielgsite kitaip, nei elgiatės per visas kitas dienas, nes meilė ir dėmesys turi būti rodomi kiekvieną dieną mylimam žmogui, o ne tik tą vienitnelę, per Valentino dieną.

(Never) Let me go.

Nesuprantu žmonių, kurie yra nelaimingi ir gaišina tiek savo, tiek kitų žmonių laiką, būdami kartu su jais, nors anie juos skaudina. Jie nuolat kartoja, kaip jiems sunku, kaip jie yra atsidavę, kaip jie atiduoda viską, kai kitas žmogus neatiduoda nieko ir vien tik jais naudojasi. Nesuprantu tokių, kurie mato tik ką gero daro jie patys (minusų nemato), o ką gero daro kiti žmonės, tam jie akis užmerkia. Iš mažų dalykų pasidaro dideli skausmai ir dideli skandalai, bet jie vis tiek nesitraukia nuo tokio gyvenimo būdo, jie vis tiek kankinasi (kaip jie patys sako), išgyvendami liūdesio dienas ir daug gėdos momentų. Kiti žmonės nekalti dėl to, kad jų charakteris skiriasi, kad jie daugelį dalykų supranta kitaip, kad jie pripratę gyventi prie savo gyvenimo būdo ir keisti jį yra labai sunku, galų galėtų, net neverta to daryti, jei nenori. Gal tai tiesiog reiškia tai, kad yra dvi neįmanomos pusės? Pusės, kurios negali sutapti…
Nereikia kaupti liūdesio ir gėdos savyje ir laukti sprogimo. Jei kitas žmogus tau kelia tokius jausmus, ar verta būti su juo? Tu jam suteiki laimę, o jis tau ne, tai kokia yra to būvimo priežastis? Nuovargis ir ‘kova su vėjo malūnais‘, pagal tave, tave sekina ir atima džiaugsmą. Išvadas daryti reikia tam, kuriam kyla tokie jausmai. Santykiai yra tam, kad būtų gražūs, o ne, kad būtų pilni nepasitenkinimo, nusivylimo, gėdos, liūdesio ir skausmo. Viskas gyvenime išgyvenama. Net jei ir skaudu būtų suvokti, pripažinti tiesą ir žengti TĄ žingsnį, vėliau gal bus geriau, kai nebeliks visko, kas naikina Tave dabar?

Kartą seniai seniai.

Jie lankydavo vienas kito namus. Jie visada būdavo kartu. Jie gindavo vienas kitą. Jos kartu mušdavo mažus kvailius, kurie norėdavo kuriai nors kažką padaryti ar erzino. Jie juokdavosi iš vienas kito, kai pavykdavo išsisukti iš keblių situacijų. Ji atrodė miela, ją retai kur leisdavo griežtas tėvas, bet nepaisant pykčių, pabėgti įmanoma buvo visada. Nuo ryto iki vėlumo jie būdavo kartu, o išsiskirdavo nusiminusiais veidais, nors ir žinodavo, kad susitiks kitą dieną. Jei vienam būdavo blogai, kitas visada būdavo šalia. Ji nesuprato jo užuominos kai jis pasakė, kad ji – gražiausia mergaitė iš visų. Priešai visada būdavo bendri ir nebuvo galima šnekėti apie ignoravimą, jei kažkas kažkam padarė blogo. Po žvaigždėtu dangumi jie gulėdavo ir planuodavo savo gyvenimą. Prie Nemuno jie užaugę. Jų tėvai pažinojo vieni kitus ir juos pačius. Jie matydavo juos, vos pažiūrėję pro langą. Jie juos tildydavo, bardavo ir bausdavo. Bet ilgametė sąjunga tada dar neatrodė tokia, kuri lengvai iširtų.

O kas jie dabar?

Jis nežino net kiek jai metų. Ji nežino kur jis mokosi. Jis anksčiau ją įžeidinėjo dėl jos išvaizdos, o dabar net išsižioja iš nuostabos kai ji praeina pro jo namus. Ji nežino kodėl ji tokia jauna pasigimdė vaiką. Jis taip pat nežino, nors gyvena tame pačiame, dviaukščiame name, pirmajame aukšte. Ji, ta kuri atrodė miela ir griežtai auklėjama, dabar yra vadinama Šančių kekše. Jie kartais mato vienas kitą, tačiau neatpažįsta. Ji žiūri į berniuką (vaikiną), su kuriuo anksčiau buvo bendraujama tik dėl jo didelio kiemo. Ji mato ją praeinančią, jos kai kada net apsilenkia, bet nežino ką viena kitai pasakyti. Jie gyvena už 10 metrų, bet nebendrauja jau turbūt 10 metų. Jie praeina pro vieno kito namus, bet maža tikimybė, jog atsimena kažką, kas buvo seniai seniai ir kas, atrodė, niekada nesibaigs.  Jos kiekvieną dieną, ištisus metus, leisdavo kartu, o dabar susitinka kartą į kelis mėnesius.  Eidami gatve jie prasilenkia lyg nepažįstami žmonės, nors anksčiau jis lakstė paskui ją ir kartojo kaip ją myli. Jų fantazija buvo bekraštė. Jie nežinojo kas jų laukia. Jie leido fantastišką ir nepamirštamą laiką. Nepamirštamą turbūt ne visiems, bet kažkokie praeito laiko trupiniai vis tiek išliko, pas kiekvieną iš jų.
Dabar jie – nepažįstami žmonės. Jie turi kitus draugus. Kitas meiles. Kitus tikslus. Kitą išvaizdą, kitas mintis ir kitus gyvenimus. Ji pasikeitė į gerąją pusę. Jo nebepažįstu. Taip, nebepažįstu žmogaus, su kuriuo bendravome ištisus metus.  Dar kitas turbūt jau kolonijoje arba kalėjime. O gal vos baigęs profesinę mokyklą ėjo dirbti. Kaip keitėsi dienos, taip pasikeitė jie. Liūdna, kad visas tas jau pradžioje buvo pasmerkta baigčiai. Bet su malonumu vėl kartočiau visus tuos metus…

SummerLove.

Perklausiau ir pagalvojau apie vasarą. Kada, atsikėlęs, per langą pamatai saulę ir gali tiesiog grožėtis ir mėgautis gaiviu, šiltu ir saulėtu rytu, kai nereikia niekur skubėti, nereikia ruoštis ir sukt galvą, kaip šiandien ištverti dieną mokykloje. Laiko iki vasaros lieka vis mažiau, bet mažiau jo lieka ir iki egzaminų, kurie vieninteliai sukelia tiek problemų, kiek dar niekada negalvojau, kad kažkas gali pridaryti tiek problemų. Kiek jie kainuoja nervų, streso, baimės. Atima gerą nuotaiką tiek jų laukiantiems, tiek aplinkiniams.
Dabar taip susimąsčiau, kodėl gyvenimas negali būti be rūpesčių? Kad geriau žinotume kas yra laimė ir ją daugiau vertintume? Gal.

Don’t remind me the past.

Dalykai, kurie kažkada pakeitė mūsų gyvenimą niekada negali būti visiškai užmiršti. Jeigu jie brangūs, pasąmonė ilgai laikys juos šalia ir mintys vis gražins prisiminimus, o jie vis skaudžiau atsitrenks į širdį. Būna, ateina laikas, kada, atrodo, jų nebeprisimeni, arba neleidi jiems vėl įlįsti giliai į galvą. Ir tas labai puikiai sekasi. Bet staiga kažkas iš praeities vėl primena tau visus nuostabius dalykus, kuriuos patyrei ir, lyg dėl tos laimės, turėjai sumokėti ašarų ir skausmo kaina.
Kad ir kokie gražūs ir nepamirštami būna prisiminimai, kartais pagalvoju, ar tikrai verta buvo tą išgyventi, kai po visko, tai tau neduoda ramybės dar labai ilgą laiką. kad ir ką žmonės sakytų, kaip tarkim ,,geriau patirti ir po to kankinti nei iš vis nepatirti“ ir panašiai, aš visgi būčiau už tai, kad geriau nepatirti. Pavyzdžiui, išgyveni tobulą meilę, o kai ji dingsta, atrodo, kad tavo viduje iš kažkur atsirado jūra ašarų, kuri nesibaigia mėnesiais ar metais… Vėliau tu visose situacijose lygini naują meilę su senąja ir viskas nebūna taip tobula, nes tavo širdis yra uždaryta ir užrakinta ir giliau neįsileidžia nieko, kad ir kaip norėtų ir kad ir kaip stengtųsi.
Būtų ir man negaila ištrinti kelis mėnesius iš gyvenimo. Kad ir kokie tobuli jie buvo. Kad ir kokio grožio, tuo metu, suteikė gyvenimui. Nes tokių dalykų neigiamoji pusė būna daug stipresnė ir didesnė, kuri pakeičia asmenybę negrįžtamai. Nors tai – auksinė patirtis, bet kaip sakiau, gražinčiau visus prisiminimus, patirtį, išgyvenimus, kad nebūtų tekę jaustis, kaip jaučiausi. Ir, bijau, kad dar kada teks jaustis.