Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Kaip pasitikėti savimi.

Aš jum neaiškinsiu kaip jūs turit pakeisti garderobą, užsiimti joga, sveikai valgyti ar tapti veganais, medituoti ar ant lapelio susirašyti kas blogai ir gerai jūsų gyvenime. Noup, pasitikėti savimi tai nepadės, todėl tokių nesąmonių nebandysiu kalti į jūsų galvas, ką daro dauguma portalų. Jau užtenka kokias nesąmones jie rašo apie santykius ir kaip numesti svorio, totalus bullshit’as.

Aš savimi nepasitikėjau turbūt 20 metų iš 23 su puse. Tokia nemaža dalis. Vis kiti buvo geresni už mane, vis aš baisiausia iš visų (I know, I know, nesąmonės), to aš nepadarysiu, to nesugebėsiu, tas ne mano jėgoms ir t.t. ir pan. Aišku, sau aš vis dar nesu kūda, kokia norėčiau, bet viskas pasiekiama, I can destroy those fats! Na, bet anyway, pasitikėti savimi pradėjau pakeitusi aplinką ir išvažiavus į Ameriką. Ten, žinoma, pagyrų daug, visi motyvuoja, tiek darbe, tiek namų aplinkoj, visi tave palaiko, bet ir tai nevisiškai tas man padėjo suprasti, kad I’m so fuckin awesome, kad kaip aš net galiu į veidrodį žiūrint sau atsispirt.

Buvo laiko, kai galėjau skirti apmąstymams, buvo laiko, kai negalėjau ir turėjau visada būti tarp daug žmonių (didžiąją vasaros dalį, tiesą sakant), bet tais tarpais ir analizavau viską, kas ir kodėl su manim bendrauja ir kuo aš galiu traukti žmones. Tą dariau ir grįžus ir, tiesą sakant, esu visiška kvailė, kad nedariau to anksčiau, nesugebėjau pamatyti savų pliusų, apart to, kad akcentuočiau vien minusus. Ir pradėjus visiškai, pilnai pasitikėti savimi ir mylėti save, aš tapau tokia laiminga, kokia iki šiol nebuvau. Ir visi aplink mane pradėjo į mane žiūrėti kitaip. Visada atrodžiau kaip stipraus charakterio ir savimi pasitikintis žmogus, bet anksčiau aš tiesiog sudarydavau tokį vaizdą, o dabar viskas taip ir yra. Visgi mano charakteris tikrai toks šlykštus, o ne apsimestinis, sorry draugai.

Taigi, kaip pasitikėti savimi:

• Jei nesate visiškai anti-social, tai turbūt sutinkate nemažai žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, mėnesį ir kiekvienais metais matote tūkstančius, ar net milijonus žmonių, kurie prasilenkia su jumis gatvėje ar tai atvyksta į šeimos balius ir panašiai. Tai yra labai daug žmonių, labai daug nuomonių ir skirtingų stilių, taigi jeigu jūs vis sukate galvą ir nedrįstate įsiverti auskaro į šverves ar nusidažyti plaukų žaliai, nes gi ,,ką pagalvos kiti, omg“, tai FUCK IT. Visiškai p*, ką pagalvos kiti. Visiškai nesvarbu ką jie pletkins, nes:
  1. Visiems neįtiksi.
  2. Daugumai giliai p*.
  3. Pletkins apie jus nebent bobutės iš šeimos baliaus tarp kitų bobučių, kurios jum p*.

  Tai visgi, kodėl nedaryti to, ko norite? Kas gali trukdyti ir kas gali atsitikti, jei duosite laisvę sau ir pagaliau rengsitės, dažysitės, elgsitės kaip norit? Atsitiks taip, kad galbūt netyčia pajausite, kad gyvenimas yra malonus, kai darai ką nori. O kiti žmonės kalbėjo ir kalbės, kas reiškia, kad jūs esate įdomus, kad turite nuomonę, kad esate stipri asmenybė ir jums nereikia gyventi kitų gyvenimo, nereikia vadovautis kitų sugalvotomis taisyklėmis, nes tai JŪSŲ gyvenimas, kuris yra vienas. Sel’as dainavo, kad gyvenimo jam vieno neužtenka, o aš sakau, kad reikia padaryti taip, kad ne tik jo užtektų, ne tik anūkam galėtumėt papasakoti tokias istorijas nuo ko jie naktim nemiegotų, bet ir nugyventume gyvenimą pilnavertiškai, kad mirties valandą galėtume pasakyti ,,pz, buvo geras“. Taigi fuck what other people say and have a good great day.

• VISADA galvokite, kad esate geriausias. Net jei nesate. Savitaiga žiauriai padeda, tiesą sakant ji čia ir atlieka visą svarbiausią darbą. Galima tai pavadinti ne tik savitaiga, bet ir melu sau ir kitiems. Meluokite juodai ir pagaliau patikėsite tuo melu ir patikės kiti. Pavyzdžiui, yra situacija kokia nors ir visi aplinkui abejoja kaip ten kas bus, o jūs neabejokite, apsiimkite ir prisiekite, kad you can do it! And you will do it, nes ne tik melo, bet ir minčių galia yra begalinė. Jūs ne tik atrodysite savimi pasitikintis, bet ir padarysite tai, ko pats nesitikėjote, kad galit ir nustebinsite save.
• Būkite drąsus. Net jei bijote ir norėtumėte apsiverkęs bėgti slėptis, kaip maža mergaitė, kurios barbės galvą ką tik nurovė blogi berniukai ar pavydžios draugės, bet neparodykite to ir visada drąsiai leiskitės į visus nuotykius ir avantiūras, nes why not? Bijote, kad kažkas atsitiks? O kas gali atsitikt, jei iššoksite su parašiutu, ko seniai norėjote, šoksite su guma, leisitės nuo auksčiausios aqua parko čiuožyklos, paragausite to, kas jums iki šiol atrodė šlykštu, pasakysite kokiam dolbajobui, kad jis dolbajobas ir nenorite su juo bendrauti ar prisipažinsite kažkam meilėje? Nieko neatsitiks, na, nieko baisaus bent. Dauguma žmonių tą daro ir ne po vieną kartą ir viskas jiems gerai. Po viso to juk nemirsite (na, nebent guma nutruks arba parašiutas neišsiskleis, liūdniau tada). O jei rimtai, tai tiesiog meluokite (arba ne), bet visada, jei tik norite, drąsiai tai padarykite, nes juk per galvą negausit už tai, o galbūt ir liksite apdovanotas begaline laime, nes pagaliau išdrįsote ir jums pasisekė. Čia net motyvuojančiai pakalbėjau, bet esmė, kad tai prideda pasitikėjimo – savo baimių nugalėjimas, ryžtas ir visko darymas su aistra ir mintimis, kad pavyks, nes nepavykti negali, nes jūs esate mldc.
• Čia toks šlyštesnis, bet, kaip turbūt pastebėjot, aš ir nesu miela, bet jei manote, kad pas jus kažkas negerai (pvz. plaukai negražūs, akys mažos/per didelės, lūpos plonos, esate per lieknas/storas, labai mažas/ labai aukštas, su daug spuogų, turite negražų apgamą ir t.t. ir pan.), pažiūrėkite į tuos, kuriem labiau nepasisekė (pvz. neturi kojos, rankos, sėdi vežimėlyje, neturi namų) ir iš kart pasidaro geriau ir suprasite, kad esate laimingas. Tai kodėl vietoje to, kad vis akcentuotumėte savo minusus apie juos tiesiog nieko nesakyti? Aš nuo vaikystės pavydėdavau tiem, kurie neturi juodų paakių, pas mane jie yra (ne baisiai juodi, bet yra), bet nebekreipiu dėmesio ir aplinkiniai nekreipia ir dėmesys nuo to nesumažėja. Turėjau nuo badavimų ir pirktinių plaukų dažų nualintus, nutrupėjusius ir sausus kaip šienas plaukus, kai prieš tai pas mane jie buvo stori ir gražūs, bet neminėdavau to, pasidarydavau, kad jie atrodytų bent pusėtinai, visada šypsodavaus, o kadangi mano šypsena graži, tai atkreipdavo dėmesį nuo visų kitų trūkumų. Taigi prisiminkit savo pliusus, o minusus pamirškit ir niekas jų nepastebės.

Man atrodo, kad visus pagrindinius punktus pasakiau. Viskas prasideda jūsų galvoje ir viskas ten turi baigtis. Kaip prisigalvojote nesąmonių, kad kažko negalite, taip ir pamirškite tas mintis, nes jūs viską galite, niekas neturi jūsų įtikinti, kad yra kitaip. Aš, tarkim, nežinau ką apie mane šneka žmonės, galbūt ir nesužinosiu, nes jie nedrįsta man to pasakyti, nes gąsdinu aš juos kai kada savo kategoriškumu, naglu snukiu ir ryžtingumu, o jie, tuo tarpu, yra bailiai ir nepasakys man nei vieno blogo žodžio. Gal ir šneka už akių, bet ar man tai rūpi? Ar mano kasdienybėje tai kažką keičia? Ne, visiškai nekeičia ir dalampački man, kad jie vadina mane pasikėlusia ar dar kokia kitokia. Man nerūpi ir niekam neturėtų rūpėti ką apie juos šneka kiti. Fuck them.

Apie moteris ir asilus. Toks liūdnesnis.

Įrašas skirtas ne visiems vyrams ir ne visoms moterims, bet jei susinervinsite ar užpyksite, tada vadinasi jis skirtas jums. 🙂 

Stengsiuosi trumpai ir aiškiai išdėstyti savo nuomonę. Tiesa sakant, ryte pamačius šitą užrašą (nežinau ar jis fake, bet daugumai vienišų asilų labai patinka, nes gi ,,stumia ant bobų, hahaha“) visą dieną negaliu negalvoti apie tokius savo vertę praradusius vyrus, jei juos galima šitaip pavadinti, ir jų tokius kvailus pykčio ir pagiežos išliejimus ant moterų socialiniuose tinkluose. Net pati supykau, kad vyrauja tokia nuomonė apie moteris ir iš vis, kad kažkas, kas ryškiai buvo atstumtas panų ir tikriausiai ne be reikalo (viena priežastis akivaizdi), dažniausiai supyksta ir tada išsilieja visiems kokios moterys yra pasikėlusios kalės. Galiu pasakyti vieną – ne moterys čia žertvos, o jūs, vyrai, esate paskutiniai idiotai. Atsiprašau, ar pasakiau vyrai? Tiksliau tiktų berniukai, mažvaikiai, nesubrendėliai.

Moters kale negalima vadinti kai ji nesutinka su jumis susitikti. Vaikinas, kuris parašė tą post’ą, ryškiai buvo atstumtas, kaip spėju, ne vienos, dviejų ir ne 10 panelių. Bet moterys niekada ir neis susitikti su mažvaikiais, kurie sugeba išveblenti tik ,,ka tu?“, ,,ka vakare?“, ,,Varom y ajkštele kavos? xD“, ,,ka mažule?, ,,ė pupa“ ir t.t. ir pan., esmę supratot. Su tokiais pasakymais, susitikti prisikviesit nebent kokią mažvaikę ar pirmakursę studentę, kuri ką tik atvažiavo iš kokio Stakliškių kaimo ir dar pati atsivežė tokio pat pavadinimo ,,vyno“. Gal ir neblogai, išgersit, pasėdėsit, viską…

Aš suprantu, kad vyrai apie save dažniausiai yra geresnės nuomonės, nei turėtų būti; jų stilius jiems gražiausias (et, tos juostelės ir nesuderintų spalvų trenigai arba skinny džinsiukai, kurie taip išryškina varliagyvio kojas ir ilgos maikės… vyriškumo viršūnė), kūnas tobuliausias, šukuosena originaliausia (ten ta gaidžio skiauterė, bet žinoma, jūs originalus, jūs išskirtinis, you go, buddy!), veidas jūsų nesensta, na tiesiog saldainiukai, kuriuos kiekviena moteris norėtų suvalgyti. Bet va pasitaiko tokia, kuriai jūs atrodot baisesnis, nei Kvazimodas su tiek pat vyriškumo, kiek turi Petruškevičius ir kas tada? Bandyk nebandęs, nu nekreipia dėmesio. Ir kuo tada visiems idiotams ji tampa? Ka-le. Pasikėlusia barakuda dar. Ir dar visokia, kiek tik urodų fantazija išneša. Ir jie nesusimąsto, kad jie tiesiog ne merginos skonio, nes gi būna taip ir nėra dėl ko čia pykt. Ne? Nu ok.

Jei ką, nelaikau aš savęs gražia, bet dėmesio susilaukiu, tai manau esu labai simpatiška, bent jau. Na gerai, esu sau graži. Anyway, buvo pas mane irgi visokių situacijų, kur tiesiog norėdavau sakyti ,,wtf?“. Kai, pvz, vaikinai siųsdavo savo brangių mašinų nuotraukas, gėles, rašydavo gražias žinutes, na, o aš vis tiek nenorėdavau susitikt, nes tiesiog nemėgstu vaikščiot į pasimatymus, ypač per internetą susipažinus. Taigi tada tapdavau ir barakuda, ir šiaip pasikėlusia, ir kale, ir pilietybės bei sugar daddy ieškotoja (American brain, I like it, so logical). Ir kas liūdniausia, taip būna išvadintos ir bent puse mano pažįstamų merginų, kurios nesutinka susitikti su asilais. Arba susitinka, bet pamačiusios, kad ten nieko gero, nebekartoja tos savo klaidos. Ir vėlgi, kuo tada moterys tampa? Nuotraukoje esančio post’o autorius puikiai tai apibūdina. Ir nesvarbu kiek žinučių mergina gauna, ji galbūt jas gauna iš nepatinkančių žmonių. Pas mane yra virš 300 pakvietimų draugauti, daugiausiai iš jų yra vyrai, pas daugelį merginų dar daugiau, tai kuo mes tampame, kai nepriimame jų į Facebook’o draugų ratą? Nu blemba, negi vėl k*rvom, barakudom? Pasikėlusiom kalėm, nes nepriimam senių, babajų ir neatrašome jiems į žinutes? Ne, tai yra savęs mylėjimas ir savo vertės žinojimas ir nenoras prasidėti su visokiais… vyrais (?).

Taigi, visi tie moterų pravardžiavimai ir įžeidinėjimai tiesiog parodo, kad jūs, vyrai, esate visiškai neišėję iš savo paauglystės laikų ir nesugebate priimto to, kad moteriai jūs tiesiog nepatinkate, nes jei patiktumėte ji su jumis į pasimatymą nueitų vos pasiūlytumėte (na yra tokių, kurios laužosi iš principo, bet normalios to nedaro). Moterims reikia tiesiog vyriškų vyrų, su kuriais galėtų jaustis saugiai, kurie jomis pasirūpintų, patartų, su kuriais būtų galima pakalbėti normaliomis temomis, o ne tik apie tai, kaip jie ‘ištaškė’ 0,7 degtinės. Kuriais būtų galima pasitikėti taip, kad net minčių apie kitas moteris nekiltų, ir su kuriais, kaip sakoma, būtų galima kartu statyti imperijas, o ne perimti jų. Ir mums nereikia nei jūsų pinigų, nei brangių papuošalų, nei 100 rožių kas savaitę, jei negausim prieš tai išvardintų dalykų.

Ir dar, jei esate eiliniai slunkiai ir tinginiai, kurie dėl moters piršto nesiruošiat pajudint, dėmesio parodyt, pasirūpint, nieko pasiūlyti jai negalit, o tik reikalaujat, jeigu nedirbat, o sukat savo varkes, kurios lyg ir turi jums atnešti daug šaibų, bet niekada kažkaip neatneša, tai prašau nesistebėti, kad nei viena normali mergina su jumis niekada gyvenime ir nesusitiks ir galit pykt kiek norit, galit lieti savo įtūžį kaip šitas Vaikutis, kuris, akivaizdu dar tikrai vaikutis, niekuo jums tas nepadės, esat ir būsit vieni ir pikti ir užsprinkit su savo žodžiais apie barakudas ar kales, nes ne visos moterys tokios, kaip ir, tikiuosi, ne visi vyrai kiaulės.

Ačiū, geros dienos.

 

Susikiškit savo taisykles į savo sovietines šiknas

Su kiekvienais metais, pastebėjau, mano ateities planas matomas vis per didesnę miglą. Būdama mokykloj (kažkada seniai), buvau tikra, kad būsiu teisininke. Vėliau, paaugus, supratau, kad tokiam žmogui kaip aš, kuris mėgsta bendravimą, kūrybą ir tikrai ne sausą informacijos kalimą, teisininke būti nepavyks, taigi perėjau prie žurnalistikos. Visai gerai sekėsi, dar paauglystėje rašiau apmokamus straipsnius ir gana nemažai metų buvau tikra, kad žurnalistika – specialybė kaip tik man, nes bent jau sugebu rašyti, jei nieko kito nemoku. Dabar mano ateitis jau ne nebe miglota, ji tamsi kaip ankstyvi žiemos rytai. Nenoriu būti pririšta prie darbo nuo 8 iki 5 ir net nebežinau ar noriu būti žurnaliste. Ne, nenoriu.

Bet kalbant apie tai, kad nejaunėjam ir gyvenam dar labai taisyklių valdomoj valstybėj ar tiksliau tarp žmonių, kurie dar gyvena pagal senas pažiūras, nori nenori, amžinai jauti spaudimą. Pvz aš, per kiekvienas šventes, kada tenka “malonumas“ susitikti su pagyvenusiom tetom (dėdės mldc), nuo 21 metų tik ir girdžiu ,,Tau jau kiek metų, laikas vaikam, vėliau bus sunku, vaikeli, geriau anksčiau“ arba ,,baigus mokslus reikia kurti šeimą, nes vyro neberasi po to, net darbas ne taip svarbu, gimdyk kuo anksčiau“. Pašol n*. Mėgstu kalbėti apie vaikų ir vedybų temą ir matyti kaip žilos tetos dar daugiau pražilsta nuo mano pasakymų, kad neplanuoju dar daug daug metų turėti vaikų, jei iš vis turėsiu, nes gyvenimo aš tikrai gadintis nenoriu. Mano gyvenimo planas baigus mokslus keliauti. Kažkur, kažkaip, bet keliauti kiek tik galima daugiau (o jei ir nekeliauti, tai darbas man būtų svarbiau nei šeima). Po vasaros Amerikoj grįžau visai kitoks žmogus, su visai kitokiais prioritetais ir lyg naujai gimęs, alkanas naujovių, kelionių ir pažinčių. Bet mes esame spaudžiami baigus universitetą rasti darbą, rasti antrą pusę, susituokt ir kurti šeimą. Mane pačią, būna, kad patarkuoja ir groja nervais, kad neturiu gyvenimo plano ir kaip aš galiu nenorėti po mokslų įsitaisyti kokiam ofise ir dirbti vis tą patį, nuobodų darbą (na nebūtinai nuobodų, yra ir įdomių, bet kol kas nežinau kas man tiktų). Nesmerkiu tų žmonių, kurie nori tokio gyvenimo, čia jau jų problema, kad gyvenimą aukoja, bet visiems reikia skirtingų dalykų, tačiau kodėl būtent kai išsiskiri iš kitų, esi nurašomas, kaip ,,dar per jaunas, kvailas“ ir girdi tik tai, kad dar tas noras šeimai ateis, tik dabar taip kalbu ir geriau nesakyčiau tokių nesąmonių. Sakiau ir sakysiu, jei senių sovietinis mąstymas leidžia jiems mane vadinti jauna ir kvaila, jei neturiu noro apsikrauti vaikais ir būti namų šeimininke su prijuoste virtuvėj gyvenanti ir kepanti pyragus, tai ir aš turiu teisę sakyti, kad tegul jie išsiblaivo nuo senų laikų ir gyvena dabar.

Pastaruosius kelerius metus vis klausinėjau savęs, kuo norėčiau būti ir kur save ateity matau. Dabar jau žinau, kad save tikrai matyčiau kažkur, bet ne čia. Amerika būtų tobula, bet ten sudėtinga. Galų gale, jaučiuosi kažką naudingo veikianti, kai keliauju. Nauda čia tik asmeninė, bet kada gi dar atrasi save, jei ne būnant tik su savimi ir bandant rasti išeitis iš sudėtingų situacijų, kurių būna pilna, kai išeini iš konforto zonos. Bet tas ir daro gyvenimą gražų, tas ir suteikia energijos ir laimės ir noro judėti į priekį. Išvažiavusi ir pabuvusi kažkur viena, kažkur toli toli nuo savo šiltų, jaukių namų ir tėvelių, kurie jau bet kada neatvažiuotų padėti, pasijutau tokia laiminga ir tokia laisva, norinti susidurti su kuo daugiau iššūkių, kurie priverčia širdį drebėti, kai kada iš baimės, kai kada iš laimės ar jaudulio. Neįsivaizduoju kaip žmonės gali to nenorėti, iškeliauti kažkur, neaišku kur ir tada ieškoti kelio atgal arba judėti į priekį. Sunku net apsakyti kokia buvau prieš vasarą. Turbūt buvau pavargusi nuo Lietuvos (visada norėjau iš čia išvažiuoti ir daug keliauti), nuo rutinos, nuo visko, kas mane sekiodavo visą gyvenimą, ypač konforto. Nieko man niekada netrūko, viską turėjau ko norėjau, nesiskundžiu, ačiū dievuj, kad turėjau viską ir niekada neteko kovoti ar verstis per galvą. Kitiem gal taip ir tiktų – pinigų yra, galima neskaičiuoti, kam dar rizikuoti to netekti? O aš noriu. Man neįdomu rodomas gyvenimo modelis, kurį minėjau (univeras, darbas, šeima, vaikai, senatvė ir grabas), man reikia kažko daugiau. Noriu būti milijonierė akimirkų, kurių neparodysi nuotraukose, noriu būti pilna jaudulio ir įvairių jausmų, kuriuos sukeltų patirti nuotykiai ar iššūkiai. Turbūt daugeliui tos akimirkos asocijuojasi su vestuvėmis, vaikų gimimu, pirmais žingsniais ar pridėjimais į pampersus, o nuotykiai – mamyčių klubo susitikimai, bet man tai taip pat tolima, kaip supratimas apie matematiką. Išvažiavusi į Ameriką aš net nieko nepasiilgau. Tik į galą vasaros, kada jau nori nenori reikėjo grįžti namo, prisiverčiau pagalvoti, kad turbūt fainai susitikti artimuosius ir draugus. Bet šiaip man taip nieko netrūko, kad net baisu.

Bet argi ne taip turėtų būti? Argi neturėtume sekti savo svajonių, daryti kas šauna į galvą ir gyventi sau? Kaip visi aplinkui kartoja ,,gyvename tik vieną kartą“, tai reikia padaryti taip, kad tas kartas būtų toks, kad galėtum parašyti visą seriją knygų apie akimirkas ir nuotykius kuriuos patyrei tada, kai kiti apie tai tik svajojo.

Amerika – pasakų šalis su daug nenatūralumo. Bet vis tiek pasakų šalis.

Keliaujant į Ameriką maniau, kad apie ją ir įspūdžius rašysiu labai daug, nes būsiu be galo excited, kad pagaliau atvykau į savo išsvajotą šalį. Aišku, dar maniau, kad tikrai pasiilgsiu savo naujos mašinos, savo nuosavų namų, draugų ir tėvų, bet viskas gavosi šiek tiek kitaip; rašyt net nekilo ranka, nepasiilgau nei mašinos, nei namų, nei žmonių, gal nebent kai kurių artimiausių. Skamba labai savanaudiškai, ir taip, jaučiuosi siaubingas žmogus… Nors ne, nesijaučiu.

Ir baisus ir įdomus jausmas, kai vienintelis tikslas gyvenime dabar yra kažkaip, baigus universitetą grįžti į Ameriką ilgam. Nežinojau ko noriu gyvenime iki šiol, Amerika buvo tiesiog svajonių šalis, nuo mažens gyvenau ta mintim, kad aš čia nuvažiuosiu ir tą padariau. Daugiau gyvenime nežinojau ir, tiesą pasakius, nežinau ką noriu daryti, bet žinau, kad noriu daryti tai čia. Žinoma, nemačiau tamsiosios Amerikos pusės, daugelis sako, kad kai pamatyčiau, pakeisčiau nuomonę, bet man ir neįdomu, neplanuoju su tuo susidurti. Galų gale, man ten patiko ir keliai ir kelių ženklai ir faini buvo maži namukai ir didelės vilos ir mokykliniai autobusai ir parduotuvės ir maži barai/ skylės ir skersgatviai ir šiukšlinos didelio miesto gatvės ir viskas viskas viskas. Man neužtenka to, ką siūlo mano dievo pamirštas kraštas, kuris atima galimybes iš žmonių, o ne suteikia jiems šansus daryti tai, ko jie nori. Noriu kažko didelio ir noriu pasiekti tai pati Amerikoj.

Reikėjo laiko apsiprasti su nenatūraliai draugišku žmonių elgesiu ir dirbtinėm šypsenom. Tiesą pasakius ir dažnai kilo noras apsivemt pamačius kaip dirbtinai jie iššiepia savo dantis, kai pamato tave ir paklausę ,,how are you?“ nueina, net nelaukdami atsakymo. Teko dirbti ir su meksikiečiais aka minion’ais*(*Minion – taip praminėm meksikonus, nes jie visi gali dirbti non stopu, visi jie vienodi (maži, tamsūs ir apvalaini) ir nuolat šneka savo greitakalbe meksikiečių kalba. Netgi su mumis, nors mes tos kalbos nesuprantam. Bet jie nesupranta, kad mes nesuprantam, nes prisižiūrėjusios meksikietiškų serialų, kažkada pasakėm kelis žodžius kuriuos mokam ir jie užskaitė, kad mokam ir laisvai šnekėti.) kurie 10000 kartų per dieną paklausia kaip man sekasi ir kaip nuotaikos, o ką nors atsakius ar eilinį kartą pasiteiravus kodėl jie to klausia tiek daug kartų, jie tau neatsako, kodėl? Nes nemoka anglų kalbos, tai tiesiog toliau šypsosi.  Aišku, geriau taip, nei kad būtų susirukę, mes lietuviai juk nepratę prie draugiškų žmonių, tai mums ir keista. Bet pripratau šypsotis, pripratau sakyti ,,sorry“, nors ir nesu sorry ir nieko nepadariau (čia kai atsitrenki į žmogų ir vietoj to kad sakytum ,,blet“ sakai ,,sorry“), pripratau daugiau padėti, pagelbėti, jei reikia ar pasistengti dėl kitų, jei tik galimybės leidžia. Nes ten visi daro tą patį. Kokie fainuoliai. Negi ne smagu kai prie tavęs gatvėj prieina koks čiurka, paklausia (eilinį kartą) ar nesi ir rusyno, sakai, kad ne, esi iš Lietuvos, bet tu jos juk nežinai, o tada pasirodo, kad jis žino, bet anyway, norėjo pasakyti, kad gražiai atrodau, paklausia kur einu ir kadangi akivaizdžiai esu turistė, gal reikia patarimų kur nueiti. Ant galo dar priduria, kad Ten Walls yra žiauriai cool.

Bet visgi nesuprantu žmonių, kurie nusivilia Amerika. Jus ten nuskriaudžia? Pastatai jums per maži, neįspūdingi? Sumuša jus ar apiplėšia? Širdį sudaužo? Na nežinau kuo Amerika gali nuvilti eilinį turistą. Aš jau antrą savaitę būdama namie sapnuoju Amerikos oro uostus ir kažkodėl paprastus uostus, bet Amerikoj. Nesu aš iš žmonių, kurie visada vaikšto su šypsena ir užp*sa visus su savo perdėtu optimizmu ir motyvacinėm kalbom, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir bla bla bla ir, žodžiu, go fuck yourself. Bet ten aš neleidau sau liūdėti, nes aš juk… AMERIKOJ. Čia negalima liūdėti, čia mano svajonė ir net žinant mano ant plauko kabančius santykius su maistu, ten nors ir valgydavau sveikai, bet persivalgydavau ne kartą, ir dėl to tiek nesinervinau, nes:
1. Aš vis tiek gražesnė už amerikietes.
2. Man turbūt kas dieną reiktų suvalgyt visą kiaulę/ karvę, kad pasaivyčiau amerikietes per juosmenį.
3. Aš Amerikoj, čia negalima liūdėti.

Nerašiau į blog’ą gal ir todėl, kad nenorėjau turėti jokio ryšio su Lietuva, apart bendravimo su draugais. Net tėtis, kuris nuolat sakydavo, kokia aš irzli, pastebėjo, kad ten atrodžiau ,,per daug laiminga“. Aišku, laimės burbulas sprogo, grįžau, here I am. Liūdesėlis… Bet vis dėl to, ne ten gimiau, kur turėjau ir tegul baudžia mane ten tas iš aukštybių už tokius žodžius ir nemeilę tėvynei, nu bet baisi skylė ta Lietuva. Turbūt daugeliui tai nenaujiena, bet man, kuriai neteko tiek ilgai gyventi svetur ir kai gyvenimas Lietuvoj atrodė visai nieko, dabar tenka išgyventi baisų emocinį smukimą ir savęs nesupratimą, kaip man pakako to, ką gali duoti Lietuva. Na nėra baisus emocinis smukimas, aš vis tiek į Ameriką grįšiu bet kokiu atveju, bet kad esu laiminga lyg svastyklėse pamačius -5kg tai irgi nepasakyčiau. Okkk, kad nemėgstu savo tėvynės irgi nepasakyčiau. Man patinka mano butas kuris yra Lietuvoj, mano mašina, mano šunys, (dabar jau) žuvytė ir artimieji, bei draugai. Tai va, tokie ir būtų mano tėvynės pliusai. Nėra tragedija juk. Šypsena mano veide pasirodo dažniau nei saulė lietuviškos vasaros laiku, nesu toks liūdesio debesėlis, koks buvau išvykstant iš Čikagos, bet apie tai kitame įraše papasakosiu. Trumpai tariant, Čikaga is awesome, geriau nei New York.

P.S. Kadangi dabar ateina kolių ir atsiskaitymų sezonas, įrašų padaugės. Va rytoj manęs laukia baisusis informatikos testas ir iš kart atsirado nuotaika rašyti čia ir skųstis kokioj šiknoj mes gyvenam. Na šalis žinoma nekalta, kad valdžioj idiotai.

Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.

Žinot, svajonės pildosi, tik kai kada jų reikia palaukti. Arba man čia tik taip sekasi, kad išsipildo viskas ko noriu, bet tenka įdėti ir pastangų. Šiai svajonei pastangų ir valios daug nereikėjo (ne kaip kokiam svorio metimui), bet reikėjo tik pinigų ir vuolia – sėdžiu Varšuvoj ir laukiu skrydžio į Helsinkį, o vėliau į Čikagą. Ir taip, mano svajonė nuo vaikystės – Amerika. Kita svajonė yra rasti vyrą amerikietį, jei netyčia labai patiks gyvent Amerikoj ir pamatysiu, kad ne nuo viso maisto ten storėjama, tačiau dar neišsiaiškinau ar tai svajonė-prikolas, ar tai svajonė-realybė. Pamatysiu suvažiavus.

Be svajonių išsipildymo, man dar labai išsipildo tai, ko aš labai bijau – sėdėti ne prie lango ir sėdėti prie klykiančių mažių. Tai kai mano kelionė prasidėjo autobuse į Varšuvą, vienas toks parazitas man ir pasitaikė. Klykė. Visą. Naktį. Na bet geri dalykai juk nebūna vien tiktai 100% geri, amžiais pasitaiko mažų, verkiančių dėl nieko smulkmenų, kuriom nieks netinka. Ir va tą smulkmeną, naktį, net neabejoju, norėjo papurtyti visas autobusas. Jei tokia erkė man pasitaikys ir 8 valandų skrydyje, tai arba susipyksiu su jo gimdytojais, arba prisipirksiu saldainių ir šersiu, kad tylėtų. Gal tai išeis ir į gerą, išmoksiu elgtis su vaikais. Jei tą galima taip pavadint.

Kitas dalykas ko bijau, tai negauti vietos prie lango skrendant į Čikagą. Jėzusmarija. Nors ir žiūrėt į debesis ar Atlanto vandenyną, man įdomu viskas, kas dedasi už Lietuvos ribų. Ta pati Lenkija man įdomi ir Varšuva graži. Viskas visur yra labai fainai.

Dar niuansas. Kad išvažiuoju 3 mėnesiam, pradedu suvokti tik dabar. Vakar, kai atsiveikinau su tėvais ir draugais, kažkaip atrodė viskas dar ne taip, išvažiuoju tai išvažiuoju, o va kur ir kuriam laikui išvažiuoju tai suvokimas ateina tik dabar, jobtvaimat. Visada maniau, kad pirma kelionė, įkurią važiuosiu viena, bus koks savaitgalis Paryžiuj ar Varšuvoj ar bet kur kitur Europoj. Bet va taip netikėtai gavosi, kad pirma kelionė, kur išvažiuoju viena bus Amerika. Nedidelis kilometrų ir būvimo laiko skirtumas, bet vis tiek šis tas. Ir man baimę kelia net tai, kad aš nebijau. Visiškai jokių emocijų nėra. Arba jos pasirodys kai nusileisiu Amerikoj. Apsiverksiu ar panašiai.

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀