Kaip išgyventi Kalėdas.

Čia gal labiau būtų vadovas, kaip išgyventi šventes ir su visais jų dalyviais. Niekam nepaslaptis, kad Kalėdos, Kūčios yra labai gražios, jaukios, šeimyniškos šventės ir per jas norisi atsipalaiduoti, prisivalgyti, prisigerti ir kitomis atostogų dienomis tą pakartoti. Kūčios kaip Kūčios, jas mes švenčiame labiau šeimos rate, be giminaičių, tačiau Kalėdos yra visai kitas reikalas… Per Kalėdas susirenka ne tik šeimos nariai, bet ir dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai, krikšto tėvai ir dar velniai žino kas ir prasideda klausimų lavinos apie tavo gyvenimą ir lyginimai su jų vaikais, jų draugų draugų vaikais, kokios nors kaimynės anūkais ir taip toliau ir dar baisiau. Kaip kuo mandagiau tą ištverti, turbūt norėtų žinoti dažnas jaunas žmogus, kuris dar mokosi mokykloje ar studijuoja. Ir yra vienišas, pabrėžtinai.

,,Tai ką veiksi baigęs mokyklą? Kur stoti žadi?“

Mintyse galvoji ,,Nu bl*t, ch*j pariši, kur priims, ten ir stosiu“. Tačiau to geriau garsiai nesakyti, bobutes išgąsdinti yra lengviau, nei eilinius žmones, o jūs juk nenorite Kalėdų šventės paversti į laidotuvių šventę, taigi tiesiog galite pasakyti, kad seniai galvojate apie kažkokią specialybę ir kai išlaikysite egzaminus, stosite ten. Tada kantriai išklausykite padrąsinimus ir istorijas kaip kur stojo jų vaikai ar anūkai. Arba užsiverskite taurę vyno, bus lengviau.

,,Kaip tau (universiteto) egzaminai? Ar visus išlaikei?“

Mintyse ,,Chujovai, kaip kiekvienais metais, stengiuosi gauti bent teigiamą ir tokiu atveju būnų laimingiausias žmogus pasaulyje“. Bet tai lieka tik mintyse. Visada sakykite ,,Gerai“. O jeigu, pagalvoję apie egzaminus, nesusilaikote nuo ašarų, galite (jei per ašaras ir kūkčiojimus sugebėsite) paklausti kaip jos pencija. Diskusija baigsis.

,,Ką veiksi baigęs universitetą? Apie kokį darbą galvoji?“

*Double eyeroll*. Mintyse ,,Galvoju apie didelę kompaniją, kuriai vadovaučiau vos atsiimsiu diplomą ir uždirčiau kelis milijonus per mėnesį, bet būkim realistai, I’m gonna be a stripper/ bully“. Žmogui, kuris neįsivaizduoja ką veiks, kai baigs universitetą, šis klausimas yra skaudus (aš pati tą rašau su skaudančia širdimi, nes dabar yra sesija ir neapleidžia mintis, kad eisiu dirbt į McDonald’ą). Ir iš tikro net nežinau kaip išsisukti man pačiai reikės iš šito klausimo. Galvoju, jog reiks susiverst taurę vyno ir sakysiu, kad truputį paatostogausiu (žinoma, mintyse tas atostogas matai tarp daug vyno butelių ir kažkur, kur pats nežinai kur, bet to minėti tetom irgi nereikia) ir tada galvosiu. Arba reikia juodai meluoti, kad tu žinai ką veiksi, kur dirbsi ir kiek uždirbsi, nes iki kitų metų jos visos tikrai tą užmirš. Na arba nedagyvens. Bet tada bent nesijausite kaltas, kad dirbate Charlie picerijoj padavėja/-u, nors sakėte, kad turite realią karjeros viziją.

,,Kaip tavo meilės reikalai? Susitikinėji su kuo nors? Ar turi kokį berniuką/ mergaitę?“

Mintyse ,,Vat imsiu tau, tetą Aldoną, ir sakysiu su kuo, kada ir kur aš būnu. Ne, šiaip iš tikro niekur aš nebūnu, esu lonely af ir prie mano lūpų prisiliečia tik vyno butelis“. Bet vėlgi išgelbėja atsakymas ,,Gerai“ arba ,,Šiuo metu man labiau rūpi darbas/ mokslai“, kad ir koks melas tai būtų, nes nei darbą turite, nei mokslai jums rūpi. Žodžiu, susiverskite kažkelintą vyno taurę ir nesakykite, kad nieko neturite, bet ieškote, nes visos tetulės užpuola dėl to kaip skeriai. Apskritai, jei jums apie 25 ar daugiau metų, jos pradės jus nurašinėti kaip senmerges. Dėl vyrų jos nėra tokios aršios, nes jie vaikus gali daryti ilgai, o va moterų ,,laikrodis tiksi“ ir reikia kuo anksčiau gimdyti. Iš skaudžios patirties sakau, nebandykite aiškinti, kad norite ramiai pabaigti mokslus ir užsidirbti, kad galėtumėte vaikui suteikti galimybes mokytis ir laimingai gyventi, nes jos to nesupras. Atrodo, kad anais laikais pragrindinis moterų tikslas buvo gimdyti ir daugiau nieko. Laikai pasikeitė, senų žmonių nepakeisi, tai tiesiog sakykite, kad jums ne tas galvoje arba turite vaikiną, jos neatseks, kad turite tik šunį/ katiną, kurį vadinate vaikinu.

,,Tai kada vestuvės?“

(Čia tuo atveju, jei pasakote, kad turite antrą puse)

Mintyse ,,Kokios, bl*t vestuvės, mes draugaujam kelis mėnesius tik…“. Sakykite, kad tokiems dalykams esate per jaunas ar jums per anksti “ženytis“. BET, sakykite tai kuo labiau gailestį keliančiu tonu, nes, atrodo, kad jos visos tik ir taikosi įžvelgti tavo žodžiuose kabliuką, už ko užsikabinti ir tada jau vargas tau. Čia vienas iš sunkesnių atvejų, nes senovėje, matyt, visi labai anksti ir greit tuokdavosi, todėl joms nesuvokiama kaip galima draugauti 2, 3 ar 6 metus ir nebūti “apsiženyjus“. NU GALIMA, NORMALŪS ŽMONĖS NESKUBA, bet to irgi juk nesakysi. Visada galima suversti kaltę, kad nėra pinigų, arba bekalbant išgerti dar vyno ir pasakyti, kad iš vis nenorite tekėti/ vesti, o tik norite turėti fuckbuddy. Tada ištiks infarktas, o jūs išsisuksite nuo nemalonaus atsakymo.

Jei jums kažkas pradeda pasakoti savo draugių draugių dukterų sūnų pusbrolių merginų sesių šuns istorijas.

Gerkite. Klausykite ir netoliese turėkite butelį. Tada pasakykite, kad einate parūkyti ir grįžę atsisėskite kuo toliau.

,,Žiūriu ale pasitaisius/ sumoteriškėjai“

Mintyse ,,Pašol von, tu jau 100 metų kaip pasitaisius, bet Lidos* tau nesiūlau“. Sakykite, kad dabar žiema ir pradėsite sportuoti nuo naujų metų. Ir toliau gerkite. Bet jei atsitiks taip, kad būsite išgėrusi per daug vyno ir išsprūs tas nelemtas ,,Jūs irgi stora ir dar storesnė, bet aš jums nieko nesakau. O jūs dėl nesijaudinate, kad karste netilpsite?“ pridėkite ,,et, aš juk juokauju… tuoj grįšiu“. Eikite parūkyti ir grįžkite, nes kitu atveju jos nuteiks prieš jus visą giminę ir net augintinius. Jei būsite patalpoje, to padaryti tokie žmonės nedrįsta. Vadovaujantis sovietų sąjungos tradicijomis, jie kalba už akių, o ne į akis.

,,O kaip tu sukūdai, moteris turi būti moteriška!“

Mintyse ,,Bl*t apsispręsk, aš aš gražesnė “pasitaisius“ ar sukūdus, jomajo“. Esmė, kad joms niekada neįtiksi, niekam niekada neįtiksi. Jei tu stora, visi sakyks, kad tu pasitaisiusi, jei plona, įtarinės ligas ir gąsdins visomis gyvenimo problemomis. Tą iš patirties pati išgyvenau ir žinau geriau nei kas kitas abu variantus. Dabar, kai esu kūda, pagal senas tetas, žinoma, esu perkarus ir ties mirties riba, turiu išklausyti, kaip joks vyras manęs neims, nes neturiu “už ko vyras galėtu paimti“. O tai, kad nevalgau vakarais ar per šventes, kai stalai būna nukrauti riebių patiekalų ir majoneze plaukiojančių mišrainių, jom duoda dar daugiau peno plepalam ir gąsdinimam, kad aš, pagal savo amžių ir ūgį per kūda ir t.t. Bitch, nuo kada KMI domėtis pradėjai, bet jei pradėjai, tai į veidrodį užmesk akį. Žinoma, juk jums protą knisa senas žmogus, taigi negali taip sakyti, taigi geriausias, šioje situacijoje, atsakymas gali būti toks ,,Tik taip atrodo, aš tikrai valgau ir esu sveika, tiesiog skrandį dabar skauda, nes ryte persivalgiau, todėl ne tiek daug valgau“.

*Lietuvoje uždrausti vaistai lieknėjimui, nes nors ir yra veiksmingi, labai kenkia sveikatai.

Taigi čia dažniausi ir opiausi klausimai, kurie pasitaiko, kai susieina visos giminės, kurios tavęs nematė nuo pernykščių Kalėdų ir kurios ieško preteksto papletkint su visa kita puse giminės, koks tu esi be ateities, bedarbis, vienišas ir negana to, storas. Tad nesuteikite jiems šanso to padarysi. Apsišarvokite kantrybe, sutikite su viskuo, ką jos sako, linksėkite galva ir sakykite ,,gerai“.

Ir gerkite.

Sėkmės mums visiems, kurie yra studentai ir neturi antrų pusių. Ir have no clue about their future.

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀