Pošventinė laimė, New Year’s resolutions arba būkit žmonės.

Praėjus gražiosioms metų šventėms (neskaitant mano gimtadienio) visur, kiekvieną dieną galima pamatyti ir kaip žmonės pradeda kurti savo pažadus naujiems metams, kurių 99,99999% nepasiteisina, ir kitą pusę žmonių, kurie iš to jau pradėjo šaipytis. Turbūt dabar irgi tikėjotės pašaipų, tačiau galiu pasakyti, kad to nebus. Nevisai.

Apskritai, man jau kuris laikas keista kaip žmonės vis žada nuo sausio antros (nes sausio 1- ąją blaivosi) pradėti sportuoti, mesti svorį, sveikai maitintis, išsilaikyti teises (jau tikrai tikrai), būti nauju žmogumi (šitas pažadas turbūt būna sulaužytas jau kitą dieną) ir t.t. ir panašiai. Atrodo, lyg savo tikslų negalima siekti kiekvieną dieną ar kažką šiandien sugalvojus, šiandien ir pradėti vykdyti. Tarkim man niekada dietos neišeidavo laikytis nuo pirmadienio, kaip ir pradėti sportuoti ar, kad ir ką aš ten žadėdavau daryti nuo Naujųjų Metų. Retai ir bandydavau iš tikrųjų, nes, šiaip jau, jei kažkas dar nežinojo, dalykus, kurių nori, gali pradėti daryti jau nuo rytojaus (suprise surprise). O jei jūs randate pasiteisinimus dėl ko to nedaryti, sausio pirmoji/ antroji irgi nesuteiks jums valios ar motyvacijos. Visgi viską, ką žadate daryti, darysite (arba ne) tik dėl savęs. Svorį mest reiktų irgi dėl savęs, o ne už vieną sveiko maisto porciją apdovanoti save tortuku. Sportuoti jei norite pradėti, taip pat – tik dėl savęs, nes jūs nieko negalėsite apkaltinti būdami stori ir nepajudantys. Jei patys esate pakankami nevykėliai ir nesugebate vykdyti to, ko norite, nenurašykite savo problemų kitiems, niekam jūsų skundimaisi ir ašaros neįdomu, gyventi reikia sau.

Kalbant apie pošventinę laimę, tai kaip ir pernai ir užpernai (laimingos skyrybos, seriously) po švenčių man grįžo gyvenimo džiaugsmas ir gera nuotaika, nes kas dėjosi iki švenčių, tai priminė princhologinį siaubo realybės šou, kuriame dalyvauju tik aš ir gal karma, kuri man keršija už visą blogį, kurį padariau pastaruoju metu ar per metus. Na anyway, dabar viskas faina, viskas atkentėta, gražu ir aplink mane vėl skraido drugeliai ir sproginėja širdutės. Su manimi jau galima susišnekėti (kas to padaryti negalėjo prieš tai, I’m back now) ir netgi kai kada padiskutuoti ir apmėtytam sarkastiškais pasakymais (sorry, to negaliu pakeisti). Na bet nukrypau nuo temos. Esmės tame, kad dabar dažnai analizuoju tiek save, tiek žmones ir galvoju ko mums reikia, kad pagaliau pradėtume gerbti kitus, save ir džiaugtis gyvenimu, neprisigalvojant papildomų problemų. Kad ir kaip būtų gaila, Naujų Metų list’as visgi bus, bet ne mano pažadų, o to, kas padėtų būti žmonėmis. Jų galima pradėti laikytis dabar.

1. Nesidžiaukim kitų nelaimėm.
   Labiau taikoma lietuviams, nes kad ir kaip būtų gaila, esame tikrai ne patys draugiškiausi žmonės. Pati nesu besišypsanti visiems visada ir miela, gera ir t.t. Net negalėčiau šypsotis šlykščiam žmogui, bet niekada nesidžiaugčiau, jei kažkam atsitiktų bėda ir padėčiau, jei tik galėčiau. Kas mums iš to, kad kitam blogai? Geresnė savijauta? Apdovanojimas, kad kokia nemėgiama kalė ar melagis vaikinas nusilauš kurią ataugą ar bus išmestas iš universiteto? Ne, nebus jokio apdovanojimo, laimės ar karmos taškų. O jeigu tai ir padės jums pasijusti laimingam, tai karma never forget.
2. Darykite ką norite.
   Šitą ir sau pritaikyt galiu, nes niekaip neišsiruošiu į žirgyną nuvažiuoti. Bet esmė, kad reikia daryti tą, ko norime ar seniai svajojame. Keliauti ar viską mesti ir išvažiuoti, jei tik norisi. Kodėl ne? Neseniai, man atrodo, kalbėjau apie vieną gyvenimą ir kad negalima savęs apstatyti baimės ir “kas ką pagalvos“ sienom, nes taip ir išprotėti galima. Jei kažkas patinka ar kažką mylite – pasakykite, juk nieko neprarasit (na, o jei prarasit, bent žinosit, kad nebegaišit daugiau laiko su tuo žmogumi).
   Apskritai, gana žmonėms galvoti ką kas pagalvos. Ne jų gyvenimą gyvenate, gyvenate sau ir jei kas daro jus laimingai – tą ir darykite, nebijodami to, kas bus. Kas bus tas bus, nepabandęs nesužinosi. O surizikavus juk galima ir tokią laimę atrasti, apie kurią net nesvajojote.
3. Nedarykite ko nenorite.
   Jei darbas nepatinka – reikia jį mesti (iš vis nereikėjo pradėti dirbti nemėgstamo darbo). Jei žmogus nepatinka – nebendrauti, ir nesvarbu, kad tai jūsų pussbrolis/ klasiokas/ grupiokas, kurį matote gana dažnai, visada galima ignoruoti. Yra mano rate žmonių, su kuriais tiesiog mūsų biolaukai nesutampa ir jie yra visiški veidmainiai, kas mane siutindavo, bet kai pradėjau nekreipti dėmesio, viskas pasidarė super. Ir man tikrai neįdomu, kad tą žmogų sutinku per beveik kiekvieną giminės balių, nes jokiomis aplinkybėmis ir niekas manęs neprivers klausytis jo kalbų ir žiūrėti į dirbtiną mordą (veidą).
   Kai darai ko nenori, morališklai jautiesi blogai, o to tikrai nereikia.
4. Padėkite.
   Koks geras jausmas yra kažkam padėti. Nežinau kaip jums, bet man tas patinka. Nereikia pulti padėti bet kam, bet kada, nes žmonės tuo naudosis, ką jau reiktų pajaust. O jei padedate, padėkite nuoširdžiai, kad ir kaip ši frazė skambėtų lyg iš biblijos kokios, bet rimtai, patys geriau pasijusit.
5. Neapsimetinėkite.
   God, please, nebūkite fake’ai, nuo tokių žmonių norisi ne tik bėgt, bet ir bėgant užsukt į bromą išsivemt. Jie net pykčio, dažniausiai, nekelia, jie tiesiog sukelia pykinimą. Kada nors vis tiek nukrenta tos dirbtinės kaukės ir kas iš to, kad prieš naują vaikiną/ merginą apsimetinėsit ramiais, inteligentiškais, apsiskaičiusiais, ištikimais žmonėmis, jei vis tiek galiausiai jūsų simpatija pamatys, kad esate Šilainių mužikas, kuris skaito nebent alaus etiketes ir esate profesionalus sėmkų lukštų į plytelių tarpus spjaudytojas + turite 3 antrąsias (šitas žodis jau keistai tokioj situacijoj skamba) puses. Galų gale, kiek ilgai gali jaustis žmogus, kuris apsimeta tuo, kuo nėra? Aš net filmo, kuris man neptinka, negaliu žiūrėti ilgiau nei 10 minučių, ką jau kalbėti apie akivaizdžius apsimetėlius atsiradusius man prieš akis.
6. Tiesiog būkite žmogiški.

Not sorry for the long post 🙂

Just because they disagree, doesn’t mean you ain’t right.

Jūs kada nors susimąstėt kaip kitų žmonių žodžiai daro įtaką jūsų gyvenimams? Nuo pat vaikystės mums visiems tenka susidurti su aplinkinių nuomonėmis ir pamąstymais apie mūsų gyvenimus, kai dar patys nespėjam susiprasti kokiam pasaulyje mes atsiradome ir tuo labiau nespėjome pagalvoti kuria kryptimi eiti, bet visi ima kišti savo pastebėjimus, kurie anot jų yra labai teisingi ir pranašiški. Pavyzdžiui, padeklamavus trumpą eilėraštuką visi džiūgauja ir jau mato koks tu būsi poetas ar sakysi viešas kalbas seime, o susimovus ar gavus traumą kokiam nors sporte, tave nurašo kaip pusaklį nesportišką liūrbį, kuriam geriau sėdėti ofise, o ne paskui kamuolį bėgioti.

Nori nenori, bet aplinkinių kalbos ar apkalbos daro mums įtaką. Juk perskaičius gerą šiandienos horoskopą būsi geriau nusiteikęs, nei perskaičius, kad žiūrėk po kojom, nes šiandien padidėjus kojos išsisukimo tikimybė arba pilnaties paveikta tavo psichika atneš daug bėdų karjeroje ar šeimos rate. Bet čia horoskopai, jais vieni tiki, kiti ne, kiti tiki tik tuo, kas gero rašoma (kaip aš, pavyzdžiui), tačiau atkreipiant dėmesį į žmones, ką jie mums sako ir kaip padrąsina ar papeikia, kaip tai, nejaučiant, mus paveikia. Ypač, jei žmogus artimas ar kažkas, kas turi galios mus paveikti savo tvirtu charakteriu ir iškalba. Kai kada net patys tvirčiausi žmonės, paveikti kalbų, yra sužlugdomi ar bent jau pagalvoja, kad ,,Gal anas ir tiesą sakė, gal ši mano klaida darbe/ gyvenime tikrai rodo, kad aš ne tam kely ir darau ne tą, ką turėčiau. Tai dabar nebežinau ką daryti, esu pasimetęs. Ką dabar daryti?“ ir galiausiai taip galvodami prieiname prie ,,Visgi tiesa, aš visiškas kvailys, jei sumoviau, mesiu viską, esu niekam tikęs“.

Taip, taip galvoti yra lengviausia. Juk net vienas deguto lašelis apnuodija visą vandenį, ir jei leisime kitų keliems žodžiams ar sakiniams užnuodyti mūsų gyvenimus ir mintis, tai ir tapsime tokiais, kokiais jie mus savo kalbomis ir nupiešia. Kiek yra žmonių, kuriuos išmetė iš mokyklos, o jie pasiekė karjeros aukštumas ir uždirbo milijonus. Kiek tokių, kuriems sakė, kad gal tu geriau nedainuok ,jei nenori apkurtint liaudies, bet jie dainavo ir dabar atlieka savo kūrinius didžiausiuose pasaulio arenose. Ir kas labiausiai pikta, kad visada aplink mus bus tokių žmonių, kurie tik ir sieks mus nusodint ir aplaužyt sparnus mūsų svajonėms, nes jos jų primityviems protams – nesuvokiamos arba kitokios, nei jų. Ne visi siekia vos užaugę kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Ne visi nori vos baigę mokslus ieškotis darbo, kaip ir baigę mokyklas stoti į universitetus. Ne visiems užtenka nuskristi iki Londono ir po to girtis kaip jie pasaulį pamatė pro kalakutų fabriko langus. Aš nenoriu gimdyti vaikų, aš neįsivaizduoju kuo būsiu baigusi universitetą ir man per maža Lietuva, per maža Europa. Noriu kažko didelio, nes pasaulis yra didelis ir gražus ir aš noriu tą pamatyti. Noriu keliauti daug daug, nes tik tada jaučiuosi savimi, jaučiuosi laiminga ir jaučiuosi savo vietoje, nors ta vieta nuolat kinta. Tai įsivaizduokit kokį spaudimą atlaiko toks žmogus kaip aš. Ir man netgi liūdna pasidaro klausytis pamokslų kokia aš neapsisprendus (bitch, aš apsisprendus, noriu kažko daugiau, o ne sėdėti vienam darbe 40 metų, kaip tu) ir ne tokia kaip visi (here we go, soviet union). Valio, toks ir yra mano tikslas, aš nenoriu būti kaip visi, aš noriu būti aš ir gąsdinti tiek tave, tiek save savo planais ir svajonėmis, kurias įgyvendinus galėsiu girtis ir (galbūt) savo vaikams pasakoti, kaip nerealu buvo pasiklysti kažkur Tailande ir miegoti palapinėje ar paplūdymy, o ne, kad didžiausias mano nuotykis buvo kaip kelyje Kaunas – Palanga nuleido padangą ir kažkas sustojo man ją pripūst. Ar kaip ten aš šokiuose pabėgau nuo kokio kavalieriaus…

Aš žinau, kaip sunku yra priešintis, kai iš visų pusių tave bado ir kartoja kaip tu dar nieko nesupranti, nes esi jaunas ir naivus. Bet geriausia yra ta dalis, kad vyresni žmonės kartoja, kad ,,viskas ne taip paprasta ir ne taip gražu, gyvenime, kaip galvoji“. Are you fuckin kidding me? Man atrodo, kad dabar jau mes turime mokyti vyresnius žmones, kad gyvenime yra ir šviesa ir spalvos, nes jie gali taip paveikti silpnesnių jaunuolių psichiką savo sovietiniu mąstymu, kad tai jau atrodo nelegalu. Ne visi vyresni žmonės yra tokie kitus smukdantys, jei ką, neturiu omeny visų, bet tie, kurie tokie yra, verti giliausių kalėjimo ar senelių namų kamerų, kur dirba dar senesni už juos darbuotojai, nes neduok dieve pamatys jauną kraują, tai tuoj pat užsimanys visą jį išsiurbti, kaip kokie uodai, kurie dar ir kraują užkrečia.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad viskas gyvenime yra gražu, viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesį į nieką, kas sako kitaip. Ne vienas mūsų žinom daug pavyzdžių iš kitų žmonių gyvenimo (jei jau jums reikia iš kažkur gauti motyvacijos), kurie ne kartą yra suklupę ar net įstumti į duobes, tačiau atsistojo ir ėjo toliau, nes jei neisi, tada ir liksi stovėti vienoje vietoje ir skųsies, kad tikrai nieko nesugebi, niekas neišeina, o neišeina todėl, kad nieko nebandai arba leidi nuodingiems žmonėms tave įtikinti, kad esi lūzeris. Mes esam visi skirtingi, mes visi unikalūs ir, tikiu, kad kiekvienas turim savą gyvenimo kelią, kurį anksčiau ar vėliau atrasim. Mes esame laimingi, nes turim galimybes pamatyti pasaulį, pabandyti įvairias sritis ir išreikšti save kaip tik sugalvojam.

Už mus ❤

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀

Vienas namuose tu darai ką nori arba happy alone at home.

Neseniai prisiminiau, kad jau praėjo kažkur metai nuo paskutinio įrašo. Na gal ir daugiau. Nebuvo minčių ar tiesiog noro, įkvėpimo. Tai ta proga pagalvojau reikia apsireikšti, nes rašymo įgūdžiai vis blėsta, o rašyti man patinka.

Kadangi jau nuo liepos pradžios gyvenu viena, neišvengiamai noriu tuo pasigirti, kaip tai yra gerai (ne, nebūsiu paprastesne). Aišku pas tėvus gerai tuo, kad visada yra maisto, bet tai gali būti ir minusas tokiam žmogui kaip aš, amžiais sėdinčiam ant dietų. Taigi, kokie pliusai?

1. Pradėkime nuo to, kad gali bet kada leisti kokią nori muziką ir kokiu nor garsu. Aišku, yra ir tokie padarai kaip kaimynai, bet kadangi naktimis aš miegu, o ne leidžiu muziką, tai problemų nekyla.
2. Šaldytuve visada laikai maistą, kokio TU nori, o ne kokį mėgsta visa šeima. Nereikia prie nieko taikytis.
   Pas tėvus būdavo visokių maistų ir mane labai erzindavo jei kažko būdavo per daug ir tas produktas sugesdavo. Arba tiesiog aš stengdavausi mažinti maisto kiekius, tačiau mama pripirkdavo kažko skanaus ir tada neatsilaikydavau ir pisivalgydavau. Dabar tokios problemos nėra.
3. Galima dainuoti kiek nori. Duše, kambary, vaikšiot ir dainuot kniaukt, ir visiškai nesukti dėl to galvos. Užsileidi muziką garsiai garsiai, eini į dušą, ir net dušo srovė nepermuša muzikos. Ar kaimynai girdi ar ne – dalampački.
4. Grįžtant prie maisto temos, gali laikyti kiek tik nori bonkų vyno šaldytuve ir nieks tau neprikiš ,,Ne per daug vyno?“. Tik beširdis žmogus gali tai pasakyti…
   
5. Gali vaikščioti nuoga kiek nori. Aš nemėgtu vaikščioti nuoga. Bet galėčiau.
6. Niekas neapkrauna tavęs savais reikalais.
7. Niekas neknisa proto, kad nesusitvarkei. Nes negali! Nes tu ir taip dažnai tvarkaisi, nes neturi ką veikt.
8. Niekas neprikiša, kad per daug kažką darai ar per mažai kažkam skiri dėmesio. Turiu du augalus, jie gauna to dėmesio ir būna reguliariai sudrėkinti. Nors vis dar nežinau kas kiek laiko reikia laistyti orchidėją. Orchidėja… Visgi turiu tris augalus… Noup, nebe, grįžtam prie dviejų ir tylos minute pagerbiam orchidėją. Dviejų šeimininkių namuose per daug, #sorrynotsorry .
9. Niekam negresia gauti širdies smūgį, kai užsidedi kokią veido kaukę ir staiga koks namiškis išnyra iš už kampo. Gali ramiai sau vaikščiot kad ir dumblu ar kuo kitu išsitepus.
   
10. Specialiom progom visada turiu vyno. Net jei ta speciali proga ir yra ta, kad turiu vyno. Gali gerti jį vienas ar kažką pasikviesti. Ir nebūtina laukti kol išvažiuos tėvai ar jaudintis, kad jie netikėtai gali grįžti ir pamatyti skaudžią tiesą, kaip jų vaikai vartoja alkoholį.
11. Nieks neateis ir neprikiš ,,Ir vėl žaidi simsais, nors sesija jau čia pat..?“
12. Kas be ko, gali grįžti kada nori. Ir taip galėdavau, bet dažniausiai reikėjo pasakotis kur ką veikei. Mamai viskas įdomu.
13. Įvedi savas taisykles ir gali realizuoti save ir neslėpti savo keistų pomėgių. Na taip, pavadinau augalą Benu (pilnas vardas – Bendžaminas), so what?
14. Visgi kai kada pasidaro nuobodu ir liūdna, bet tada prisimeni, kaip čia nepamainomai geriau nei gyvenant su tėvais ir nubaudi save, kad drįsai taip pagalvoti, įsipildamas taurę vyno. Kažkelintą, whatever.
15. Dedi daiktus kur tik nori ir NIEKAS JŲ NEPASTATO KAŽKUR KITUR, kur galėtum nerasti.
16. Miegi skersai dvigulės lovos. Because I can.
17. Gali net atsinešti guminį ančiuką į vonią, kad nebūtų nuobodu ir nobody will judge you.
18. Niekas nesujaukia prieskonių/ arbatų lentynėlės. Nebent tu pats. Bet argi galima pykti ant tokio šaunaus žmogeliuko? Aišku ne :*
19. Pripratini draugus atsinešti savo maisto, kad nereiktų gaminti. Gaminti man patiktų, šiaip kai kada gaila pinigus leisti ant maisto kitiems, kai pati to nevalgysiu.
20. Gali būti couch potato as much as you want.
21. Džiaugiesi tyla. Tiesiog tyla (kempiniuko multiko dainelės neskaitom), ta tyla, kurios nesudrumsčia kitų žmonių balsai.
22. Niekada nekils problemų, kad atsikėlus ir svajojus apie kažkokius pusryčius nuo vakaro, jų nerasi, nes kažkas gali būti juos suvalgęs. an tos problemos nėra, nes Benas tik augalas, jis nevalgo, jis tik geria. Tuo iš esmės mes ir esam panašūs.
23. NEREIKIA. NIEKUO. DALINTIS.
24. Tėvai negali tau prikišti, kad žiūri filmukus, nors tau jau 22 metai.
    
25. Friends nights. Friends nights. Friends nights kada tik nori.
26. Gali vaidinti Beatą Nicholson, Gordoną Ramzį ar Džeimį Oliverį ir niekas iš šono nerėks, kad jei sugadinsi produktus, teks suvalgyt tą Š kurį pasigaminai. Ir prie to paties, nukritus kažkam ant žemės, galio N sekundžių taisyklė.
27. Gali vaikščiot su plačiausia pižama ir kuoduku ant galvos kiek.tik.nori.

Na dabar minusai:

1. JŲ NĖRA!

Žinoma, aš rašiau viską pagal save. Kitiems būna ramybės neduoda kaimynai ar cypiantys už sienos vaikai. Pas mane tokių problemų nėra, nes sienos yra storos, o jei kažkas ir baliavoja per ilgai, tai aš būnu tas siaubūnas, kuris grasina su mentais :> Bet taip buvo tik kartą. Ir jie baliavojo tris paras nuo pirmadienio. Aš geras ir taikus žmogus, bet ne tada kai reikia keltis puse penkių ryto į darbą ir man kažkas trukdo ilsėtis.

Geros dienos.

Gyvenimo taisyklės.

1. Tikrinti žmones iki to laiko, kol sužinosite kurie yra tikrieji draugai, o kurie tik fake.

2. Nekreipti dėmesio ką šneka aplinkiniai.

3. Nevalgyti banano viešumoj.

4. Neprisileisti priešingos lyties žmonių per arti ir neįsileisti jausmų jiems. Jei kažkokie jausmai jau pradėję atsirasti, kuo greičiau juos nužudyti ir laukti kol neliks abejonių dėl kito žmogaus – jei jis prodys, kad jūs man patinkate, tada galima ir širdį atverti, ne anksčiau. Kitu atveju galimas įskaudinimas.

5. Nebūti atviram ir nepasitikėti žmonėmis. Čia mano didžiausia problema – per daug visais pasitikiu ir visi man atrodo nuoširdūs. O po o pasirodo, kad jie nelaimingos gyvatės, sukti ir melagiai.

6. Niekada negrįžti į praeitį. Kartais ją prisiminti galima, bet jei kažkas nemalonaus atsitiko su tam tikrais žmonėmis, geriau su jais niekada nebesuartėti. Kažką blogo pridar vieną kartą, tai pridarys ir vėl.

7. Įsigyti tik tuos daiktus, kurių norit. Aš norėjau priš nepilnus metus telefono ir rinkausi tarp Sony xperia Z ir iphone. Nusipirkau (nes visi įkalbėjo) sony, nes jis geresnis, bet dabar nusipirkau iphone, nes jo seniai norėjau ir dzin man, kad jis lievesnis, JIS BELEKAIP MIELAS!

8. Jei kažkas padarė kažką blogo, nelaukti kol jam atkeršys gyvenimas. Reikia padaryti tam žmogui kažką blogo pačiam, jei netyčia karma pamirštų.

9. Kiekvienoje situacijoje įžiūrėti kažką gero.

10. Mesti vaikiną, jei jis nepasiperša po 3 draugystės metų.

11. Siekti savo tikslų bet kokiai būdais ir daryti ką nori.

12. Nesižemint dėl nieko, niekam, niekada.

13. Pasitikėti savimi (tas man sunku, bet aš mokausi).

14. Dažniau į viską žiūrėti pro ,,pochui“ akinius.
15. Neišsižadėti nei vieno artimo žmogaus dėl antrosios pusės antipatijų. Bičai (arba merginos) ateina ir išeina, o draugai lieka. 🙂

16. Jei yra galimybė, visada rinktis lengviausią kelią. Bet tik tada, jei jis bus efektyvus ir atneš naudą.

17. Bent kartą ar du per savaitę išeit iš namų pasilinksmint.

18. Sukčiauti. Visgi daug pasiekia tie, kurie moka prasisukt (ne visada, bet būna), teisingumo šiais laikais ar taip ar taip nėra.

19. Naudotis pažintim. O kodėl ne..?

20. Tiesiai šviesiai sakyti kas nepatinka. Bus lengiau ir jums ir kitam žmogui.

Apie žmones.

Taigi, remiantis apklausos rezultatais, dauguma norėjot, kad pakalbėčiau apie žmo0nių elgesį ir panašiai.

Tai va, aš dažnai žmones skirtaus į kelias grupes, kurias ir aptarsiu.

Super fuckin laimingi žmonės
Nėra NIEKO labiau mane erzinančio už tuos, kuriem pasaulis lyg rožėm klotas ir viskas čia labai fainai. Nesakau, kad pavydžiu jiems laimės, nes pati esu laiminga ir man nieko netrūksta, bet kaip mane erzina nuolat iš bet ko besijuokiantys asmenys, kad baik baik… Jei tuos žmones iš tikro , nuoširdžiai viskas aplinkui džiugina ir iš visko jie gali juoktis, tai man jie atrodo naivūs ir kvaili, bet jei tas jų džiaugsmas būna dirbtinas, atseit ,,Apsimesiu laimingu, nes visiems patinka laimingi žmonės“, tai nuo tokių apsimetėlių man vemt norisi ir jokios šypsenos tie jų bajeriai man nesukelia. Kalbant dar apie tuos nuoširdžiuosius laimingus žmones, tai vis tiek turi būti saikas jų nuolatiniam juokui, nes nuo tokių net pavargti galima. Bet pliusas jiems tame, kad, būdami kvailoki, jie nesureikšmina problemų, kurias sureikšmina labiau į mintis linkę žmonės.

Labai daug mąstantys žmonės
Šitas variantas irgi sunkus, kai sėdi su žmogum, o jis nuolat paniręs į savas mintis. Gal jam gerai sėdėt ir tylėt, bet blemba, turėk sąžinės ir kreipk dėmesį į kitus, nes man tai tyla nepatinka. Jei jau mąstai kažką, tai pasipasakok, o jei nenori pasakot, pasilaikyk savo mintis vėlesniam laikui, kada būsi vienas ir galėsi užsimąstyti iki nukritimo. Be abejo, paklausus ,,Kas tau negerai?“ gauni atsakymą ,,man viskas gerai“. Irgi labai nervina. Bet šių žmonių pliusas tas, kad jie dažniausiai yra geri klausytojai ir jei nori išsilieti ar išsipasakoti, jiems gali atsiverti, nes mažai šansų, kad jie išplepės kažką.

Tie neaiškūs
Man neaiškūs žmonės žiauriai nepatinka, bet aš jiems žiauuuriai pavydžiu. Taigi, papasakosiu kas būtent yra tie neaiškūs žmonės. Tai yra žmonės, kurie gali atrodyti draugiški, meilūs, faini, nors prie širdies dėk, bet po to staiga jų nuotaika gali pasikeisti ir jie gali tau neatskambint, neatrašyti kelias dienas ar svaitę, po to vėl normaliai elgtis, po to vėl šaltai. Ir neduok dieve, tokiam žmogui pajusti kažkokius jausmus. Gali numirt iš nervų. Bet aš jiem pavydžiu tokio šaltumo, nes man jei žmogus patinka, aš negaliu su juo šaltai elgtis, nesvarbu ar tai draugas ar kažkas daugiu. Visi man svarbūs ir visiems noriu rodyti dėmesį. Bet, jei tokios nuotaikų bangos pas juos tęsiasi ir nesiliauja, tai nuo tokio žmogaus kažkaip pats atitolsti nes atsibosta sukt galvą. Nafik man reikia nervų dėl žmonių, kurie manęs nesaugo..?

Tie, kurie yra gražūs ir puikiai tą žino
Vienas iš šlykščiausių žmonių tipų. Aktualu tiek vaikinam, tiek merginom. Su tuo dar neseniai teko susidurti: vaikinas buvo visai nieko, buvom kompanijoj ir po to, klube, jis visur pradėjo sekiopt iš paskos, o kai aš į jį nekreipiau dėmesio ir geriau jau šokau su draugais, tai jis galvojo, kad turi teisę ant manęs dėl to pykti ir tada išvadinti mano šalį (jis ne iš Lietuvos) ir mane visokaisi žodžiais, maždaug ,,Kaip šita lietuviška kalė galėjo atsispirti mano nuostabiam grožiui“. Nežinau kodėl jis man pasirodė negražus, nors buvo visai nieko, turbūt visgi asmenybė padaro žmogų gražų arba negražų. Dėl to asmens asmenybės, man jis buvo baisesnis už pabaisą iš multiko ,,Gražuolė ir pabaisa“. Va ten tai buvo tuštybė.
Iš vis man gražiausi žmonės yra tie, kurie yra kuklesni ir simpatiški ir kažkuo kitokie, o ne visiški saldainiukai ar šokoladiniai berniukai/ mergaitės. Nebeturi reikšmės tas grožis, jei esi pasikėlęs ir laikai save geresniu už kitus ir nesvarbu koks jų statusas visuomenėj, aš jų automatiškai pradedu nemėgt.

Žmonės ledkalniai
Irgi šitam tipui pavydžiu, turint omeny požiūrį į santykius. Kažkada galvojau, kad toks žmonių elgesys, kaip pavyzdžiui seriale ,,Gossip girl“ arba dar labiau ,,How I met your mother“ yra išgalvotas ir negali pas žmones taip greitai keistis jausmai, bet pasirodo, kad tai yra visiškai normalu kai kuriem draugauti su kuo nors, išsiskirti ir po to vėl greitai susirasti kažką ir prisiekinėti jam meilę. Norėčiau gal tik kažkiek tokio bruožo, nes tada galėčiau visiškai neapsikraut dėl to, kad kažkas mane įskaudino ar aš įskaudinau ir bent neprisiriškiau prie žmonių.

Per daug atviri
Kad ir kaip gerai yra atvirumas, bet kai žmonės yra per daug atviri ir jiem dzin, tai jau blogai. Pavyzdžiui tai yra tokie žmonės, kuriem dzin kur ir kada leptelėti kažką, kas užplaukia ant liežuvio ar smegenų, tarkim ,,Tu buvai Palangoj? Bet gi sakei, kad nekenti Palangos ir nenorėjai su X važiuoti ten“ arba ,,Bet tai kaiiii tavo manikiūras baisus“. Ta prasme, reikia atsirinkti kaip ir kada ką sakyti. Ok, kai kartais nesuvaldai liežuvio, bet kai taip būna kiekvieną kartą ar net po kelis kartus, tai tegul tokie žmonės nesistebi, kad kitus tai užknis ir jie taip kažką pakomentuos, kad jiem liks tik raudonuoti. Na arba tie atviruoliai tiesiog bando įkasti žmogui, kuriam pavydi.

Švelnučiai, pukučiai, skudurėliai
Nežinau kaip merginos, nes su jom artimai (ta prasme, labai artimai) nebendrauju, bet kai vaikinai, praėjus dienai nuo pažinties pradžios, pradeda pasakot, kaip jie įsivaizduoja su tavim laimingą, kupiną meilės gyvenimą, karštas naktis, žiauriai achujenus bučinius ir t.t. tai nesusižavi, o bėgi vemt.

Iš vis, galiausiai išvada ta, kad žmonės turi turėti visokių sąvybių po truputį, tada jie būna fainiausi.