Kaip pasitikėti savimi.

Aš jum neaiškinsiu kaip jūs turit pakeisti garderobą, užsiimti joga, sveikai valgyti ar tapti veganais, medituoti ar ant lapelio susirašyti kas blogai ir gerai jūsų gyvenime. Noup, pasitikėti savimi tai nepadės, todėl tokių nesąmonių nebandysiu kalti į jūsų galvas, ką daro dauguma portalų. Jau užtenka kokias nesąmones jie rašo apie santykius ir kaip numesti svorio, totalus bullshit’as.

Aš savimi nepasitikėjau turbūt 20 metų iš 23 su puse. Tokia nemaža dalis. Vis kiti buvo geresni už mane, vis aš baisiausia iš visų (I know, I know, nesąmonės), to aš nepadarysiu, to nesugebėsiu, tas ne mano jėgoms ir t.t. ir pan. Aišku, sau aš vis dar nesu kūda, kokia norėčiau, bet viskas pasiekiama, I can destroy those fats! Na, bet anyway, pasitikėti savimi pradėjau pakeitusi aplinką ir išvažiavus į Ameriką. Ten, žinoma, pagyrų daug, visi motyvuoja, tiek darbe, tiek namų aplinkoj, visi tave palaiko, bet ir tai nevisiškai tas man padėjo suprasti, kad I’m so fuckin awesome, kad kaip aš net galiu į veidrodį žiūrint sau atsispirt.

Buvo laiko, kai galėjau skirti apmąstymams, buvo laiko, kai negalėjau ir turėjau visada būti tarp daug žmonių (didžiąją vasaros dalį, tiesą sakant), bet tais tarpais ir analizavau viską, kas ir kodėl su manim bendrauja ir kuo aš galiu traukti žmones. Tą dariau ir grįžus ir, tiesą sakant, esu visiška kvailė, kad nedariau to anksčiau, nesugebėjau pamatyti savų pliusų, apart to, kad akcentuočiau vien minusus. Ir pradėjus visiškai, pilnai pasitikėti savimi ir mylėti save, aš tapau tokia laiminga, kokia iki šiol nebuvau. Ir visi aplink mane pradėjo į mane žiūrėti kitaip. Visada atrodžiau kaip stipraus charakterio ir savimi pasitikintis žmogus, bet anksčiau aš tiesiog sudarydavau tokį vaizdą, o dabar viskas taip ir yra. Visgi mano charakteris tikrai toks šlykštus, o ne apsimestinis, sorry draugai.

Taigi, kaip pasitikėti savimi:

• Jei nesate visiškai anti-social, tai turbūt sutinkate nemažai žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, mėnesį ir kiekvienais metais matote tūkstančius, ar net milijonus žmonių, kurie prasilenkia su jumis gatvėje ar tai atvyksta į šeimos balius ir panašiai. Tai yra labai daug žmonių, labai daug nuomonių ir skirtingų stilių, taigi jeigu jūs vis sukate galvą ir nedrįstate įsiverti auskaro į šverves ar nusidažyti plaukų žaliai, nes gi ,,ką pagalvos kiti, omg“, tai FUCK IT. Visiškai p*, ką pagalvos kiti. Visiškai nesvarbu ką jie pletkins, nes:
  1. Visiems neįtiksi.
  2. Daugumai giliai p*.
  3. Pletkins apie jus nebent bobutės iš šeimos baliaus tarp kitų bobučių, kurios jum p*.

  Tai visgi, kodėl nedaryti to, ko norite? Kas gali trukdyti ir kas gali atsitikti, jei duosite laisvę sau ir pagaliau rengsitės, dažysitės, elgsitės kaip norit? Atsitiks taip, kad galbūt netyčia pajausite, kad gyvenimas yra malonus, kai darai ką nori. O kiti žmonės kalbėjo ir kalbės, kas reiškia, kad jūs esate įdomus, kad turite nuomonę, kad esate stipri asmenybė ir jums nereikia gyventi kitų gyvenimo, nereikia vadovautis kitų sugalvotomis taisyklėmis, nes tai JŪSŲ gyvenimas, kuris yra vienas. Sel’as dainavo, kad gyvenimo jam vieno neužtenka, o aš sakau, kad reikia padaryti taip, kad ne tik jo užtektų, ne tik anūkam galėtumėt papasakoti tokias istorijas nuo ko jie naktim nemiegotų, bet ir nugyventume gyvenimą pilnavertiškai, kad mirties valandą galėtume pasakyti ,,pz, buvo geras“. Taigi fuck what other people say and have a good great day.

• VISADA galvokite, kad esate geriausias. Net jei nesate. Savitaiga žiauriai padeda, tiesą sakant ji čia ir atlieka visą svarbiausią darbą. Galima tai pavadinti ne tik savitaiga, bet ir melu sau ir kitiems. Meluokite juodai ir pagaliau patikėsite tuo melu ir patikės kiti. Pavyzdžiui, yra situacija kokia nors ir visi aplinkui abejoja kaip ten kas bus, o jūs neabejokite, apsiimkite ir prisiekite, kad you can do it! And you will do it, nes ne tik melo, bet ir minčių galia yra begalinė. Jūs ne tik atrodysite savimi pasitikintis, bet ir padarysite tai, ko pats nesitikėjote, kad galit ir nustebinsite save.
• Būkite drąsus. Net jei bijote ir norėtumėte apsiverkęs bėgti slėptis, kaip maža mergaitė, kurios barbės galvą ką tik nurovė blogi berniukai ar pavydžios draugės, bet neparodykite to ir visada drąsiai leiskitės į visus nuotykius ir avantiūras, nes why not? Bijote, kad kažkas atsitiks? O kas gali atsitikt, jei iššoksite su parašiutu, ko seniai norėjote, šoksite su guma, leisitės nuo auksčiausios aqua parko čiuožyklos, paragausite to, kas jums iki šiol atrodė šlykštu, pasakysite kokiam dolbajobui, kad jis dolbajobas ir nenorite su juo bendrauti ar prisipažinsite kažkam meilėje? Nieko neatsitiks, na, nieko baisaus bent. Dauguma žmonių tą daro ir ne po vieną kartą ir viskas jiems gerai. Po viso to juk nemirsite (na, nebent guma nutruks arba parašiutas neišsiskleis, liūdniau tada). O jei rimtai, tai tiesiog meluokite (arba ne), bet visada, jei tik norite, drąsiai tai padarykite, nes juk per galvą negausit už tai, o galbūt ir liksite apdovanotas begaline laime, nes pagaliau išdrįsote ir jums pasisekė. Čia net motyvuojančiai pakalbėjau, bet esmė, kad tai prideda pasitikėjimo – savo baimių nugalėjimas, ryžtas ir visko darymas su aistra ir mintimis, kad pavyks, nes nepavykti negali, nes jūs esate mldc.
• Čia toks šlyštesnis, bet, kaip turbūt pastebėjot, aš ir nesu miela, bet jei manote, kad pas jus kažkas negerai (pvz. plaukai negražūs, akys mažos/per didelės, lūpos plonos, esate per lieknas/storas, labai mažas/ labai aukštas, su daug spuogų, turite negražų apgamą ir t.t. ir pan.), pažiūrėkite į tuos, kuriem labiau nepasisekė (pvz. neturi kojos, rankos, sėdi vežimėlyje, neturi namų) ir iš kart pasidaro geriau ir suprasite, kad esate laimingas. Tai kodėl vietoje to, kad vis akcentuotumėte savo minusus apie juos tiesiog nieko nesakyti? Aš nuo vaikystės pavydėdavau tiem, kurie neturi juodų paakių, pas mane jie yra (ne baisiai juodi, bet yra), bet nebekreipiu dėmesio ir aplinkiniai nekreipia ir dėmesys nuo to nesumažėja. Turėjau nuo badavimų ir pirktinių plaukų dažų nualintus, nutrupėjusius ir sausus kaip šienas plaukus, kai prieš tai pas mane jie buvo stori ir gražūs, bet neminėdavau to, pasidarydavau, kad jie atrodytų bent pusėtinai, visada šypsodavaus, o kadangi mano šypsena graži, tai atkreipdavo dėmesį nuo visų kitų trūkumų. Taigi prisiminkit savo pliusus, o minusus pamirškit ir niekas jų nepastebės.

Man atrodo, kad visus pagrindinius punktus pasakiau. Viskas prasideda jūsų galvoje ir viskas ten turi baigtis. Kaip prisigalvojote nesąmonių, kad kažko negalite, taip ir pamirškite tas mintis, nes jūs viską galite, niekas neturi jūsų įtikinti, kad yra kitaip. Aš, tarkim, nežinau ką apie mane šneka žmonės, galbūt ir nesužinosiu, nes jie nedrįsta man to pasakyti, nes gąsdinu aš juos kai kada savo kategoriškumu, naglu snukiu ir ryžtingumu, o jie, tuo tarpu, yra bailiai ir nepasakys man nei vieno blogo žodžio. Gal ir šneka už akių, bet ar man tai rūpi? Ar mano kasdienybėje tai kažką keičia? Ne, visiškai nekeičia ir dalampački man, kad jie vadina mane pasikėlusia ar dar kokia kitokia. Man nerūpi ir niekam neturėtų rūpėti ką apie juos šneka kiti. Fuck them.