Kaip pasitikėti savimi.

Aš jum neaiškinsiu kaip jūs turit pakeisti garderobą, užsiimti joga, sveikai valgyti ar tapti veganais, medituoti ar ant lapelio susirašyti kas blogai ir gerai jūsų gyvenime. Noup, pasitikėti savimi tai nepadės, todėl tokių nesąmonių nebandysiu kalti į jūsų galvas, ką daro dauguma portalų. Jau užtenka kokias nesąmones jie rašo apie santykius ir kaip numesti svorio, totalus bullshit’as.

Aš savimi nepasitikėjau turbūt 20 metų iš 23 su puse. Tokia nemaža dalis. Vis kiti buvo geresni už mane, vis aš baisiausia iš visų (I know, I know, nesąmonės), to aš nepadarysiu, to nesugebėsiu, tas ne mano jėgoms ir t.t. ir pan. Aišku, sau aš vis dar nesu kūda, kokia norėčiau, bet viskas pasiekiama, I can destroy those fats! Na, bet anyway, pasitikėti savimi pradėjau pakeitusi aplinką ir išvažiavus į Ameriką. Ten, žinoma, pagyrų daug, visi motyvuoja, tiek darbe, tiek namų aplinkoj, visi tave palaiko, bet ir tai nevisiškai tas man padėjo suprasti, kad I’m so fuckin awesome, kad kaip aš net galiu į veidrodį žiūrint sau atsispirt.

Buvo laiko, kai galėjau skirti apmąstymams, buvo laiko, kai negalėjau ir turėjau visada būti tarp daug žmonių (didžiąją vasaros dalį, tiesą sakant), bet tais tarpais ir analizavau viską, kas ir kodėl su manim bendrauja ir kuo aš galiu traukti žmones. Tą dariau ir grįžus ir, tiesą sakant, esu visiška kvailė, kad nedariau to anksčiau, nesugebėjau pamatyti savų pliusų, apart to, kad akcentuočiau vien minusus. Ir pradėjus visiškai, pilnai pasitikėti savimi ir mylėti save, aš tapau tokia laiminga, kokia iki šiol nebuvau. Ir visi aplink mane pradėjo į mane žiūrėti kitaip. Visada atrodžiau kaip stipraus charakterio ir savimi pasitikintis žmogus, bet anksčiau aš tiesiog sudarydavau tokį vaizdą, o dabar viskas taip ir yra. Visgi mano charakteris tikrai toks šlykštus, o ne apsimestinis, sorry draugai.

Taigi, kaip pasitikėti savimi:

• Jei nesate visiškai anti-social, tai turbūt sutinkate nemažai žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, mėnesį ir kiekvienais metais matote tūkstančius, ar net milijonus žmonių, kurie prasilenkia su jumis gatvėje ar tai atvyksta į šeimos balius ir panašiai. Tai yra labai daug žmonių, labai daug nuomonių ir skirtingų stilių, taigi jeigu jūs vis sukate galvą ir nedrįstate įsiverti auskaro į šverves ar nusidažyti plaukų žaliai, nes gi ,,ką pagalvos kiti, omg“, tai FUCK IT. Visiškai p*, ką pagalvos kiti. Visiškai nesvarbu ką jie pletkins, nes:
  1. Visiems neįtiksi.
  2. Daugumai giliai p*.
  3. Pletkins apie jus nebent bobutės iš šeimos baliaus tarp kitų bobučių, kurios jum p*.

  Tai visgi, kodėl nedaryti to, ko norite? Kas gali trukdyti ir kas gali atsitikti, jei duosite laisvę sau ir pagaliau rengsitės, dažysitės, elgsitės kaip norit? Atsitiks taip, kad galbūt netyčia pajausite, kad gyvenimas yra malonus, kai darai ką nori. O kiti žmonės kalbėjo ir kalbės, kas reiškia, kad jūs esate įdomus, kad turite nuomonę, kad esate stipri asmenybė ir jums nereikia gyventi kitų gyvenimo, nereikia vadovautis kitų sugalvotomis taisyklėmis, nes tai JŪSŲ gyvenimas, kuris yra vienas. Sel’as dainavo, kad gyvenimo jam vieno neužtenka, o aš sakau, kad reikia padaryti taip, kad ne tik jo užtektų, ne tik anūkam galėtumėt papasakoti tokias istorijas nuo ko jie naktim nemiegotų, bet ir nugyventume gyvenimą pilnavertiškai, kad mirties valandą galėtume pasakyti ,,pz, buvo geras“. Taigi fuck what other people say and have a good great day.

• VISADA galvokite, kad esate geriausias. Net jei nesate. Savitaiga žiauriai padeda, tiesą sakant ji čia ir atlieka visą svarbiausią darbą. Galima tai pavadinti ne tik savitaiga, bet ir melu sau ir kitiems. Meluokite juodai ir pagaliau patikėsite tuo melu ir patikės kiti. Pavyzdžiui, yra situacija kokia nors ir visi aplinkui abejoja kaip ten kas bus, o jūs neabejokite, apsiimkite ir prisiekite, kad you can do it! And you will do it, nes ne tik melo, bet ir minčių galia yra begalinė. Jūs ne tik atrodysite savimi pasitikintis, bet ir padarysite tai, ko pats nesitikėjote, kad galit ir nustebinsite save.
• Būkite drąsus. Net jei bijote ir norėtumėte apsiverkęs bėgti slėptis, kaip maža mergaitė, kurios barbės galvą ką tik nurovė blogi berniukai ar pavydžios draugės, bet neparodykite to ir visada drąsiai leiskitės į visus nuotykius ir avantiūras, nes why not? Bijote, kad kažkas atsitiks? O kas gali atsitikt, jei iššoksite su parašiutu, ko seniai norėjote, šoksite su guma, leisitės nuo auksčiausios aqua parko čiuožyklos, paragausite to, kas jums iki šiol atrodė šlykštu, pasakysite kokiam dolbajobui, kad jis dolbajobas ir nenorite su juo bendrauti ar prisipažinsite kažkam meilėje? Nieko neatsitiks, na, nieko baisaus bent. Dauguma žmonių tą daro ir ne po vieną kartą ir viskas jiems gerai. Po viso to juk nemirsite (na, nebent guma nutruks arba parašiutas neišsiskleis, liūdniau tada). O jei rimtai, tai tiesiog meluokite (arba ne), bet visada, jei tik norite, drąsiai tai padarykite, nes juk per galvą negausit už tai, o galbūt ir liksite apdovanotas begaline laime, nes pagaliau išdrįsote ir jums pasisekė. Čia net motyvuojančiai pakalbėjau, bet esmė, kad tai prideda pasitikėjimo – savo baimių nugalėjimas, ryžtas ir visko darymas su aistra ir mintimis, kad pavyks, nes nepavykti negali, nes jūs esate mldc.
• Čia toks šlyštesnis, bet, kaip turbūt pastebėjot, aš ir nesu miela, bet jei manote, kad pas jus kažkas negerai (pvz. plaukai negražūs, akys mažos/per didelės, lūpos plonos, esate per lieknas/storas, labai mažas/ labai aukštas, su daug spuogų, turite negražų apgamą ir t.t. ir pan.), pažiūrėkite į tuos, kuriem labiau nepasisekė (pvz. neturi kojos, rankos, sėdi vežimėlyje, neturi namų) ir iš kart pasidaro geriau ir suprasite, kad esate laimingas. Tai kodėl vietoje to, kad vis akcentuotumėte savo minusus apie juos tiesiog nieko nesakyti? Aš nuo vaikystės pavydėdavau tiem, kurie neturi juodų paakių, pas mane jie yra (ne baisiai juodi, bet yra), bet nebekreipiu dėmesio ir aplinkiniai nekreipia ir dėmesys nuo to nesumažėja. Turėjau nuo badavimų ir pirktinių plaukų dažų nualintus, nutrupėjusius ir sausus kaip šienas plaukus, kai prieš tai pas mane jie buvo stori ir gražūs, bet neminėdavau to, pasidarydavau, kad jie atrodytų bent pusėtinai, visada šypsodavaus, o kadangi mano šypsena graži, tai atkreipdavo dėmesį nuo visų kitų trūkumų. Taigi prisiminkit savo pliusus, o minusus pamirškit ir niekas jų nepastebės.

Man atrodo, kad visus pagrindinius punktus pasakiau. Viskas prasideda jūsų galvoje ir viskas ten turi baigtis. Kaip prisigalvojote nesąmonių, kad kažko negalite, taip ir pamirškite tas mintis, nes jūs viską galite, niekas neturi jūsų įtikinti, kad yra kitaip. Aš, tarkim, nežinau ką apie mane šneka žmonės, galbūt ir nesužinosiu, nes jie nedrįsta man to pasakyti, nes gąsdinu aš juos kai kada savo kategoriškumu, naglu snukiu ir ryžtingumu, o jie, tuo tarpu, yra bailiai ir nepasakys man nei vieno blogo žodžio. Gal ir šneka už akių, bet ar man tai rūpi? Ar mano kasdienybėje tai kažką keičia? Ne, visiškai nekeičia ir dalampački man, kad jie vadina mane pasikėlusia ar dar kokia kitokia. Man nerūpi ir niekam neturėtų rūpėti ką apie juos šneka kiti. Fuck them.

Apie moteris ir asilus. Toks liūdnesnis.

Įrašas skirtas ne visiems vyrams ir ne visoms moterims, bet jei susinervinsite ar užpyksite, tada vadinasi jis skirtas jums. 🙂 

Stengsiuosi trumpai ir aiškiai išdėstyti savo nuomonę. Tiesa sakant, ryte pamačius šitą užrašą (nežinau ar jis fake, bet daugumai vienišų asilų labai patinka, nes gi ,,stumia ant bobų, hahaha“) visą dieną negaliu negalvoti apie tokius savo vertę praradusius vyrus, jei juos galima šitaip pavadinti, ir jų tokius kvailus pykčio ir pagiežos išliejimus ant moterų socialiniuose tinkluose. Net pati supykau, kad vyrauja tokia nuomonė apie moteris ir iš vis, kad kažkas, kas ryškiai buvo atstumtas panų ir tikriausiai ne be reikalo (viena priežastis akivaizdi), dažniausiai supyksta ir tada išsilieja visiems kokios moterys yra pasikėlusios kalės. Galiu pasakyti vieną – ne moterys čia žertvos, o jūs, vyrai, esate paskutiniai idiotai. Atsiprašau, ar pasakiau vyrai? Tiksliau tiktų berniukai, mažvaikiai, nesubrendėliai.

Moters kale negalima vadinti kai ji nesutinka su jumis susitikti. Vaikinas, kuris parašė tą post’ą, ryškiai buvo atstumtas, kaip spėju, ne vienos, dviejų ir ne 10 panelių. Bet moterys niekada ir neis susitikti su mažvaikiais, kurie sugeba išveblenti tik ,,ka tu?“, ,,ka vakare?“, ,,Varom y ajkštele kavos? xD“, ,,ka mažule?, ,,ė pupa“ ir t.t. ir pan., esmę supratot. Su tokiais pasakymais, susitikti prisikviesit nebent kokią mažvaikę ar pirmakursę studentę, kuri ką tik atvažiavo iš kokio Stakliškių kaimo ir dar pati atsivežė tokio pat pavadinimo ,,vyno“. Gal ir neblogai, išgersit, pasėdėsit, viską…

Aš suprantu, kad vyrai apie save dažniausiai yra geresnės nuomonės, nei turėtų būti; jų stilius jiems gražiausias (et, tos juostelės ir nesuderintų spalvų trenigai arba skinny džinsiukai, kurie taip išryškina varliagyvio kojas ir ilgos maikės… vyriškumo viršūnė), kūnas tobuliausias, šukuosena originaliausia (ten ta gaidžio skiauterė, bet žinoma, jūs originalus, jūs išskirtinis, you go, buddy!), veidas jūsų nesensta, na tiesiog saldainiukai, kuriuos kiekviena moteris norėtų suvalgyti. Bet va pasitaiko tokia, kuriai jūs atrodot baisesnis, nei Kvazimodas su tiek pat vyriškumo, kiek turi Petruškevičius ir kas tada? Bandyk nebandęs, nu nekreipia dėmesio. Ir kuo tada visiems idiotams ji tampa? Ka-le. Pasikėlusia barakuda dar. Ir dar visokia, kiek tik urodų fantazija išneša. Ir jie nesusimąsto, kad jie tiesiog ne merginos skonio, nes gi būna taip ir nėra dėl ko čia pykt. Ne? Nu ok.

Jei ką, nelaikau aš savęs gražia, bet dėmesio susilaukiu, tai manau esu labai simpatiška, bent jau. Na gerai, esu sau graži. Anyway, buvo pas mane irgi visokių situacijų, kur tiesiog norėdavau sakyti ,,wtf?“. Kai, pvz, vaikinai siųsdavo savo brangių mašinų nuotraukas, gėles, rašydavo gražias žinutes, na, o aš vis tiek nenorėdavau susitikt, nes tiesiog nemėgstu vaikščiot į pasimatymus, ypač per internetą susipažinus. Taigi tada tapdavau ir barakuda, ir šiaip pasikėlusia, ir kale, ir pilietybės bei sugar daddy ieškotoja (American brain, I like it, so logical). Ir kas liūdniausia, taip būna išvadintos ir bent puse mano pažįstamų merginų, kurios nesutinka susitikti su asilais. Arba susitinka, bet pamačiusios, kad ten nieko gero, nebekartoja tos savo klaidos. Ir vėlgi, kuo tada moterys tampa? Nuotraukoje esančio post’o autorius puikiai tai apibūdina. Ir nesvarbu kiek žinučių mergina gauna, ji galbūt jas gauna iš nepatinkančių žmonių. Pas mane yra virš 300 pakvietimų draugauti, daugiausiai iš jų yra vyrai, pas daugelį merginų dar daugiau, tai kuo mes tampame, kai nepriimame jų į Facebook’o draugų ratą? Nu blemba, negi vėl k*rvom, barakudom? Pasikėlusiom kalėm, nes nepriimam senių, babajų ir neatrašome jiems į žinutes? Ne, tai yra savęs mylėjimas ir savo vertės žinojimas ir nenoras prasidėti su visokiais… vyrais (?).

Taigi, visi tie moterų pravardžiavimai ir įžeidinėjimai tiesiog parodo, kad jūs, vyrai, esate visiškai neišėję iš savo paauglystės laikų ir nesugebate priimto to, kad moteriai jūs tiesiog nepatinkate, nes jei patiktumėte ji su jumis į pasimatymą nueitų vos pasiūlytumėte (na yra tokių, kurios laužosi iš principo, bet normalios to nedaro). Moterims reikia tiesiog vyriškų vyrų, su kuriais galėtų jaustis saugiai, kurie jomis pasirūpintų, patartų, su kuriais būtų galima pakalbėti normaliomis temomis, o ne tik apie tai, kaip jie ‘ištaškė’ 0,7 degtinės. Kuriais būtų galima pasitikėti taip, kad net minčių apie kitas moteris nekiltų, ir su kuriais, kaip sakoma, būtų galima kartu statyti imperijas, o ne perimti jų. Ir mums nereikia nei jūsų pinigų, nei brangių papuošalų, nei 100 rožių kas savaitę, jei negausim prieš tai išvardintų dalykų.

Ir dar, jei esate eiliniai slunkiai ir tinginiai, kurie dėl moters piršto nesiruošiat pajudint, dėmesio parodyt, pasirūpint, nieko pasiūlyti jai negalit, o tik reikalaujat, jeigu nedirbat, o sukat savo varkes, kurios lyg ir turi jums atnešti daug šaibų, bet niekada kažkaip neatneša, tai prašau nesistebėti, kad nei viena normali mergina su jumis niekada gyvenime ir nesusitiks ir galit pykt kiek norit, galit lieti savo įtūžį kaip šitas Vaikutis, kuris, akivaizdu dar tikrai vaikutis, niekuo jums tas nepadės, esat ir būsit vieni ir pikti ir užsprinkit su savo žodžiais apie barakudas ar kales, nes ne visos moterys tokios, kaip ir, tikiuosi, ne visi vyrai kiaulės.

Ačiū, geros dienos.

 

Gyvenimo taisyklės.

1. Tikrinti žmones iki to laiko, kol sužinosite kurie yra tikrieji draugai, o kurie tik fake.

2. Nekreipti dėmesio ką šneka aplinkiniai.

3. Nevalgyti banano viešumoj.

4. Neprisileisti priešingos lyties žmonių per arti ir neįsileisti jausmų jiems. Jei kažkokie jausmai jau pradėję atsirasti, kuo greičiau juos nužudyti ir laukti kol neliks abejonių dėl kito žmogaus – jei jis prodys, kad jūs man patinkate, tada galima ir širdį atverti, ne anksčiau. Kitu atveju galimas įskaudinimas.

5. Nebūti atviram ir nepasitikėti žmonėmis. Čia mano didžiausia problema – per daug visais pasitikiu ir visi man atrodo nuoširdūs. O po o pasirodo, kad jie nelaimingos gyvatės, sukti ir melagiai.

6. Niekada negrįžti į praeitį. Kartais ją prisiminti galima, bet jei kažkas nemalonaus atsitiko su tam tikrais žmonėmis, geriau su jais niekada nebesuartėti. Kažką blogo pridar vieną kartą, tai pridarys ir vėl.

7. Įsigyti tik tuos daiktus, kurių norit. Aš norėjau priš nepilnus metus telefono ir rinkausi tarp Sony xperia Z ir iphone. Nusipirkau (nes visi įkalbėjo) sony, nes jis geresnis, bet dabar nusipirkau iphone, nes jo seniai norėjau ir dzin man, kad jis lievesnis, JIS BELEKAIP MIELAS!

8. Jei kažkas padarė kažką blogo, nelaukti kol jam atkeršys gyvenimas. Reikia padaryti tam žmogui kažką blogo pačiam, jei netyčia karma pamirštų.

9. Kiekvienoje situacijoje įžiūrėti kažką gero.

10. Mesti vaikiną, jei jis nepasiperša po 3 draugystės metų.

11. Siekti savo tikslų bet kokiai būdais ir daryti ką nori.

12. Nesižemint dėl nieko, niekam, niekada.

13. Pasitikėti savimi (tas man sunku, bet aš mokausi).

14. Dažniau į viską žiūrėti pro ,,pochui“ akinius.
15. Neišsižadėti nei vieno artimo žmogaus dėl antrosios pusės antipatijų. Bičai (arba merginos) ateina ir išeina, o draugai lieka. 🙂

16. Jei yra galimybė, visada rinktis lengviausią kelią. Bet tik tada, jei jis bus efektyvus ir atneš naudą.

17. Bent kartą ar du per savaitę išeit iš namų pasilinksmint.

18. Sukčiauti. Visgi daug pasiekia tie, kurie moka prasisukt (ne visada, bet būna), teisingumo šiais laikais ar taip ar taip nėra.

19. Naudotis pažintim. O kodėl ne..?

20. Tiesiai šviesiai sakyti kas nepatinka. Bus lengiau ir jums ir kitam žmogui.

Apie žmones.

Taigi, remiantis apklausos rezultatais, dauguma norėjot, kad pakalbėčiau apie žmo0nių elgesį ir panašiai.

Tai va, aš dažnai žmones skirtaus į kelias grupes, kurias ir aptarsiu.

Super fuckin laimingi žmonės
Nėra NIEKO labiau mane erzinančio už tuos, kuriem pasaulis lyg rožėm klotas ir viskas čia labai fainai. Nesakau, kad pavydžiu jiems laimės, nes pati esu laiminga ir man nieko netrūksta, bet kaip mane erzina nuolat iš bet ko besijuokiantys asmenys, kad baik baik… Jei tuos žmones iš tikro , nuoširdžiai viskas aplinkui džiugina ir iš visko jie gali juoktis, tai man jie atrodo naivūs ir kvaili, bet jei tas jų džiaugsmas būna dirbtinas, atseit ,,Apsimesiu laimingu, nes visiems patinka laimingi žmonės“, tai nuo tokių apsimetėlių man vemt norisi ir jokios šypsenos tie jų bajeriai man nesukelia. Kalbant dar apie tuos nuoširdžiuosius laimingus žmones, tai vis tiek turi būti saikas jų nuolatiniam juokui, nes nuo tokių net pavargti galima. Bet pliusas jiems tame, kad, būdami kvailoki, jie nesureikšmina problemų, kurias sureikšmina labiau į mintis linkę žmonės.

Labai daug mąstantys žmonės
Šitas variantas irgi sunkus, kai sėdi su žmogum, o jis nuolat paniręs į savas mintis. Gal jam gerai sėdėt ir tylėt, bet blemba, turėk sąžinės ir kreipk dėmesį į kitus, nes man tai tyla nepatinka. Jei jau mąstai kažką, tai pasipasakok, o jei nenori pasakot, pasilaikyk savo mintis vėlesniam laikui, kada būsi vienas ir galėsi užsimąstyti iki nukritimo. Be abejo, paklausus ,,Kas tau negerai?“ gauni atsakymą ,,man viskas gerai“. Irgi labai nervina. Bet šių žmonių pliusas tas, kad jie dažniausiai yra geri klausytojai ir jei nori išsilieti ar išsipasakoti, jiems gali atsiverti, nes mažai šansų, kad jie išplepės kažką.

Tie neaiškūs
Man neaiškūs žmonės žiauriai nepatinka, bet aš jiems žiauuuriai pavydžiu. Taigi, papasakosiu kas būtent yra tie neaiškūs žmonės. Tai yra žmonės, kurie gali atrodyti draugiški, meilūs, faini, nors prie širdies dėk, bet po to staiga jų nuotaika gali pasikeisti ir jie gali tau neatskambint, neatrašyti kelias dienas ar svaitę, po to vėl normaliai elgtis, po to vėl šaltai. Ir neduok dieve, tokiam žmogui pajusti kažkokius jausmus. Gali numirt iš nervų. Bet aš jiem pavydžiu tokio šaltumo, nes man jei žmogus patinka, aš negaliu su juo šaltai elgtis, nesvarbu ar tai draugas ar kažkas daugiu. Visi man svarbūs ir visiems noriu rodyti dėmesį. Bet, jei tokios nuotaikų bangos pas juos tęsiasi ir nesiliauja, tai nuo tokio žmogaus kažkaip pats atitolsti nes atsibosta sukt galvą. Nafik man reikia nervų dėl žmonių, kurie manęs nesaugo..?

Tie, kurie yra gražūs ir puikiai tą žino
Vienas iš šlykščiausių žmonių tipų. Aktualu tiek vaikinam, tiek merginom. Su tuo dar neseniai teko susidurti: vaikinas buvo visai nieko, buvom kompanijoj ir po to, klube, jis visur pradėjo sekiopt iš paskos, o kai aš į jį nekreipiau dėmesio ir geriau jau šokau su draugais, tai jis galvojo, kad turi teisę ant manęs dėl to pykti ir tada išvadinti mano šalį (jis ne iš Lietuvos) ir mane visokaisi žodžiais, maždaug ,,Kaip šita lietuviška kalė galėjo atsispirti mano nuostabiam grožiui“. Nežinau kodėl jis man pasirodė negražus, nors buvo visai nieko, turbūt visgi asmenybė padaro žmogų gražų arba negražų. Dėl to asmens asmenybės, man jis buvo baisesnis už pabaisą iš multiko ,,Gražuolė ir pabaisa“. Va ten tai buvo tuštybė.
Iš vis man gražiausi žmonės yra tie, kurie yra kuklesni ir simpatiški ir kažkuo kitokie, o ne visiški saldainiukai ar šokoladiniai berniukai/ mergaitės. Nebeturi reikšmės tas grožis, jei esi pasikėlęs ir laikai save geresniu už kitus ir nesvarbu koks jų statusas visuomenėj, aš jų automatiškai pradedu nemėgt.

Žmonės ledkalniai
Irgi šitam tipui pavydžiu, turint omeny požiūrį į santykius. Kažkada galvojau, kad toks žmonių elgesys, kaip pavyzdžiui seriale ,,Gossip girl“ arba dar labiau ,,How I met your mother“ yra išgalvotas ir negali pas žmones taip greitai keistis jausmai, bet pasirodo, kad tai yra visiškai normalu kai kuriem draugauti su kuo nors, išsiskirti ir po to vėl greitai susirasti kažką ir prisiekinėti jam meilę. Norėčiau gal tik kažkiek tokio bruožo, nes tada galėčiau visiškai neapsikraut dėl to, kad kažkas mane įskaudino ar aš įskaudinau ir bent neprisiriškiau prie žmonių.

Per daug atviri
Kad ir kaip gerai yra atvirumas, bet kai žmonės yra per daug atviri ir jiem dzin, tai jau blogai. Pavyzdžiui tai yra tokie žmonės, kuriem dzin kur ir kada leptelėti kažką, kas užplaukia ant liežuvio ar smegenų, tarkim ,,Tu buvai Palangoj? Bet gi sakei, kad nekenti Palangos ir nenorėjai su X važiuoti ten“ arba ,,Bet tai kaiiii tavo manikiūras baisus“. Ta prasme, reikia atsirinkti kaip ir kada ką sakyti. Ok, kai kartais nesuvaldai liežuvio, bet kai taip būna kiekvieną kartą ar net po kelis kartus, tai tegul tokie žmonės nesistebi, kad kitus tai užknis ir jie taip kažką pakomentuos, kad jiem liks tik raudonuoti. Na arba tie atviruoliai tiesiog bando įkasti žmogui, kuriam pavydi.

Švelnučiai, pukučiai, skudurėliai
Nežinau kaip merginos, nes su jom artimai (ta prasme, labai artimai) nebendrauju, bet kai vaikinai, praėjus dienai nuo pažinties pradžios, pradeda pasakot, kaip jie įsivaizduoja su tavim laimingą, kupiną meilės gyvenimą, karštas naktis, žiauriai achujenus bučinius ir t.t. tai nesusižavi, o bėgi vemt.

Iš vis, galiausiai išvada ta, kad žmonės turi turėti visokių sąvybių po truputį, tada jie būna fainiausi.