Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Pošventinė laimė, New Year’s resolutions arba būkit žmonės.

Praėjus gražiosioms metų šventėms (neskaitant mano gimtadienio) visur, kiekvieną dieną galima pamatyti ir kaip žmonės pradeda kurti savo pažadus naujiems metams, kurių 99,99999% nepasiteisina, ir kitą pusę žmonių, kurie iš to jau pradėjo šaipytis. Turbūt dabar irgi tikėjotės pašaipų, tačiau galiu pasakyti, kad to nebus. Nevisai.

Apskritai, man jau kuris laikas keista kaip žmonės vis žada nuo sausio antros (nes sausio 1- ąją blaivosi) pradėti sportuoti, mesti svorį, sveikai maitintis, išsilaikyti teises (jau tikrai tikrai), būti nauju žmogumi (šitas pažadas turbūt būna sulaužytas jau kitą dieną) ir t.t. ir panašiai. Atrodo, lyg savo tikslų negalima siekti kiekvieną dieną ar kažką šiandien sugalvojus, šiandien ir pradėti vykdyti. Tarkim man niekada dietos neišeidavo laikytis nuo pirmadienio, kaip ir pradėti sportuoti ar, kad ir ką aš ten žadėdavau daryti nuo Naujųjų Metų. Retai ir bandydavau iš tikrųjų, nes, šiaip jau, jei kažkas dar nežinojo, dalykus, kurių nori, gali pradėti daryti jau nuo rytojaus (suprise surprise). O jei jūs randate pasiteisinimus dėl ko to nedaryti, sausio pirmoji/ antroji irgi nesuteiks jums valios ar motyvacijos. Visgi viską, ką žadate daryti, darysite (arba ne) tik dėl savęs. Svorį mest reiktų irgi dėl savęs, o ne už vieną sveiko maisto porciją apdovanoti save tortuku. Sportuoti jei norite pradėti, taip pat – tik dėl savęs, nes jūs nieko negalėsite apkaltinti būdami stori ir nepajudantys. Jei patys esate pakankami nevykėliai ir nesugebate vykdyti to, ko norite, nenurašykite savo problemų kitiems, niekam jūsų skundimaisi ir ašaros neįdomu, gyventi reikia sau.

Kalbant apie pošventinę laimę, tai kaip ir pernai ir užpernai (laimingos skyrybos, seriously) po švenčių man grįžo gyvenimo džiaugsmas ir gera nuotaika, nes kas dėjosi iki švenčių, tai priminė princhologinį siaubo realybės šou, kuriame dalyvauju tik aš ir gal karma, kuri man keršija už visą blogį, kurį padariau pastaruoju metu ar per metus. Na anyway, dabar viskas faina, viskas atkentėta, gražu ir aplink mane vėl skraido drugeliai ir sproginėja širdutės. Su manimi jau galima susišnekėti (kas to padaryti negalėjo prieš tai, I’m back now) ir netgi kai kada padiskutuoti ir apmėtytam sarkastiškais pasakymais (sorry, to negaliu pakeisti). Na bet nukrypau nuo temos. Esmės tame, kad dabar dažnai analizuoju tiek save, tiek žmones ir galvoju ko mums reikia, kad pagaliau pradėtume gerbti kitus, save ir džiaugtis gyvenimu, neprisigalvojant papildomų problemų. Kad ir kaip būtų gaila, Naujų Metų list’as visgi bus, bet ne mano pažadų, o to, kas padėtų būti žmonėmis. Jų galima pradėti laikytis dabar.

1. Nesidžiaukim kitų nelaimėm.
   Labiau taikoma lietuviams, nes kad ir kaip būtų gaila, esame tikrai ne patys draugiškiausi žmonės. Pati nesu besišypsanti visiems visada ir miela, gera ir t.t. Net negalėčiau šypsotis šlykščiam žmogui, bet niekada nesidžiaugčiau, jei kažkam atsitiktų bėda ir padėčiau, jei tik galėčiau. Kas mums iš to, kad kitam blogai? Geresnė savijauta? Apdovanojimas, kad kokia nemėgiama kalė ar melagis vaikinas nusilauš kurią ataugą ar bus išmestas iš universiteto? Ne, nebus jokio apdovanojimo, laimės ar karmos taškų. O jeigu tai ir padės jums pasijusti laimingam, tai karma never forget.
2. Darykite ką norite.
   Šitą ir sau pritaikyt galiu, nes niekaip neišsiruošiu į žirgyną nuvažiuoti. Bet esmė, kad reikia daryti tą, ko norime ar seniai svajojame. Keliauti ar viską mesti ir išvažiuoti, jei tik norisi. Kodėl ne? Neseniai, man atrodo, kalbėjau apie vieną gyvenimą ir kad negalima savęs apstatyti baimės ir “kas ką pagalvos“ sienom, nes taip ir išprotėti galima. Jei kažkas patinka ar kažką mylite – pasakykite, juk nieko neprarasit (na, o jei prarasit, bent žinosit, kad nebegaišit daugiau laiko su tuo žmogumi).
   Apskritai, gana žmonėms galvoti ką kas pagalvos. Ne jų gyvenimą gyvenate, gyvenate sau ir jei kas daro jus laimingai – tą ir darykite, nebijodami to, kas bus. Kas bus tas bus, nepabandęs nesužinosi. O surizikavus juk galima ir tokią laimę atrasti, apie kurią net nesvajojote.
3. Nedarykite ko nenorite.
   Jei darbas nepatinka – reikia jį mesti (iš vis nereikėjo pradėti dirbti nemėgstamo darbo). Jei žmogus nepatinka – nebendrauti, ir nesvarbu, kad tai jūsų pussbrolis/ klasiokas/ grupiokas, kurį matote gana dažnai, visada galima ignoruoti. Yra mano rate žmonių, su kuriais tiesiog mūsų biolaukai nesutampa ir jie yra visiški veidmainiai, kas mane siutindavo, bet kai pradėjau nekreipti dėmesio, viskas pasidarė super. Ir man tikrai neįdomu, kad tą žmogų sutinku per beveik kiekvieną giminės balių, nes jokiomis aplinkybėmis ir niekas manęs neprivers klausytis jo kalbų ir žiūrėti į dirbtiną mordą (veidą).
   Kai darai ko nenori, morališklai jautiesi blogai, o to tikrai nereikia.
4. Padėkite.
   Koks geras jausmas yra kažkam padėti. Nežinau kaip jums, bet man tas patinka. Nereikia pulti padėti bet kam, bet kada, nes žmonės tuo naudosis, ką jau reiktų pajaust. O jei padedate, padėkite nuoširdžiai, kad ir kaip ši frazė skambėtų lyg iš biblijos kokios, bet rimtai, patys geriau pasijusit.
5. Neapsimetinėkite.
   God, please, nebūkite fake’ai, nuo tokių žmonių norisi ne tik bėgt, bet ir bėgant užsukt į bromą išsivemt. Jie net pykčio, dažniausiai, nekelia, jie tiesiog sukelia pykinimą. Kada nors vis tiek nukrenta tos dirbtinės kaukės ir kas iš to, kad prieš naują vaikiną/ merginą apsimetinėsit ramiais, inteligentiškais, apsiskaičiusiais, ištikimais žmonėmis, jei vis tiek galiausiai jūsų simpatija pamatys, kad esate Šilainių mužikas, kuris skaito nebent alaus etiketes ir esate profesionalus sėmkų lukštų į plytelių tarpus spjaudytojas + turite 3 antrąsias (šitas žodis jau keistai tokioj situacijoj skamba) puses. Galų gale, kiek ilgai gali jaustis žmogus, kuris apsimeta tuo, kuo nėra? Aš net filmo, kuris man neptinka, negaliu žiūrėti ilgiau nei 10 minučių, ką jau kalbėti apie akivaizdžius apsimetėlius atsiradusius man prieš akis.
6. Tiesiog būkite žmogiški.

Not sorry for the long post 🙂

Just because they disagree, doesn’t mean you ain’t right.

Jūs kada nors susimąstėt kaip kitų žmonių žodžiai daro įtaką jūsų gyvenimams? Nuo pat vaikystės mums visiems tenka susidurti su aplinkinių nuomonėmis ir pamąstymais apie mūsų gyvenimus, kai dar patys nespėjam susiprasti kokiam pasaulyje mes atsiradome ir tuo labiau nespėjome pagalvoti kuria kryptimi eiti, bet visi ima kišti savo pastebėjimus, kurie anot jų yra labai teisingi ir pranašiški. Pavyzdžiui, padeklamavus trumpą eilėraštuką visi džiūgauja ir jau mato koks tu būsi poetas ar sakysi viešas kalbas seime, o susimovus ar gavus traumą kokiam nors sporte, tave nurašo kaip pusaklį nesportišką liūrbį, kuriam geriau sėdėti ofise, o ne paskui kamuolį bėgioti.

Nori nenori, bet aplinkinių kalbos ar apkalbos daro mums įtaką. Juk perskaičius gerą šiandienos horoskopą būsi geriau nusiteikęs, nei perskaičius, kad žiūrėk po kojom, nes šiandien padidėjus kojos išsisukimo tikimybė arba pilnaties paveikta tavo psichika atneš daug bėdų karjeroje ar šeimos rate. Bet čia horoskopai, jais vieni tiki, kiti ne, kiti tiki tik tuo, kas gero rašoma (kaip aš, pavyzdžiui), tačiau atkreipiant dėmesį į žmones, ką jie mums sako ir kaip padrąsina ar papeikia, kaip tai, nejaučiant, mus paveikia. Ypač, jei žmogus artimas ar kažkas, kas turi galios mus paveikti savo tvirtu charakteriu ir iškalba. Kai kada net patys tvirčiausi žmonės, paveikti kalbų, yra sužlugdomi ar bent jau pagalvoja, kad ,,Gal anas ir tiesą sakė, gal ši mano klaida darbe/ gyvenime tikrai rodo, kad aš ne tam kely ir darau ne tą, ką turėčiau. Tai dabar nebežinau ką daryti, esu pasimetęs. Ką dabar daryti?“ ir galiausiai taip galvodami prieiname prie ,,Visgi tiesa, aš visiškas kvailys, jei sumoviau, mesiu viską, esu niekam tikęs“.

Taip, taip galvoti yra lengviausia. Juk net vienas deguto lašelis apnuodija visą vandenį, ir jei leisime kitų keliems žodžiams ar sakiniams užnuodyti mūsų gyvenimus ir mintis, tai ir tapsime tokiais, kokiais jie mus savo kalbomis ir nupiešia. Kiek yra žmonių, kuriuos išmetė iš mokyklos, o jie pasiekė karjeros aukštumas ir uždirbo milijonus. Kiek tokių, kuriems sakė, kad gal tu geriau nedainuok ,jei nenori apkurtint liaudies, bet jie dainavo ir dabar atlieka savo kūrinius didžiausiuose pasaulio arenose. Ir kas labiausiai pikta, kad visada aplink mus bus tokių žmonių, kurie tik ir sieks mus nusodint ir aplaužyt sparnus mūsų svajonėms, nes jos jų primityviems protams – nesuvokiamos arba kitokios, nei jų. Ne visi siekia vos užaugę kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Ne visi nori vos baigę mokslus ieškotis darbo, kaip ir baigę mokyklas stoti į universitetus. Ne visiems užtenka nuskristi iki Londono ir po to girtis kaip jie pasaulį pamatė pro kalakutų fabriko langus. Aš nenoriu gimdyti vaikų, aš neįsivaizduoju kuo būsiu baigusi universitetą ir man per maža Lietuva, per maža Europa. Noriu kažko didelio, nes pasaulis yra didelis ir gražus ir aš noriu tą pamatyti. Noriu keliauti daug daug, nes tik tada jaučiuosi savimi, jaučiuosi laiminga ir jaučiuosi savo vietoje, nors ta vieta nuolat kinta. Tai įsivaizduokit kokį spaudimą atlaiko toks žmogus kaip aš. Ir man netgi liūdna pasidaro klausytis pamokslų kokia aš neapsisprendus (bitch, aš apsisprendus, noriu kažko daugiau, o ne sėdėti vienam darbe 40 metų, kaip tu) ir ne tokia kaip visi (here we go, soviet union). Valio, toks ir yra mano tikslas, aš nenoriu būti kaip visi, aš noriu būti aš ir gąsdinti tiek tave, tiek save savo planais ir svajonėmis, kurias įgyvendinus galėsiu girtis ir (galbūt) savo vaikams pasakoti, kaip nerealu buvo pasiklysti kažkur Tailande ir miegoti palapinėje ar paplūdymy, o ne, kad didžiausias mano nuotykis buvo kaip kelyje Kaunas – Palanga nuleido padangą ir kažkas sustojo man ją pripūst. Ar kaip ten aš šokiuose pabėgau nuo kokio kavalieriaus…

Aš žinau, kaip sunku yra priešintis, kai iš visų pusių tave bado ir kartoja kaip tu dar nieko nesupranti, nes esi jaunas ir naivus. Bet geriausia yra ta dalis, kad vyresni žmonės kartoja, kad ,,viskas ne taip paprasta ir ne taip gražu, gyvenime, kaip galvoji“. Are you fuckin kidding me? Man atrodo, kad dabar jau mes turime mokyti vyresnius žmones, kad gyvenime yra ir šviesa ir spalvos, nes jie gali taip paveikti silpnesnių jaunuolių psichiką savo sovietiniu mąstymu, kad tai jau atrodo nelegalu. Ne visi vyresni žmonės yra tokie kitus smukdantys, jei ką, neturiu omeny visų, bet tie, kurie tokie yra, verti giliausių kalėjimo ar senelių namų kamerų, kur dirba dar senesni už juos darbuotojai, nes neduok dieve pamatys jauną kraują, tai tuoj pat užsimanys visą jį išsiurbti, kaip kokie uodai, kurie dar ir kraują užkrečia.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad viskas gyvenime yra gražu, viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesį į nieką, kas sako kitaip. Ne vienas mūsų žinom daug pavyzdžių iš kitų žmonių gyvenimo (jei jau jums reikia iš kažkur gauti motyvacijos), kurie ne kartą yra suklupę ar net įstumti į duobes, tačiau atsistojo ir ėjo toliau, nes jei neisi, tada ir liksi stovėti vienoje vietoje ir skųsies, kad tikrai nieko nesugebi, niekas neišeina, o neišeina todėl, kad nieko nebandai arba leidi nuodingiems žmonėms tave įtikinti, kad esi lūzeris. Mes esam visi skirtingi, mes visi unikalūs ir, tikiu, kad kiekvienas turim savą gyvenimo kelią, kurį anksčiau ar vėliau atrasim. Mes esame laimingi, nes turim galimybes pamatyti pasaulį, pabandyti įvairias sritis ir išreikšti save kaip tik sugalvojam.

Už mus ❤

Susikiškit savo taisykles į savo sovietines šiknas

Su kiekvienais metais, pastebėjau, mano ateities planas matomas vis per didesnę miglą. Būdama mokykloj (kažkada seniai), buvau tikra, kad būsiu teisininke. Vėliau, paaugus, supratau, kad tokiam žmogui kaip aš, kuris mėgsta bendravimą, kūrybą ir tikrai ne sausą informacijos kalimą, teisininke būti nepavyks, taigi perėjau prie žurnalistikos. Visai gerai sekėsi, dar paauglystėje rašiau apmokamus straipsnius ir gana nemažai metų buvau tikra, kad žurnalistika – specialybė kaip tik man, nes bent jau sugebu rašyti, jei nieko kito nemoku. Dabar mano ateitis jau ne nebe miglota, ji tamsi kaip ankstyvi žiemos rytai. Nenoriu būti pririšta prie darbo nuo 8 iki 5 ir net nebežinau ar noriu būti žurnaliste. Ne, nenoriu.

Bet kalbant apie tai, kad nejaunėjam ir gyvenam dar labai taisyklių valdomoj valstybėj ar tiksliau tarp žmonių, kurie dar gyvena pagal senas pažiūras, nori nenori, amžinai jauti spaudimą. Pvz aš, per kiekvienas šventes, kada tenka “malonumas“ susitikti su pagyvenusiom tetom (dėdės mldc), nuo 21 metų tik ir girdžiu ,,Tau jau kiek metų, laikas vaikam, vėliau bus sunku, vaikeli, geriau anksčiau“ arba ,,baigus mokslus reikia kurti šeimą, nes vyro neberasi po to, net darbas ne taip svarbu, gimdyk kuo anksčiau“. Pašol n*. Mėgstu kalbėti apie vaikų ir vedybų temą ir matyti kaip žilos tetos dar daugiau pražilsta nuo mano pasakymų, kad neplanuoju dar daug daug metų turėti vaikų, jei iš vis turėsiu, nes gyvenimo aš tikrai gadintis nenoriu. Mano gyvenimo planas baigus mokslus keliauti. Kažkur, kažkaip, bet keliauti kiek tik galima daugiau (o jei ir nekeliauti, tai darbas man būtų svarbiau nei šeima). Po vasaros Amerikoj grįžau visai kitoks žmogus, su visai kitokiais prioritetais ir lyg naujai gimęs, alkanas naujovių, kelionių ir pažinčių. Bet mes esame spaudžiami baigus universitetą rasti darbą, rasti antrą pusę, susituokt ir kurti šeimą. Mane pačią, būna, kad patarkuoja ir groja nervais, kad neturiu gyvenimo plano ir kaip aš galiu nenorėti po mokslų įsitaisyti kokiam ofise ir dirbti vis tą patį, nuobodų darbą (na nebūtinai nuobodų, yra ir įdomių, bet kol kas nežinau kas man tiktų). Nesmerkiu tų žmonių, kurie nori tokio gyvenimo, čia jau jų problema, kad gyvenimą aukoja, bet visiems reikia skirtingų dalykų, tačiau kodėl būtent kai išsiskiri iš kitų, esi nurašomas, kaip ,,dar per jaunas, kvailas“ ir girdi tik tai, kad dar tas noras šeimai ateis, tik dabar taip kalbu ir geriau nesakyčiau tokių nesąmonių. Sakiau ir sakysiu, jei senių sovietinis mąstymas leidžia jiems mane vadinti jauna ir kvaila, jei neturiu noro apsikrauti vaikais ir būti namų šeimininke su prijuoste virtuvėj gyvenanti ir kepanti pyragus, tai ir aš turiu teisę sakyti, kad tegul jie išsiblaivo nuo senų laikų ir gyvena dabar.

Pastaruosius kelerius metus vis klausinėjau savęs, kuo norėčiau būti ir kur save ateity matau. Dabar jau žinau, kad save tikrai matyčiau kažkur, bet ne čia. Amerika būtų tobula, bet ten sudėtinga. Galų gale, jaučiuosi kažką naudingo veikianti, kai keliauju. Nauda čia tik asmeninė, bet kada gi dar atrasi save, jei ne būnant tik su savimi ir bandant rasti išeitis iš sudėtingų situacijų, kurių būna pilna, kai išeini iš konforto zonos. Bet tas ir daro gyvenimą gražų, tas ir suteikia energijos ir laimės ir noro judėti į priekį. Išvažiavusi ir pabuvusi kažkur viena, kažkur toli toli nuo savo šiltų, jaukių namų ir tėvelių, kurie jau bet kada neatvažiuotų padėti, pasijutau tokia laiminga ir tokia laisva, norinti susidurti su kuo daugiau iššūkių, kurie priverčia širdį drebėti, kai kada iš baimės, kai kada iš laimės ar jaudulio. Neįsivaizduoju kaip žmonės gali to nenorėti, iškeliauti kažkur, neaišku kur ir tada ieškoti kelio atgal arba judėti į priekį. Sunku net apsakyti kokia buvau prieš vasarą. Turbūt buvau pavargusi nuo Lietuvos (visada norėjau iš čia išvažiuoti ir daug keliauti), nuo rutinos, nuo visko, kas mane sekiodavo visą gyvenimą, ypač konforto. Nieko man niekada netrūko, viską turėjau ko norėjau, nesiskundžiu, ačiū dievuj, kad turėjau viską ir niekada neteko kovoti ar verstis per galvą. Kitiem gal taip ir tiktų – pinigų yra, galima neskaičiuoti, kam dar rizikuoti to netekti? O aš noriu. Man neįdomu rodomas gyvenimo modelis, kurį minėjau (univeras, darbas, šeima, vaikai, senatvė ir grabas), man reikia kažko daugiau. Noriu būti milijonierė akimirkų, kurių neparodysi nuotraukose, noriu būti pilna jaudulio ir įvairių jausmų, kuriuos sukeltų patirti nuotykiai ar iššūkiai. Turbūt daugeliui tos akimirkos asocijuojasi su vestuvėmis, vaikų gimimu, pirmais žingsniais ar pridėjimais į pampersus, o nuotykiai – mamyčių klubo susitikimai, bet man tai taip pat tolima, kaip supratimas apie matematiką. Išvažiavusi į Ameriką aš net nieko nepasiilgau. Tik į galą vasaros, kada jau nori nenori reikėjo grįžti namo, prisiverčiau pagalvoti, kad turbūt fainai susitikti artimuosius ir draugus. Bet šiaip man taip nieko netrūko, kad net baisu.

Bet argi ne taip turėtų būti? Argi neturėtume sekti savo svajonių, daryti kas šauna į galvą ir gyventi sau? Kaip visi aplinkui kartoja ,,gyvename tik vieną kartą“, tai reikia padaryti taip, kad tas kartas būtų toks, kad galėtum parašyti visą seriją knygų apie akimirkas ir nuotykius kuriuos patyrei tada, kai kiti apie tai tik svajojo.

Amerika – pasakų šalis su daug nenatūralumo. Bet vis tiek pasakų šalis.

Keliaujant į Ameriką maniau, kad apie ją ir įspūdžius rašysiu labai daug, nes būsiu be galo excited, kad pagaliau atvykau į savo išsvajotą šalį. Aišku, dar maniau, kad tikrai pasiilgsiu savo naujos mašinos, savo nuosavų namų, draugų ir tėvų, bet viskas gavosi šiek tiek kitaip; rašyt net nekilo ranka, nepasiilgau nei mašinos, nei namų, nei žmonių, gal nebent kai kurių artimiausių. Skamba labai savanaudiškai, ir taip, jaučiuosi siaubingas žmogus… Nors ne, nesijaučiu.

Ir baisus ir įdomus jausmas, kai vienintelis tikslas gyvenime dabar yra kažkaip, baigus universitetą grįžti į Ameriką ilgam. Nežinojau ko noriu gyvenime iki šiol, Amerika buvo tiesiog svajonių šalis, nuo mažens gyvenau ta mintim, kad aš čia nuvažiuosiu ir tą padariau. Daugiau gyvenime nežinojau ir, tiesą pasakius, nežinau ką noriu daryti, bet žinau, kad noriu daryti tai čia. Žinoma, nemačiau tamsiosios Amerikos pusės, daugelis sako, kad kai pamatyčiau, pakeisčiau nuomonę, bet man ir neįdomu, neplanuoju su tuo susidurti. Galų gale, man ten patiko ir keliai ir kelių ženklai ir faini buvo maži namukai ir didelės vilos ir mokykliniai autobusai ir parduotuvės ir maži barai/ skylės ir skersgatviai ir šiukšlinos didelio miesto gatvės ir viskas viskas viskas. Man neužtenka to, ką siūlo mano dievo pamirštas kraštas, kuris atima galimybes iš žmonių, o ne suteikia jiems šansus daryti tai, ko jie nori. Noriu kažko didelio ir noriu pasiekti tai pati Amerikoj.

Reikėjo laiko apsiprasti su nenatūraliai draugišku žmonių elgesiu ir dirbtinėm šypsenom. Tiesą pasakius ir dažnai kilo noras apsivemt pamačius kaip dirbtinai jie iššiepia savo dantis, kai pamato tave ir paklausę ,,how are you?“ nueina, net nelaukdami atsakymo. Teko dirbti ir su meksikiečiais aka minion’ais*(*Minion – taip praminėm meksikonus, nes jie visi gali dirbti non stopu, visi jie vienodi (maži, tamsūs ir apvalaini) ir nuolat šneka savo greitakalbe meksikiečių kalba. Netgi su mumis, nors mes tos kalbos nesuprantam. Bet jie nesupranta, kad mes nesuprantam, nes prisižiūrėjusios meksikietiškų serialų, kažkada pasakėm kelis žodžius kuriuos mokam ir jie užskaitė, kad mokam ir laisvai šnekėti.) kurie 10000 kartų per dieną paklausia kaip man sekasi ir kaip nuotaikos, o ką nors atsakius ar eilinį kartą pasiteiravus kodėl jie to klausia tiek daug kartų, jie tau neatsako, kodėl? Nes nemoka anglų kalbos, tai tiesiog toliau šypsosi.  Aišku, geriau taip, nei kad būtų susirukę, mes lietuviai juk nepratę prie draugiškų žmonių, tai mums ir keista. Bet pripratau šypsotis, pripratau sakyti ,,sorry“, nors ir nesu sorry ir nieko nepadariau (čia kai atsitrenki į žmogų ir vietoj to kad sakytum ,,blet“ sakai ,,sorry“), pripratau daugiau padėti, pagelbėti, jei reikia ar pasistengti dėl kitų, jei tik galimybės leidžia. Nes ten visi daro tą patį. Kokie fainuoliai. Negi ne smagu kai prie tavęs gatvėj prieina koks čiurka, paklausia (eilinį kartą) ar nesi ir rusyno, sakai, kad ne, esi iš Lietuvos, bet tu jos juk nežinai, o tada pasirodo, kad jis žino, bet anyway, norėjo pasakyti, kad gražiai atrodau, paklausia kur einu ir kadangi akivaizdžiai esu turistė, gal reikia patarimų kur nueiti. Ant galo dar priduria, kad Ten Walls yra žiauriai cool.

Bet visgi nesuprantu žmonių, kurie nusivilia Amerika. Jus ten nuskriaudžia? Pastatai jums per maži, neįspūdingi? Sumuša jus ar apiplėšia? Širdį sudaužo? Na nežinau kuo Amerika gali nuvilti eilinį turistą. Aš jau antrą savaitę būdama namie sapnuoju Amerikos oro uostus ir kažkodėl paprastus uostus, bet Amerikoj. Nesu aš iš žmonių, kurie visada vaikšto su šypsena ir užp*sa visus su savo perdėtu optimizmu ir motyvacinėm kalbom, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir bla bla bla ir, žodžiu, go fuck yourself. Bet ten aš neleidau sau liūdėti, nes aš juk… AMERIKOJ. Čia negalima liūdėti, čia mano svajonė ir net žinant mano ant plauko kabančius santykius su maistu, ten nors ir valgydavau sveikai, bet persivalgydavau ne kartą, ir dėl to tiek nesinervinau, nes:
1. Aš vis tiek gražesnė už amerikietes.
2. Man turbūt kas dieną reiktų suvalgyt visą kiaulę/ karvę, kad pasaivyčiau amerikietes per juosmenį.
3. Aš Amerikoj, čia negalima liūdėti.

Nerašiau į blog’ą gal ir todėl, kad nenorėjau turėti jokio ryšio su Lietuva, apart bendravimo su draugais. Net tėtis, kuris nuolat sakydavo, kokia aš irzli, pastebėjo, kad ten atrodžiau ,,per daug laiminga“. Aišku, laimės burbulas sprogo, grįžau, here I am. Liūdesėlis… Bet vis dėl to, ne ten gimiau, kur turėjau ir tegul baudžia mane ten tas iš aukštybių už tokius žodžius ir nemeilę tėvynei, nu bet baisi skylė ta Lietuva. Turbūt daugeliui tai nenaujiena, bet man, kuriai neteko tiek ilgai gyventi svetur ir kai gyvenimas Lietuvoj atrodė visai nieko, dabar tenka išgyventi baisų emocinį smukimą ir savęs nesupratimą, kaip man pakako to, ką gali duoti Lietuva. Na nėra baisus emocinis smukimas, aš vis tiek į Ameriką grįšiu bet kokiu atveju, bet kad esu laiminga lyg svastyklėse pamačius -5kg tai irgi nepasakyčiau. Okkk, kad nemėgstu savo tėvynės irgi nepasakyčiau. Man patinka mano butas kuris yra Lietuvoj, mano mašina, mano šunys, (dabar jau) žuvytė ir artimieji, bei draugai. Tai va, tokie ir būtų mano tėvynės pliusai. Nėra tragedija juk. Šypsena mano veide pasirodo dažniau nei saulė lietuviškos vasaros laiku, nesu toks liūdesio debesėlis, koks buvau išvykstant iš Čikagos, bet apie tai kitame įraše papasakosiu. Trumpai tariant, Čikaga is awesome, geriau nei New York.

P.S. Kadangi dabar ateina kolių ir atsiskaitymų sezonas, įrašų padaugės. Va rytoj manęs laukia baisusis informatikos testas ir iš kart atsirado nuotaika rašyti čia ir skųstis kokioj šiknoj mes gyvenam. Na šalis žinoma nekalta, kad valdžioj idiotai.

Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.

Žinot, svajonės pildosi, tik kai kada jų reikia palaukti. Arba man čia tik taip sekasi, kad išsipildo viskas ko noriu, bet tenka įdėti ir pastangų. Šiai svajonei pastangų ir valios daug nereikėjo (ne kaip kokiam svorio metimui), bet reikėjo tik pinigų ir vuolia – sėdžiu Varšuvoj ir laukiu skrydžio į Helsinkį, o vėliau į Čikagą. Ir taip, mano svajonė nuo vaikystės – Amerika. Kita svajonė yra rasti vyrą amerikietį, jei netyčia labai patiks gyvent Amerikoj ir pamatysiu, kad ne nuo viso maisto ten storėjama, tačiau dar neišsiaiškinau ar tai svajonė-prikolas, ar tai svajonė-realybė. Pamatysiu suvažiavus.

Be svajonių išsipildymo, man dar labai išsipildo tai, ko aš labai bijau – sėdėti ne prie lango ir sėdėti prie klykiančių mažių. Tai kai mano kelionė prasidėjo autobuse į Varšuvą, vienas toks parazitas man ir pasitaikė. Klykė. Visą. Naktį. Na bet geri dalykai juk nebūna vien tiktai 100% geri, amžiais pasitaiko mažų, verkiančių dėl nieko smulkmenų, kuriom nieks netinka. Ir va tą smulkmeną, naktį, net neabejoju, norėjo papurtyti visas autobusas. Jei tokia erkė man pasitaikys ir 8 valandų skrydyje, tai arba susipyksiu su jo gimdytojais, arba prisipirksiu saldainių ir šersiu, kad tylėtų. Gal tai išeis ir į gerą, išmoksiu elgtis su vaikais. Jei tą galima taip pavadint.

Kitas dalykas ko bijau, tai negauti vietos prie lango skrendant į Čikagą. Jėzusmarija. Nors ir žiūrėt į debesis ar Atlanto vandenyną, man įdomu viskas, kas dedasi už Lietuvos ribų. Ta pati Lenkija man įdomi ir Varšuva graži. Viskas visur yra labai fainai.

Dar niuansas. Kad išvažiuoju 3 mėnesiam, pradedu suvokti tik dabar. Vakar, kai atsiveikinau su tėvais ir draugais, kažkaip atrodė viskas dar ne taip, išvažiuoju tai išvažiuoju, o va kur ir kuriam laikui išvažiuoju tai suvokimas ateina tik dabar, jobtvaimat. Visada maniau, kad pirma kelionė, įkurią važiuosiu viena, bus koks savaitgalis Paryžiuj ar Varšuvoj ar bet kur kitur Europoj. Bet va taip netikėtai gavosi, kad pirma kelionė, kur išvažiuoju viena bus Amerika. Nedidelis kilometrų ir būvimo laiko skirtumas, bet vis tiek šis tas. Ir man baimę kelia net tai, kad aš nebijau. Visiškai jokių emocijų nėra. Arba jos pasirodys kai nusileisiu Amerikoj. Apsiverksiu ar panašiai.

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀