Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Kaip pasitikėti savimi.

Aš jum neaiškinsiu kaip jūs turit pakeisti garderobą, užsiimti joga, sveikai valgyti ar tapti veganais, medituoti ar ant lapelio susirašyti kas blogai ir gerai jūsų gyvenime. Noup, pasitikėti savimi tai nepadės, todėl tokių nesąmonių nebandysiu kalti į jūsų galvas, ką daro dauguma portalų. Jau užtenka kokias nesąmones jie rašo apie santykius ir kaip numesti svorio, totalus bullshit’as.

Aš savimi nepasitikėjau turbūt 20 metų iš 23 su puse. Tokia nemaža dalis. Vis kiti buvo geresni už mane, vis aš baisiausia iš visų (I know, I know, nesąmonės), to aš nepadarysiu, to nesugebėsiu, tas ne mano jėgoms ir t.t. ir pan. Aišku, sau aš vis dar nesu kūda, kokia norėčiau, bet viskas pasiekiama, I can destroy those fats! Na, bet anyway, pasitikėti savimi pradėjau pakeitusi aplinką ir išvažiavus į Ameriką. Ten, žinoma, pagyrų daug, visi motyvuoja, tiek darbe, tiek namų aplinkoj, visi tave palaiko, bet ir tai nevisiškai tas man padėjo suprasti, kad I’m so fuckin awesome, kad kaip aš net galiu į veidrodį žiūrint sau atsispirt.

Buvo laiko, kai galėjau skirti apmąstymams, buvo laiko, kai negalėjau ir turėjau visada būti tarp daug žmonių (didžiąją vasaros dalį, tiesą sakant), bet tais tarpais ir analizavau viską, kas ir kodėl su manim bendrauja ir kuo aš galiu traukti žmones. Tą dariau ir grįžus ir, tiesą sakant, esu visiška kvailė, kad nedariau to anksčiau, nesugebėjau pamatyti savų pliusų, apart to, kad akcentuočiau vien minusus. Ir pradėjus visiškai, pilnai pasitikėti savimi ir mylėti save, aš tapau tokia laiminga, kokia iki šiol nebuvau. Ir visi aplink mane pradėjo į mane žiūrėti kitaip. Visada atrodžiau kaip stipraus charakterio ir savimi pasitikintis žmogus, bet anksčiau aš tiesiog sudarydavau tokį vaizdą, o dabar viskas taip ir yra. Visgi mano charakteris tikrai toks šlykštus, o ne apsimestinis, sorry draugai.

Taigi, kaip pasitikėti savimi:

• Jei nesate visiškai anti-social, tai turbūt sutinkate nemažai žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, mėnesį ir kiekvienais metais matote tūkstančius, ar net milijonus žmonių, kurie prasilenkia su jumis gatvėje ar tai atvyksta į šeimos balius ir panašiai. Tai yra labai daug žmonių, labai daug nuomonių ir skirtingų stilių, taigi jeigu jūs vis sukate galvą ir nedrįstate įsiverti auskaro į šverves ar nusidažyti plaukų žaliai, nes gi ,,ką pagalvos kiti, omg“, tai FUCK IT. Visiškai p*, ką pagalvos kiti. Visiškai nesvarbu ką jie pletkins, nes:
  1. Visiems neįtiksi.
  2. Daugumai giliai p*.
  3. Pletkins apie jus nebent bobutės iš šeimos baliaus tarp kitų bobučių, kurios jum p*.

  Tai visgi, kodėl nedaryti to, ko norite? Kas gali trukdyti ir kas gali atsitikti, jei duosite laisvę sau ir pagaliau rengsitės, dažysitės, elgsitės kaip norit? Atsitiks taip, kad galbūt netyčia pajausite, kad gyvenimas yra malonus, kai darai ką nori. O kiti žmonės kalbėjo ir kalbės, kas reiškia, kad jūs esate įdomus, kad turite nuomonę, kad esate stipri asmenybė ir jums nereikia gyventi kitų gyvenimo, nereikia vadovautis kitų sugalvotomis taisyklėmis, nes tai JŪSŲ gyvenimas, kuris yra vienas. Sel’as dainavo, kad gyvenimo jam vieno neužtenka, o aš sakau, kad reikia padaryti taip, kad ne tik jo užtektų, ne tik anūkam galėtumėt papasakoti tokias istorijas nuo ko jie naktim nemiegotų, bet ir nugyventume gyvenimą pilnavertiškai, kad mirties valandą galėtume pasakyti ,,pz, buvo geras“. Taigi fuck what other people say and have a good great day.

• VISADA galvokite, kad esate geriausias. Net jei nesate. Savitaiga žiauriai padeda, tiesą sakant ji čia ir atlieka visą svarbiausią darbą. Galima tai pavadinti ne tik savitaiga, bet ir melu sau ir kitiems. Meluokite juodai ir pagaliau patikėsite tuo melu ir patikės kiti. Pavyzdžiui, yra situacija kokia nors ir visi aplinkui abejoja kaip ten kas bus, o jūs neabejokite, apsiimkite ir prisiekite, kad you can do it! And you will do it, nes ne tik melo, bet ir minčių galia yra begalinė. Jūs ne tik atrodysite savimi pasitikintis, bet ir padarysite tai, ko pats nesitikėjote, kad galit ir nustebinsite save.
• Būkite drąsus. Net jei bijote ir norėtumėte apsiverkęs bėgti slėptis, kaip maža mergaitė, kurios barbės galvą ką tik nurovė blogi berniukai ar pavydžios draugės, bet neparodykite to ir visada drąsiai leiskitės į visus nuotykius ir avantiūras, nes why not? Bijote, kad kažkas atsitiks? O kas gali atsitikt, jei iššoksite su parašiutu, ko seniai norėjote, šoksite su guma, leisitės nuo auksčiausios aqua parko čiuožyklos, paragausite to, kas jums iki šiol atrodė šlykštu, pasakysite kokiam dolbajobui, kad jis dolbajobas ir nenorite su juo bendrauti ar prisipažinsite kažkam meilėje? Nieko neatsitiks, na, nieko baisaus bent. Dauguma žmonių tą daro ir ne po vieną kartą ir viskas jiems gerai. Po viso to juk nemirsite (na, nebent guma nutruks arba parašiutas neišsiskleis, liūdniau tada). O jei rimtai, tai tiesiog meluokite (arba ne), bet visada, jei tik norite, drąsiai tai padarykite, nes juk per galvą negausit už tai, o galbūt ir liksite apdovanotas begaline laime, nes pagaliau išdrįsote ir jums pasisekė. Čia net motyvuojančiai pakalbėjau, bet esmė, kad tai prideda pasitikėjimo – savo baimių nugalėjimas, ryžtas ir visko darymas su aistra ir mintimis, kad pavyks, nes nepavykti negali, nes jūs esate mldc.
• Čia toks šlyštesnis, bet, kaip turbūt pastebėjot, aš ir nesu miela, bet jei manote, kad pas jus kažkas negerai (pvz. plaukai negražūs, akys mažos/per didelės, lūpos plonos, esate per lieknas/storas, labai mažas/ labai aukštas, su daug spuogų, turite negražų apgamą ir t.t. ir pan.), pažiūrėkite į tuos, kuriem labiau nepasisekė (pvz. neturi kojos, rankos, sėdi vežimėlyje, neturi namų) ir iš kart pasidaro geriau ir suprasite, kad esate laimingas. Tai kodėl vietoje to, kad vis akcentuotumėte savo minusus apie juos tiesiog nieko nesakyti? Aš nuo vaikystės pavydėdavau tiem, kurie neturi juodų paakių, pas mane jie yra (ne baisiai juodi, bet yra), bet nebekreipiu dėmesio ir aplinkiniai nekreipia ir dėmesys nuo to nesumažėja. Turėjau nuo badavimų ir pirktinių plaukų dažų nualintus, nutrupėjusius ir sausus kaip šienas plaukus, kai prieš tai pas mane jie buvo stori ir gražūs, bet neminėdavau to, pasidarydavau, kad jie atrodytų bent pusėtinai, visada šypsodavaus, o kadangi mano šypsena graži, tai atkreipdavo dėmesį nuo visų kitų trūkumų. Taigi prisiminkit savo pliusus, o minusus pamirškit ir niekas jų nepastebės.

Man atrodo, kad visus pagrindinius punktus pasakiau. Viskas prasideda jūsų galvoje ir viskas ten turi baigtis. Kaip prisigalvojote nesąmonių, kad kažko negalite, taip ir pamirškite tas mintis, nes jūs viską galite, niekas neturi jūsų įtikinti, kad yra kitaip. Aš, tarkim, nežinau ką apie mane šneka žmonės, galbūt ir nesužinosiu, nes jie nedrįsta man to pasakyti, nes gąsdinu aš juos kai kada savo kategoriškumu, naglu snukiu ir ryžtingumu, o jie, tuo tarpu, yra bailiai ir nepasakys man nei vieno blogo žodžio. Gal ir šneka už akių, bet ar man tai rūpi? Ar mano kasdienybėje tai kažką keičia? Ne, visiškai nekeičia ir dalampački man, kad jie vadina mane pasikėlusia ar dar kokia kitokia. Man nerūpi ir niekam neturėtų rūpėti ką apie juos šneka kiti. Fuck them.

Pošventinė laimė, New Year’s resolutions arba būkit žmonės.

Praėjus gražiosioms metų šventėms (neskaitant mano gimtadienio) visur, kiekvieną dieną galima pamatyti ir kaip žmonės pradeda kurti savo pažadus naujiems metams, kurių 99,99999% nepasiteisina, ir kitą pusę žmonių, kurie iš to jau pradėjo šaipytis. Turbūt dabar irgi tikėjotės pašaipų, tačiau galiu pasakyti, kad to nebus. Nevisai.

Apskritai, man jau kuris laikas keista kaip žmonės vis žada nuo sausio antros (nes sausio 1- ąją blaivosi) pradėti sportuoti, mesti svorį, sveikai maitintis, išsilaikyti teises (jau tikrai tikrai), būti nauju žmogumi (šitas pažadas turbūt būna sulaužytas jau kitą dieną) ir t.t. ir panašiai. Atrodo, lyg savo tikslų negalima siekti kiekvieną dieną ar kažką šiandien sugalvojus, šiandien ir pradėti vykdyti. Tarkim man niekada dietos neišeidavo laikytis nuo pirmadienio, kaip ir pradėti sportuoti ar, kad ir ką aš ten žadėdavau daryti nuo Naujųjų Metų. Retai ir bandydavau iš tikrųjų, nes, šiaip jau, jei kažkas dar nežinojo, dalykus, kurių nori, gali pradėti daryti jau nuo rytojaus (suprise surprise). O jei jūs randate pasiteisinimus dėl ko to nedaryti, sausio pirmoji/ antroji irgi nesuteiks jums valios ar motyvacijos. Visgi viską, ką žadate daryti, darysite (arba ne) tik dėl savęs. Svorį mest reiktų irgi dėl savęs, o ne už vieną sveiko maisto porciją apdovanoti save tortuku. Sportuoti jei norite pradėti, taip pat – tik dėl savęs, nes jūs nieko negalėsite apkaltinti būdami stori ir nepajudantys. Jei patys esate pakankami nevykėliai ir nesugebate vykdyti to, ko norite, nenurašykite savo problemų kitiems, niekam jūsų skundimaisi ir ašaros neįdomu, gyventi reikia sau.

Kalbant apie pošventinę laimę, tai kaip ir pernai ir užpernai (laimingos skyrybos, seriously) po švenčių man grįžo gyvenimo džiaugsmas ir gera nuotaika, nes kas dėjosi iki švenčių, tai priminė princhologinį siaubo realybės šou, kuriame dalyvauju tik aš ir gal karma, kuri man keršija už visą blogį, kurį padariau pastaruoju metu ar per metus. Na anyway, dabar viskas faina, viskas atkentėta, gražu ir aplink mane vėl skraido drugeliai ir sproginėja širdutės. Su manimi jau galima susišnekėti (kas to padaryti negalėjo prieš tai, I’m back now) ir netgi kai kada padiskutuoti ir apmėtytam sarkastiškais pasakymais (sorry, to negaliu pakeisti). Na bet nukrypau nuo temos. Esmės tame, kad dabar dažnai analizuoju tiek save, tiek žmones ir galvoju ko mums reikia, kad pagaliau pradėtume gerbti kitus, save ir džiaugtis gyvenimu, neprisigalvojant papildomų problemų. Kad ir kaip būtų gaila, Naujų Metų list’as visgi bus, bet ne mano pažadų, o to, kas padėtų būti žmonėmis. Jų galima pradėti laikytis dabar.

1. Nesidžiaukim kitų nelaimėm.
   Labiau taikoma lietuviams, nes kad ir kaip būtų gaila, esame tikrai ne patys draugiškiausi žmonės. Pati nesu besišypsanti visiems visada ir miela, gera ir t.t. Net negalėčiau šypsotis šlykščiam žmogui, bet niekada nesidžiaugčiau, jei kažkam atsitiktų bėda ir padėčiau, jei tik galėčiau. Kas mums iš to, kad kitam blogai? Geresnė savijauta? Apdovanojimas, kad kokia nemėgiama kalė ar melagis vaikinas nusilauš kurią ataugą ar bus išmestas iš universiteto? Ne, nebus jokio apdovanojimo, laimės ar karmos taškų. O jeigu tai ir padės jums pasijusti laimingam, tai karma never forget.
2. Darykite ką norite.
   Šitą ir sau pritaikyt galiu, nes niekaip neišsiruošiu į žirgyną nuvažiuoti. Bet esmė, kad reikia daryti tą, ko norime ar seniai svajojame. Keliauti ar viską mesti ir išvažiuoti, jei tik norisi. Kodėl ne? Neseniai, man atrodo, kalbėjau apie vieną gyvenimą ir kad negalima savęs apstatyti baimės ir “kas ką pagalvos“ sienom, nes taip ir išprotėti galima. Jei kažkas patinka ar kažką mylite – pasakykite, juk nieko neprarasit (na, o jei prarasit, bent žinosit, kad nebegaišit daugiau laiko su tuo žmogumi).
   Apskritai, gana žmonėms galvoti ką kas pagalvos. Ne jų gyvenimą gyvenate, gyvenate sau ir jei kas daro jus laimingai – tą ir darykite, nebijodami to, kas bus. Kas bus tas bus, nepabandęs nesužinosi. O surizikavus juk galima ir tokią laimę atrasti, apie kurią net nesvajojote.
3. Nedarykite ko nenorite.
   Jei darbas nepatinka – reikia jį mesti (iš vis nereikėjo pradėti dirbti nemėgstamo darbo). Jei žmogus nepatinka – nebendrauti, ir nesvarbu, kad tai jūsų pussbrolis/ klasiokas/ grupiokas, kurį matote gana dažnai, visada galima ignoruoti. Yra mano rate žmonių, su kuriais tiesiog mūsų biolaukai nesutampa ir jie yra visiški veidmainiai, kas mane siutindavo, bet kai pradėjau nekreipti dėmesio, viskas pasidarė super. Ir man tikrai neįdomu, kad tą žmogų sutinku per beveik kiekvieną giminės balių, nes jokiomis aplinkybėmis ir niekas manęs neprivers klausytis jo kalbų ir žiūrėti į dirbtiną mordą (veidą).
   Kai darai ko nenori, morališklai jautiesi blogai, o to tikrai nereikia.
4. Padėkite.
   Koks geras jausmas yra kažkam padėti. Nežinau kaip jums, bet man tas patinka. Nereikia pulti padėti bet kam, bet kada, nes žmonės tuo naudosis, ką jau reiktų pajaust. O jei padedate, padėkite nuoširdžiai, kad ir kaip ši frazė skambėtų lyg iš biblijos kokios, bet rimtai, patys geriau pasijusit.
5. Neapsimetinėkite.
   God, please, nebūkite fake’ai, nuo tokių žmonių norisi ne tik bėgt, bet ir bėgant užsukt į bromą išsivemt. Jie net pykčio, dažniausiai, nekelia, jie tiesiog sukelia pykinimą. Kada nors vis tiek nukrenta tos dirbtinės kaukės ir kas iš to, kad prieš naują vaikiną/ merginą apsimetinėsit ramiais, inteligentiškais, apsiskaičiusiais, ištikimais žmonėmis, jei vis tiek galiausiai jūsų simpatija pamatys, kad esate Šilainių mužikas, kuris skaito nebent alaus etiketes ir esate profesionalus sėmkų lukštų į plytelių tarpus spjaudytojas + turite 3 antrąsias (šitas žodis jau keistai tokioj situacijoj skamba) puses. Galų gale, kiek ilgai gali jaustis žmogus, kuris apsimeta tuo, kuo nėra? Aš net filmo, kuris man neptinka, negaliu žiūrėti ilgiau nei 10 minučių, ką jau kalbėti apie akivaizdžius apsimetėlius atsiradusius man prieš akis.
6. Tiesiog būkite žmogiški.

Not sorry for the long post 🙂

Just because they disagree, doesn’t mean you ain’t right.

Jūs kada nors susimąstėt kaip kitų žmonių žodžiai daro įtaką jūsų gyvenimams? Nuo pat vaikystės mums visiems tenka susidurti su aplinkinių nuomonėmis ir pamąstymais apie mūsų gyvenimus, kai dar patys nespėjam susiprasti kokiam pasaulyje mes atsiradome ir tuo labiau nespėjome pagalvoti kuria kryptimi eiti, bet visi ima kišti savo pastebėjimus, kurie anot jų yra labai teisingi ir pranašiški. Pavyzdžiui, padeklamavus trumpą eilėraštuką visi džiūgauja ir jau mato koks tu būsi poetas ar sakysi viešas kalbas seime, o susimovus ar gavus traumą kokiam nors sporte, tave nurašo kaip pusaklį nesportišką liūrbį, kuriam geriau sėdėti ofise, o ne paskui kamuolį bėgioti.

Nori nenori, bet aplinkinių kalbos ar apkalbos daro mums įtaką. Juk perskaičius gerą šiandienos horoskopą būsi geriau nusiteikęs, nei perskaičius, kad žiūrėk po kojom, nes šiandien padidėjus kojos išsisukimo tikimybė arba pilnaties paveikta tavo psichika atneš daug bėdų karjeroje ar šeimos rate. Bet čia horoskopai, jais vieni tiki, kiti ne, kiti tiki tik tuo, kas gero rašoma (kaip aš, pavyzdžiui), tačiau atkreipiant dėmesį į žmones, ką jie mums sako ir kaip padrąsina ar papeikia, kaip tai, nejaučiant, mus paveikia. Ypač, jei žmogus artimas ar kažkas, kas turi galios mus paveikti savo tvirtu charakteriu ir iškalba. Kai kada net patys tvirčiausi žmonės, paveikti kalbų, yra sužlugdomi ar bent jau pagalvoja, kad ,,Gal anas ir tiesą sakė, gal ši mano klaida darbe/ gyvenime tikrai rodo, kad aš ne tam kely ir darau ne tą, ką turėčiau. Tai dabar nebežinau ką daryti, esu pasimetęs. Ką dabar daryti?“ ir galiausiai taip galvodami prieiname prie ,,Visgi tiesa, aš visiškas kvailys, jei sumoviau, mesiu viską, esu niekam tikęs“.

Taip, taip galvoti yra lengviausia. Juk net vienas deguto lašelis apnuodija visą vandenį, ir jei leisime kitų keliems žodžiams ar sakiniams užnuodyti mūsų gyvenimus ir mintis, tai ir tapsime tokiais, kokiais jie mus savo kalbomis ir nupiešia. Kiek yra žmonių, kuriuos išmetė iš mokyklos, o jie pasiekė karjeros aukštumas ir uždirbo milijonus. Kiek tokių, kuriems sakė, kad gal tu geriau nedainuok ,jei nenori apkurtint liaudies, bet jie dainavo ir dabar atlieka savo kūrinius didžiausiuose pasaulio arenose. Ir kas labiausiai pikta, kad visada aplink mus bus tokių žmonių, kurie tik ir sieks mus nusodint ir aplaužyt sparnus mūsų svajonėms, nes jos jų primityviems protams – nesuvokiamos arba kitokios, nei jų. Ne visi siekia vos užaugę kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Ne visi nori vos baigę mokslus ieškotis darbo, kaip ir baigę mokyklas stoti į universitetus. Ne visiems užtenka nuskristi iki Londono ir po to girtis kaip jie pasaulį pamatė pro kalakutų fabriko langus. Aš nenoriu gimdyti vaikų, aš neįsivaizduoju kuo būsiu baigusi universitetą ir man per maža Lietuva, per maža Europa. Noriu kažko didelio, nes pasaulis yra didelis ir gražus ir aš noriu tą pamatyti. Noriu keliauti daug daug, nes tik tada jaučiuosi savimi, jaučiuosi laiminga ir jaučiuosi savo vietoje, nors ta vieta nuolat kinta. Tai įsivaizduokit kokį spaudimą atlaiko toks žmogus kaip aš. Ir man netgi liūdna pasidaro klausytis pamokslų kokia aš neapsisprendus (bitch, aš apsisprendus, noriu kažko daugiau, o ne sėdėti vienam darbe 40 metų, kaip tu) ir ne tokia kaip visi (here we go, soviet union). Valio, toks ir yra mano tikslas, aš nenoriu būti kaip visi, aš noriu būti aš ir gąsdinti tiek tave, tiek save savo planais ir svajonėmis, kurias įgyvendinus galėsiu girtis ir (galbūt) savo vaikams pasakoti, kaip nerealu buvo pasiklysti kažkur Tailande ir miegoti palapinėje ar paplūdymy, o ne, kad didžiausias mano nuotykis buvo kaip kelyje Kaunas – Palanga nuleido padangą ir kažkas sustojo man ją pripūst. Ar kaip ten aš šokiuose pabėgau nuo kokio kavalieriaus…

Aš žinau, kaip sunku yra priešintis, kai iš visų pusių tave bado ir kartoja kaip tu dar nieko nesupranti, nes esi jaunas ir naivus. Bet geriausia yra ta dalis, kad vyresni žmonės kartoja, kad ,,viskas ne taip paprasta ir ne taip gražu, gyvenime, kaip galvoji“. Are you fuckin kidding me? Man atrodo, kad dabar jau mes turime mokyti vyresnius žmones, kad gyvenime yra ir šviesa ir spalvos, nes jie gali taip paveikti silpnesnių jaunuolių psichiką savo sovietiniu mąstymu, kad tai jau atrodo nelegalu. Ne visi vyresni žmonės yra tokie kitus smukdantys, jei ką, neturiu omeny visų, bet tie, kurie tokie yra, verti giliausių kalėjimo ar senelių namų kamerų, kur dirba dar senesni už juos darbuotojai, nes neduok dieve pamatys jauną kraują, tai tuoj pat užsimanys visą jį išsiurbti, kaip kokie uodai, kurie dar ir kraują užkrečia.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai, kad viskas gyvenime yra gražu, viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesį į nieką, kas sako kitaip. Ne vienas mūsų žinom daug pavyzdžių iš kitų žmonių gyvenimo (jei jau jums reikia iš kažkur gauti motyvacijos), kurie ne kartą yra suklupę ar net įstumti į duobes, tačiau atsistojo ir ėjo toliau, nes jei neisi, tada ir liksi stovėti vienoje vietoje ir skųsies, kad tikrai nieko nesugebi, niekas neišeina, o neišeina todėl, kad nieko nebandai arba leidi nuodingiems žmonėms tave įtikinti, kad esi lūzeris. Mes esam visi skirtingi, mes visi unikalūs ir, tikiu, kad kiekvienas turim savą gyvenimo kelią, kurį anksčiau ar vėliau atrasim. Mes esame laimingi, nes turim galimybes pamatyti pasaulį, pabandyti įvairias sritis ir išreikšti save kaip tik sugalvojam.

Už mus ❤

Apie žmones.

Taigi, remiantis apklausos rezultatais, dauguma norėjot, kad pakalbėčiau apie žmo0nių elgesį ir panašiai.

Tai va, aš dažnai žmones skirtaus į kelias grupes, kurias ir aptarsiu.

Super fuckin laimingi žmonės
Nėra NIEKO labiau mane erzinančio už tuos, kuriem pasaulis lyg rožėm klotas ir viskas čia labai fainai. Nesakau, kad pavydžiu jiems laimės, nes pati esu laiminga ir man nieko netrūksta, bet kaip mane erzina nuolat iš bet ko besijuokiantys asmenys, kad baik baik… Jei tuos žmones iš tikro , nuoširdžiai viskas aplinkui džiugina ir iš visko jie gali juoktis, tai man jie atrodo naivūs ir kvaili, bet jei tas jų džiaugsmas būna dirbtinas, atseit ,,Apsimesiu laimingu, nes visiems patinka laimingi žmonės“, tai nuo tokių apsimetėlių man vemt norisi ir jokios šypsenos tie jų bajeriai man nesukelia. Kalbant dar apie tuos nuoširdžiuosius laimingus žmones, tai vis tiek turi būti saikas jų nuolatiniam juokui, nes nuo tokių net pavargti galima. Bet pliusas jiems tame, kad, būdami kvailoki, jie nesureikšmina problemų, kurias sureikšmina labiau į mintis linkę žmonės.

Labai daug mąstantys žmonės
Šitas variantas irgi sunkus, kai sėdi su žmogum, o jis nuolat paniręs į savas mintis. Gal jam gerai sėdėt ir tylėt, bet blemba, turėk sąžinės ir kreipk dėmesį į kitus, nes man tai tyla nepatinka. Jei jau mąstai kažką, tai pasipasakok, o jei nenori pasakot, pasilaikyk savo mintis vėlesniam laikui, kada būsi vienas ir galėsi užsimąstyti iki nukritimo. Be abejo, paklausus ,,Kas tau negerai?“ gauni atsakymą ,,man viskas gerai“. Irgi labai nervina. Bet šių žmonių pliusas tas, kad jie dažniausiai yra geri klausytojai ir jei nori išsilieti ar išsipasakoti, jiems gali atsiverti, nes mažai šansų, kad jie išplepės kažką.

Tie neaiškūs
Man neaiškūs žmonės žiauriai nepatinka, bet aš jiems žiauuuriai pavydžiu. Taigi, papasakosiu kas būtent yra tie neaiškūs žmonės. Tai yra žmonės, kurie gali atrodyti draugiški, meilūs, faini, nors prie širdies dėk, bet po to staiga jų nuotaika gali pasikeisti ir jie gali tau neatskambint, neatrašyti kelias dienas ar svaitę, po to vėl normaliai elgtis, po to vėl šaltai. Ir neduok dieve, tokiam žmogui pajusti kažkokius jausmus. Gali numirt iš nervų. Bet aš jiem pavydžiu tokio šaltumo, nes man jei žmogus patinka, aš negaliu su juo šaltai elgtis, nesvarbu ar tai draugas ar kažkas daugiu. Visi man svarbūs ir visiems noriu rodyti dėmesį. Bet, jei tokios nuotaikų bangos pas juos tęsiasi ir nesiliauja, tai nuo tokio žmogaus kažkaip pats atitolsti nes atsibosta sukt galvą. Nafik man reikia nervų dėl žmonių, kurie manęs nesaugo..?

Tie, kurie yra gražūs ir puikiai tą žino
Vienas iš šlykščiausių žmonių tipų. Aktualu tiek vaikinam, tiek merginom. Su tuo dar neseniai teko susidurti: vaikinas buvo visai nieko, buvom kompanijoj ir po to, klube, jis visur pradėjo sekiopt iš paskos, o kai aš į jį nekreipiau dėmesio ir geriau jau šokau su draugais, tai jis galvojo, kad turi teisę ant manęs dėl to pykti ir tada išvadinti mano šalį (jis ne iš Lietuvos) ir mane visokaisi žodžiais, maždaug ,,Kaip šita lietuviška kalė galėjo atsispirti mano nuostabiam grožiui“. Nežinau kodėl jis man pasirodė negražus, nors buvo visai nieko, turbūt visgi asmenybė padaro žmogų gražų arba negražų. Dėl to asmens asmenybės, man jis buvo baisesnis už pabaisą iš multiko ,,Gražuolė ir pabaisa“. Va ten tai buvo tuštybė.
Iš vis man gražiausi žmonės yra tie, kurie yra kuklesni ir simpatiški ir kažkuo kitokie, o ne visiški saldainiukai ar šokoladiniai berniukai/ mergaitės. Nebeturi reikšmės tas grožis, jei esi pasikėlęs ir laikai save geresniu už kitus ir nesvarbu koks jų statusas visuomenėj, aš jų automatiškai pradedu nemėgt.

Žmonės ledkalniai
Irgi šitam tipui pavydžiu, turint omeny požiūrį į santykius. Kažkada galvojau, kad toks žmonių elgesys, kaip pavyzdžiui seriale ,,Gossip girl“ arba dar labiau ,,How I met your mother“ yra išgalvotas ir negali pas žmones taip greitai keistis jausmai, bet pasirodo, kad tai yra visiškai normalu kai kuriem draugauti su kuo nors, išsiskirti ir po to vėl greitai susirasti kažką ir prisiekinėti jam meilę. Norėčiau gal tik kažkiek tokio bruožo, nes tada galėčiau visiškai neapsikraut dėl to, kad kažkas mane įskaudino ar aš įskaudinau ir bent neprisiriškiau prie žmonių.

Per daug atviri
Kad ir kaip gerai yra atvirumas, bet kai žmonės yra per daug atviri ir jiem dzin, tai jau blogai. Pavyzdžiui tai yra tokie žmonės, kuriem dzin kur ir kada leptelėti kažką, kas užplaukia ant liežuvio ar smegenų, tarkim ,,Tu buvai Palangoj? Bet gi sakei, kad nekenti Palangos ir nenorėjai su X važiuoti ten“ arba ,,Bet tai kaiiii tavo manikiūras baisus“. Ta prasme, reikia atsirinkti kaip ir kada ką sakyti. Ok, kai kartais nesuvaldai liežuvio, bet kai taip būna kiekvieną kartą ar net po kelis kartus, tai tegul tokie žmonės nesistebi, kad kitus tai užknis ir jie taip kažką pakomentuos, kad jiem liks tik raudonuoti. Na arba tie atviruoliai tiesiog bando įkasti žmogui, kuriam pavydi.

Švelnučiai, pukučiai, skudurėliai
Nežinau kaip merginos, nes su jom artimai (ta prasme, labai artimai) nebendrauju, bet kai vaikinai, praėjus dienai nuo pažinties pradžios, pradeda pasakot, kaip jie įsivaizduoja su tavim laimingą, kupiną meilės gyvenimą, karštas naktis, žiauriai achujenus bučinius ir t.t. tai nesusižavi, o bėgi vemt.

Iš vis, galiausiai išvada ta, kad žmonės turi turėti visokių sąvybių po truputį, tada jie būna fainiausi.

Valentino dienos problemos.

Neseniai pamačiau kažkieno statusą veidasnukėje apie Valentino dieną, kuris buvo maždaug toks ,,Valentino diena artėja, o aš viena :((((((((“ ir tik tada pati pagalvojau, kad ta diena artėja, nors dar pakankamai toli. Iš esmės, aš niekada nesureikšminau jos. Tik kelias Valentino dienas švenčiau ne viena, o visos kitos man būdavo tiesiog gražios, smagios dienos, kada visur būna pilna raudonų širdučių lipdukų ir poros reiškia meilę vienas kitam (lyg to neturėtų būti visada…). Šiais metais aš viena, bet vietoj to, kad depresuočiau, kaip kai kurie, aš tiesiog sveikinsiu žmones, kuriuos myliu. Galų gale, juk tai – meilės diena, o ta meilė nebūtinai turi būti rodoma vaikinui/merginai, dar yra tėvai, geriausi draugai, naminiai gyvūnai ir t.t….

BET, visgi sugalvojau list’ą dalykų, kuriuos būtų galima nuveikti per tą ŽIAURIAI svarbią šventę:
1. Eiti į filmą su draugėm ar draugais ir ignoruoti viską kas yra aplinkui (čia tinka tiems, kurie visig per šventę linkę jausti depesūchą).
2. Susirasti vieną draugą ir su juo praleisti vakarą.
Taip, šitą draugą arba bet kokį kitą, kuris turi panašią figūrą. Mes su drauge jį pernai rinkomės per moterų dieną. Patikėkit, liūdną nebuvo.

3. Galų gale, bus PENKTADIENIS, vis tiek reikia eit ir baliavot. Aišku klubai 100% irgi bus pasipuošę širdelėm ir dovanos dovanas porom, be kam tai rūpi, jūs būsite prieš tai praleidę vakarą su tuo draugų iš antro punkto.

4. Galima savo slaptai simpatijai (nu arba neslaptai, o tai kuriai nedrįstat prisipažint savo jausmų) parašyti ir pakviesti išeiti į miestą apsimetant, kad pamiršot, jog yra Valentino diena. Na arba prisipažinti vakaro eigoje, kad kvietėte jį su kažkokia intensija.

5. Variantas per Valentino dieną – parodyti meilę sau. Važiuoti į Druskininkus, Birštoną ar dar belekur ir pasidžiaugti SPA teikiamais malonumais. Kas žino, ką galima sutikti kokiam baseine. O jei pasitaiko koks simpatiškas asmuo (merginai) galima apsimest, kad skęsti, o jei nepaeis, nu tai bent laiku sustot ir išnert 😀

6. Vienas iš desperatiškesnių variantų yra rašyti į ,,Noriu, bet neturiu su kuo“ (beje jau ten irgi užmačiau kažkokių klausimų apie šią šventę).

Kaip jau sakiau, aš pati pasveikinsiu mylimus žmones, bet savaime aišku, visą dieną to nedarysiu, nedaug yra tų, kuriuos myliu, taigi, kad nesėdėt namie ir nesiparint dėl saldžių porelių, kurios savo meilę tą dieną itin demonstruos ir mes į Facebook’ą fotkes nuo pat ryto kaip juos nustebino su puokšte gėlių ar atviruku, ar meškiuku ir kitokiu stuff, po rytinio kroso tam jobanam Impulse, labai tikėtina, kad eisiu apsipirkt (nemėgstama veikla tokią saldžią dieną – tobula) ir pirksiu tik tą, kam man malonu leist pinigus – rankinukus, batus, gal auskarų porą porų (jei prieš tai rasiu kur sukišt visus, kiek turiu jų niekada nebus pe daug), knygas, daug medaus .

Turbūt būsiu viena iš pirmųjų, kurie parašė įrašą apie Valentino dieną, nes visgi anksti dar, bet kadangi daugiau nerašysiu apie šitą dieną, tai palinkėsiu nesiparint, jei esate vieni (neturi vaikino/merginos), nes juk tikrai yra dar žmonių, kuriuos mylit. Labiau parintis reikėtų jei esat vieni per Kūčia, Kalėdas…

Na, bet jei visgi antrą pusę turite, tai labai tikiuosi, kad per valentino dieną nesielgsite kitaip, nei elgiatės per visas kitas dienas, nes meilė ir dėmesys turi būti rodomi kiekvieną dieną mylimam žmogui, o ne tik tą vienitnelę, per Valentino dieną.