Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Apie moteris ir asilus. Toks liūdnesnis.

Įrašas skirtas ne visiems vyrams ir ne visoms moterims, bet jei susinervinsite ar užpyksite, tada vadinasi jis skirtas jums. 🙂 

Stengsiuosi trumpai ir aiškiai išdėstyti savo nuomonę. Tiesa sakant, ryte pamačius šitą užrašą (nežinau ar jis fake, bet daugumai vienišų asilų labai patinka, nes gi ,,stumia ant bobų, hahaha“) visą dieną negaliu negalvoti apie tokius savo vertę praradusius vyrus, jei juos galima šitaip pavadinti, ir jų tokius kvailus pykčio ir pagiežos išliejimus ant moterų socialiniuose tinkluose. Net pati supykau, kad vyrauja tokia nuomonė apie moteris ir iš vis, kad kažkas, kas ryškiai buvo atstumtas panų ir tikriausiai ne be reikalo (viena priežastis akivaizdi), dažniausiai supyksta ir tada išsilieja visiems kokios moterys yra pasikėlusios kalės. Galiu pasakyti vieną – ne moterys čia žertvos, o jūs, vyrai, esate paskutiniai idiotai. Atsiprašau, ar pasakiau vyrai? Tiksliau tiktų berniukai, mažvaikiai, nesubrendėliai.

Moters kale negalima vadinti kai ji nesutinka su jumis susitikti. Vaikinas, kuris parašė tą post’ą, ryškiai buvo atstumtas, kaip spėju, ne vienos, dviejų ir ne 10 panelių. Bet moterys niekada ir neis susitikti su mažvaikiais, kurie sugeba išveblenti tik ,,ka tu?“, ,,ka vakare?“, ,,Varom y ajkštele kavos? xD“, ,,ka mažule?, ,,ė pupa“ ir t.t. ir pan., esmę supratot. Su tokiais pasakymais, susitikti prisikviesit nebent kokią mažvaikę ar pirmakursę studentę, kuri ką tik atvažiavo iš kokio Stakliškių kaimo ir dar pati atsivežė tokio pat pavadinimo ,,vyno“. Gal ir neblogai, išgersit, pasėdėsit, viską…

Aš suprantu, kad vyrai apie save dažniausiai yra geresnės nuomonės, nei turėtų būti; jų stilius jiems gražiausias (et, tos juostelės ir nesuderintų spalvų trenigai arba skinny džinsiukai, kurie taip išryškina varliagyvio kojas ir ilgos maikės… vyriškumo viršūnė), kūnas tobuliausias, šukuosena originaliausia (ten ta gaidžio skiauterė, bet žinoma, jūs originalus, jūs išskirtinis, you go, buddy!), veidas jūsų nesensta, na tiesiog saldainiukai, kuriuos kiekviena moteris norėtų suvalgyti. Bet va pasitaiko tokia, kuriai jūs atrodot baisesnis, nei Kvazimodas su tiek pat vyriškumo, kiek turi Petruškevičius ir kas tada? Bandyk nebandęs, nu nekreipia dėmesio. Ir kuo tada visiems idiotams ji tampa? Ka-le. Pasikėlusia barakuda dar. Ir dar visokia, kiek tik urodų fantazija išneša. Ir jie nesusimąsto, kad jie tiesiog ne merginos skonio, nes gi būna taip ir nėra dėl ko čia pykt. Ne? Nu ok.

Jei ką, nelaikau aš savęs gražia, bet dėmesio susilaukiu, tai manau esu labai simpatiška, bent jau. Na gerai, esu sau graži. Anyway, buvo pas mane irgi visokių situacijų, kur tiesiog norėdavau sakyti ,,wtf?“. Kai, pvz, vaikinai siųsdavo savo brangių mašinų nuotraukas, gėles, rašydavo gražias žinutes, na, o aš vis tiek nenorėdavau susitikt, nes tiesiog nemėgstu vaikščiot į pasimatymus, ypač per internetą susipažinus. Taigi tada tapdavau ir barakuda, ir šiaip pasikėlusia, ir kale, ir pilietybės bei sugar daddy ieškotoja (American brain, I like it, so logical). Ir kas liūdniausia, taip būna išvadintos ir bent puse mano pažįstamų merginų, kurios nesutinka susitikti su asilais. Arba susitinka, bet pamačiusios, kad ten nieko gero, nebekartoja tos savo klaidos. Ir vėlgi, kuo tada moterys tampa? Nuotraukoje esančio post’o autorius puikiai tai apibūdina. Ir nesvarbu kiek žinučių mergina gauna, ji galbūt jas gauna iš nepatinkančių žmonių. Pas mane yra virš 300 pakvietimų draugauti, daugiausiai iš jų yra vyrai, pas daugelį merginų dar daugiau, tai kuo mes tampame, kai nepriimame jų į Facebook’o draugų ratą? Nu blemba, negi vėl k*rvom, barakudom? Pasikėlusiom kalėm, nes nepriimam senių, babajų ir neatrašome jiems į žinutes? Ne, tai yra savęs mylėjimas ir savo vertės žinojimas ir nenoras prasidėti su visokiais… vyrais (?).

Taigi, visi tie moterų pravardžiavimai ir įžeidinėjimai tiesiog parodo, kad jūs, vyrai, esate visiškai neišėję iš savo paauglystės laikų ir nesugebate priimto to, kad moteriai jūs tiesiog nepatinkate, nes jei patiktumėte ji su jumis į pasimatymą nueitų vos pasiūlytumėte (na yra tokių, kurios laužosi iš principo, bet normalios to nedaro). Moterims reikia tiesiog vyriškų vyrų, su kuriais galėtų jaustis saugiai, kurie jomis pasirūpintų, patartų, su kuriais būtų galima pakalbėti normaliomis temomis, o ne tik apie tai, kaip jie ‘ištaškė’ 0,7 degtinės. Kuriais būtų galima pasitikėti taip, kad net minčių apie kitas moteris nekiltų, ir su kuriais, kaip sakoma, būtų galima kartu statyti imperijas, o ne perimti jų. Ir mums nereikia nei jūsų pinigų, nei brangių papuošalų, nei 100 rožių kas savaitę, jei negausim prieš tai išvardintų dalykų.

Ir dar, jei esate eiliniai slunkiai ir tinginiai, kurie dėl moters piršto nesiruošiat pajudint, dėmesio parodyt, pasirūpint, nieko pasiūlyti jai negalit, o tik reikalaujat, jeigu nedirbat, o sukat savo varkes, kurios lyg ir turi jums atnešti daug šaibų, bet niekada kažkaip neatneša, tai prašau nesistebėti, kad nei viena normali mergina su jumis niekada gyvenime ir nesusitiks ir galit pykt kiek norit, galit lieti savo įtūžį kaip šitas Vaikutis, kuris, akivaizdu dar tikrai vaikutis, niekuo jums tas nepadės, esat ir būsit vieni ir pikti ir užsprinkit su savo žodžiais apie barakudas ar kales, nes ne visos moterys tokios, kaip ir, tikiuosi, ne visi vyrai kiaulės.

Ačiū, geros dienos.