Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Kaip pasitikėti savimi.

Aš jum neaiškinsiu kaip jūs turit pakeisti garderobą, užsiimti joga, sveikai valgyti ar tapti veganais, medituoti ar ant lapelio susirašyti kas blogai ir gerai jūsų gyvenime. Noup, pasitikėti savimi tai nepadės, todėl tokių nesąmonių nebandysiu kalti į jūsų galvas, ką daro dauguma portalų. Jau užtenka kokias nesąmones jie rašo apie santykius ir kaip numesti svorio, totalus bullshit’as.

Aš savimi nepasitikėjau turbūt 20 metų iš 23 su puse. Tokia nemaža dalis. Vis kiti buvo geresni už mane, vis aš baisiausia iš visų (I know, I know, nesąmonės), to aš nepadarysiu, to nesugebėsiu, tas ne mano jėgoms ir t.t. ir pan. Aišku, sau aš vis dar nesu kūda, kokia norėčiau, bet viskas pasiekiama, I can destroy those fats! Na, bet anyway, pasitikėti savimi pradėjau pakeitusi aplinką ir išvažiavus į Ameriką. Ten, žinoma, pagyrų daug, visi motyvuoja, tiek darbe, tiek namų aplinkoj, visi tave palaiko, bet ir tai nevisiškai tas man padėjo suprasti, kad I’m so fuckin awesome, kad kaip aš net galiu į veidrodį žiūrint sau atsispirt.

Buvo laiko, kai galėjau skirti apmąstymams, buvo laiko, kai negalėjau ir turėjau visada būti tarp daug žmonių (didžiąją vasaros dalį, tiesą sakant), bet tais tarpais ir analizavau viską, kas ir kodėl su manim bendrauja ir kuo aš galiu traukti žmones. Tą dariau ir grįžus ir, tiesą sakant, esu visiška kvailė, kad nedariau to anksčiau, nesugebėjau pamatyti savų pliusų, apart to, kad akcentuočiau vien minusus. Ir pradėjus visiškai, pilnai pasitikėti savimi ir mylėti save, aš tapau tokia laiminga, kokia iki šiol nebuvau. Ir visi aplink mane pradėjo į mane žiūrėti kitaip. Visada atrodžiau kaip stipraus charakterio ir savimi pasitikintis žmogus, bet anksčiau aš tiesiog sudarydavau tokį vaizdą, o dabar viskas taip ir yra. Visgi mano charakteris tikrai toks šlykštus, o ne apsimestinis, sorry draugai.

Taigi, kaip pasitikėti savimi:

• Jei nesate visiškai anti-social, tai turbūt sutinkate nemažai žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, mėnesį ir kiekvienais metais matote tūkstančius, ar net milijonus žmonių, kurie prasilenkia su jumis gatvėje ar tai atvyksta į šeimos balius ir panašiai. Tai yra labai daug žmonių, labai daug nuomonių ir skirtingų stilių, taigi jeigu jūs vis sukate galvą ir nedrįstate įsiverti auskaro į šverves ar nusidažyti plaukų žaliai, nes gi ,,ką pagalvos kiti, omg“, tai FUCK IT. Visiškai p*, ką pagalvos kiti. Visiškai nesvarbu ką jie pletkins, nes:
  1. Visiems neįtiksi.
  2. Daugumai giliai p*.
  3. Pletkins apie jus nebent bobutės iš šeimos baliaus tarp kitų bobučių, kurios jum p*.

  Tai visgi, kodėl nedaryti to, ko norite? Kas gali trukdyti ir kas gali atsitikti, jei duosite laisvę sau ir pagaliau rengsitės, dažysitės, elgsitės kaip norit? Atsitiks taip, kad galbūt netyčia pajausite, kad gyvenimas yra malonus, kai darai ką nori. O kiti žmonės kalbėjo ir kalbės, kas reiškia, kad jūs esate įdomus, kad turite nuomonę, kad esate stipri asmenybė ir jums nereikia gyventi kitų gyvenimo, nereikia vadovautis kitų sugalvotomis taisyklėmis, nes tai JŪSŲ gyvenimas, kuris yra vienas. Sel’as dainavo, kad gyvenimo jam vieno neužtenka, o aš sakau, kad reikia padaryti taip, kad ne tik jo užtektų, ne tik anūkam galėtumėt papasakoti tokias istorijas nuo ko jie naktim nemiegotų, bet ir nugyventume gyvenimą pilnavertiškai, kad mirties valandą galėtume pasakyti ,,pz, buvo geras“. Taigi fuck what other people say and have a good great day.

• VISADA galvokite, kad esate geriausias. Net jei nesate. Savitaiga žiauriai padeda, tiesą sakant ji čia ir atlieka visą svarbiausią darbą. Galima tai pavadinti ne tik savitaiga, bet ir melu sau ir kitiems. Meluokite juodai ir pagaliau patikėsite tuo melu ir patikės kiti. Pavyzdžiui, yra situacija kokia nors ir visi aplinkui abejoja kaip ten kas bus, o jūs neabejokite, apsiimkite ir prisiekite, kad you can do it! And you will do it, nes ne tik melo, bet ir minčių galia yra begalinė. Jūs ne tik atrodysite savimi pasitikintis, bet ir padarysite tai, ko pats nesitikėjote, kad galit ir nustebinsite save.
• Būkite drąsus. Net jei bijote ir norėtumėte apsiverkęs bėgti slėptis, kaip maža mergaitė, kurios barbės galvą ką tik nurovė blogi berniukai ar pavydžios draugės, bet neparodykite to ir visada drąsiai leiskitės į visus nuotykius ir avantiūras, nes why not? Bijote, kad kažkas atsitiks? O kas gali atsitikt, jei iššoksite su parašiutu, ko seniai norėjote, šoksite su guma, leisitės nuo auksčiausios aqua parko čiuožyklos, paragausite to, kas jums iki šiol atrodė šlykštu, pasakysite kokiam dolbajobui, kad jis dolbajobas ir nenorite su juo bendrauti ar prisipažinsite kažkam meilėje? Nieko neatsitiks, na, nieko baisaus bent. Dauguma žmonių tą daro ir ne po vieną kartą ir viskas jiems gerai. Po viso to juk nemirsite (na, nebent guma nutruks arba parašiutas neišsiskleis, liūdniau tada). O jei rimtai, tai tiesiog meluokite (arba ne), bet visada, jei tik norite, drąsiai tai padarykite, nes juk per galvą negausit už tai, o galbūt ir liksite apdovanotas begaline laime, nes pagaliau išdrįsote ir jums pasisekė. Čia net motyvuojančiai pakalbėjau, bet esmė, kad tai prideda pasitikėjimo – savo baimių nugalėjimas, ryžtas ir visko darymas su aistra ir mintimis, kad pavyks, nes nepavykti negali, nes jūs esate mldc.
• Čia toks šlyštesnis, bet, kaip turbūt pastebėjot, aš ir nesu miela, bet jei manote, kad pas jus kažkas negerai (pvz. plaukai negražūs, akys mažos/per didelės, lūpos plonos, esate per lieknas/storas, labai mažas/ labai aukštas, su daug spuogų, turite negražų apgamą ir t.t. ir pan.), pažiūrėkite į tuos, kuriem labiau nepasisekė (pvz. neturi kojos, rankos, sėdi vežimėlyje, neturi namų) ir iš kart pasidaro geriau ir suprasite, kad esate laimingas. Tai kodėl vietoje to, kad vis akcentuotumėte savo minusus apie juos tiesiog nieko nesakyti? Aš nuo vaikystės pavydėdavau tiem, kurie neturi juodų paakių, pas mane jie yra (ne baisiai juodi, bet yra), bet nebekreipiu dėmesio ir aplinkiniai nekreipia ir dėmesys nuo to nesumažėja. Turėjau nuo badavimų ir pirktinių plaukų dažų nualintus, nutrupėjusius ir sausus kaip šienas plaukus, kai prieš tai pas mane jie buvo stori ir gražūs, bet neminėdavau to, pasidarydavau, kad jie atrodytų bent pusėtinai, visada šypsodavaus, o kadangi mano šypsena graži, tai atkreipdavo dėmesį nuo visų kitų trūkumų. Taigi prisiminkit savo pliusus, o minusus pamirškit ir niekas jų nepastebės.

Man atrodo, kad visus pagrindinius punktus pasakiau. Viskas prasideda jūsų galvoje ir viskas ten turi baigtis. Kaip prisigalvojote nesąmonių, kad kažko negalite, taip ir pamirškite tas mintis, nes jūs viską galite, niekas neturi jūsų įtikinti, kad yra kitaip. Aš, tarkim, nežinau ką apie mane šneka žmonės, galbūt ir nesužinosiu, nes jie nedrįsta man to pasakyti, nes gąsdinu aš juos kai kada savo kategoriškumu, naglu snukiu ir ryžtingumu, o jie, tuo tarpu, yra bailiai ir nepasakys man nei vieno blogo žodžio. Gal ir šneka už akių, bet ar man tai rūpi? Ar mano kasdienybėje tai kažką keičia? Ne, visiškai nekeičia ir dalampački man, kad jie vadina mane pasikėlusia ar dar kokia kitokia. Man nerūpi ir niekam neturėtų rūpėti ką apie juos šneka kiti. Fuck them.

Apie moteris ir asilus. Toks liūdnesnis.

Įrašas skirtas ne visiems vyrams ir ne visoms moterims, bet jei susinervinsite ar užpyksite, tada vadinasi jis skirtas jums. 🙂 

Stengsiuosi trumpai ir aiškiai išdėstyti savo nuomonę. Tiesa sakant, ryte pamačius šitą užrašą (nežinau ar jis fake, bet daugumai vienišų asilų labai patinka, nes gi ,,stumia ant bobų, hahaha“) visą dieną negaliu negalvoti apie tokius savo vertę praradusius vyrus, jei juos galima šitaip pavadinti, ir jų tokius kvailus pykčio ir pagiežos išliejimus ant moterų socialiniuose tinkluose. Net pati supykau, kad vyrauja tokia nuomonė apie moteris ir iš vis, kad kažkas, kas ryškiai buvo atstumtas panų ir tikriausiai ne be reikalo (viena priežastis akivaizdi), dažniausiai supyksta ir tada išsilieja visiems kokios moterys yra pasikėlusios kalės. Galiu pasakyti vieną – ne moterys čia žertvos, o jūs, vyrai, esate paskutiniai idiotai. Atsiprašau, ar pasakiau vyrai? Tiksliau tiktų berniukai, mažvaikiai, nesubrendėliai.

Moters kale negalima vadinti kai ji nesutinka su jumis susitikti. Vaikinas, kuris parašė tą post’ą, ryškiai buvo atstumtas, kaip spėju, ne vienos, dviejų ir ne 10 panelių. Bet moterys niekada ir neis susitikti su mažvaikiais, kurie sugeba išveblenti tik ,,ka tu?“, ,,ka vakare?“, ,,Varom y ajkštele kavos? xD“, ,,ka mažule?, ,,ė pupa“ ir t.t. ir pan., esmę supratot. Su tokiais pasakymais, susitikti prisikviesit nebent kokią mažvaikę ar pirmakursę studentę, kuri ką tik atvažiavo iš kokio Stakliškių kaimo ir dar pati atsivežė tokio pat pavadinimo ,,vyno“. Gal ir neblogai, išgersit, pasėdėsit, viską…

Aš suprantu, kad vyrai apie save dažniausiai yra geresnės nuomonės, nei turėtų būti; jų stilius jiems gražiausias (et, tos juostelės ir nesuderintų spalvų trenigai arba skinny džinsiukai, kurie taip išryškina varliagyvio kojas ir ilgos maikės… vyriškumo viršūnė), kūnas tobuliausias, šukuosena originaliausia (ten ta gaidžio skiauterė, bet žinoma, jūs originalus, jūs išskirtinis, you go, buddy!), veidas jūsų nesensta, na tiesiog saldainiukai, kuriuos kiekviena moteris norėtų suvalgyti. Bet va pasitaiko tokia, kuriai jūs atrodot baisesnis, nei Kvazimodas su tiek pat vyriškumo, kiek turi Petruškevičius ir kas tada? Bandyk nebandęs, nu nekreipia dėmesio. Ir kuo tada visiems idiotams ji tampa? Ka-le. Pasikėlusia barakuda dar. Ir dar visokia, kiek tik urodų fantazija išneša. Ir jie nesusimąsto, kad jie tiesiog ne merginos skonio, nes gi būna taip ir nėra dėl ko čia pykt. Ne? Nu ok.

Jei ką, nelaikau aš savęs gražia, bet dėmesio susilaukiu, tai manau esu labai simpatiška, bent jau. Na gerai, esu sau graži. Anyway, buvo pas mane irgi visokių situacijų, kur tiesiog norėdavau sakyti ,,wtf?“. Kai, pvz, vaikinai siųsdavo savo brangių mašinų nuotraukas, gėles, rašydavo gražias žinutes, na, o aš vis tiek nenorėdavau susitikt, nes tiesiog nemėgstu vaikščiot į pasimatymus, ypač per internetą susipažinus. Taigi tada tapdavau ir barakuda, ir šiaip pasikėlusia, ir kale, ir pilietybės bei sugar daddy ieškotoja (American brain, I like it, so logical). Ir kas liūdniausia, taip būna išvadintos ir bent puse mano pažįstamų merginų, kurios nesutinka susitikti su asilais. Arba susitinka, bet pamačiusios, kad ten nieko gero, nebekartoja tos savo klaidos. Ir vėlgi, kuo tada moterys tampa? Nuotraukoje esančio post’o autorius puikiai tai apibūdina. Ir nesvarbu kiek žinučių mergina gauna, ji galbūt jas gauna iš nepatinkančių žmonių. Pas mane yra virš 300 pakvietimų draugauti, daugiausiai iš jų yra vyrai, pas daugelį merginų dar daugiau, tai kuo mes tampame, kai nepriimame jų į Facebook’o draugų ratą? Nu blemba, negi vėl k*rvom, barakudom? Pasikėlusiom kalėm, nes nepriimam senių, babajų ir neatrašome jiems į žinutes? Ne, tai yra savęs mylėjimas ir savo vertės žinojimas ir nenoras prasidėti su visokiais… vyrais (?).

Taigi, visi tie moterų pravardžiavimai ir įžeidinėjimai tiesiog parodo, kad jūs, vyrai, esate visiškai neišėję iš savo paauglystės laikų ir nesugebate priimto to, kad moteriai jūs tiesiog nepatinkate, nes jei patiktumėte ji su jumis į pasimatymą nueitų vos pasiūlytumėte (na yra tokių, kurios laužosi iš principo, bet normalios to nedaro). Moterims reikia tiesiog vyriškų vyrų, su kuriais galėtų jaustis saugiai, kurie jomis pasirūpintų, patartų, su kuriais būtų galima pakalbėti normaliomis temomis, o ne tik apie tai, kaip jie ‘ištaškė’ 0,7 degtinės. Kuriais būtų galima pasitikėti taip, kad net minčių apie kitas moteris nekiltų, ir su kuriais, kaip sakoma, būtų galima kartu statyti imperijas, o ne perimti jų. Ir mums nereikia nei jūsų pinigų, nei brangių papuošalų, nei 100 rožių kas savaitę, jei negausim prieš tai išvardintų dalykų.

Ir dar, jei esate eiliniai slunkiai ir tinginiai, kurie dėl moters piršto nesiruošiat pajudint, dėmesio parodyt, pasirūpint, nieko pasiūlyti jai negalit, o tik reikalaujat, jeigu nedirbat, o sukat savo varkes, kurios lyg ir turi jums atnešti daug šaibų, bet niekada kažkaip neatneša, tai prašau nesistebėti, kad nei viena normali mergina su jumis niekada gyvenime ir nesusitiks ir galit pykt kiek norit, galit lieti savo įtūžį kaip šitas Vaikutis, kuris, akivaizdu dar tikrai vaikutis, niekuo jums tas nepadės, esat ir būsit vieni ir pikti ir užsprinkit su savo žodžiais apie barakudas ar kales, nes ne visos moterys tokios, kaip ir, tikiuosi, ne visi vyrai kiaulės.

Ačiū, geros dienos.

 

Nekniskit proto, kad jūs storos ir laimingos.

Visų pirma, tai norėčiau pasidžiaugti tuo, kad nors ir labai sunkiai, tačiau šiuo metu madų namai, po truputį, pradeda didinti rūbų dydžius modeliam ir neieško vien nulinį dydį nešiojančių panelių, kurios galėtų narkotikų prisišveitusios praeiti podiumu (neskaitant Paryžiaus ir Milano). Labai džiugu dar, kad daugelis pradeda kreipti dėmesį į tai, kad reikia mylėti save tokią, kokia esi, o ką kiti savo – visiškai nesvarbu, nes tos, kurios yra ant žurnalų viršelių yra photoshop’u pakoreguotos ir tikrai toli gražu realybėj nėra tobulos ir nėra ko savęs su jomis lyginti. Aišku jos turi kelis milijonus po ranka, dėl ko gali leisti sau riebalų nusiurbimus ar botokso injekcijas, o tu ne, tad guosk save prieš tai išvardintais dalykais, bet ne apie tai šiandien.

Kas mane paskatino išdėstyti savo nuomonę, tai šis video:

Kaip matome, čia yra skatinama mylėti save, rengtis kaip nori, valgyti dvigubai, jei tik nori ir visai nesijausti dėl to nepatogiai, nors apetitą turite kaip nėščio begemoto ir jums reikėtų šiaip jau susilaikyti nuo riebaus maisto, bet ne ne, valgykite ir mylėkite save net tada, kai nepajėgsite užsirišti batų.

Kaip minėjau, labai gerai, kai, nors ir labai mažais žingsneliais, bet jau einama nuo to liekno kūno kulto, bet jei galiausiai mes prieisime prie storo kūno kulto, kur bus pasakojama mergaitėm, kad jos turėtų nekreipti dėmesio į nieką ir kimšti ką nori, kada nori ir dėvėti ką nori, tai tada geriau apsisukime, nes abejais atvejais prieiname prie ligų. Viskas turi turėti ribas. Šaunu, jei mergina gali valgyti ką nori ir nestorėja, tačiau, jei yra atvirkščiai, jai geriau jau būtų teigiama, kad reikia sveikai valgyti ir judėti, o ne sviestu ar aliejum išsitepti visą kūną, kad įlįstų į mini suknelę ir dėl to jaustis gerai. O šis video mums teigia, kad:

1. Nesveikai nutukus mergina neturėtų bijoti apsivilkti aptemptus drabužius.
   For god sake… Na taip, ji gali ją dėvėti, bet ar tai gražu? Jau nekalbu apie patogumą, kai per aptemptą medžiagą krenta riebalingi gelbėjimosi ratai, bet kur dar estetika ir bendras vaizdas? Nulis grožio, nulis elegancijos, nulis priežasčių kodėl ji turėtų ją dėvėti.
   Tai priminė man situaciją, kai kažkada Šveicarijoje mačiau panašaus sudėjimo ar šiek tiek lieknesnę merginą, kuri buvo su mini šortukais ir trumpa palaidine. Trumpa ant tiek, kad matėsi pilvas. Aplink buvę žmonės sakė, kad Lietuvoj ji taip nepraeitų, nes jau ne žodžiai, o žvilgniai ją priverstų užsidėti sutaną ir galbūt gerai, kad užsienyje niekas taip dėmesio nekreipia, eini kaip nori, jei gerai jautiesi, niekas nesmerkia. Bet kam rodyti savo trūkumus, jei gali juos paslėpti, kas tikrai taip nerėžtų akies? Nu tai nėra gražu, išvirtę lašiniai niekam niekada nebuvo, nėra ir nebus gražu. Pavyzdžiui, Amerikoje tai normalu, nes ten daug storų žmonių, bet vietoje to, kad skatintume juos savimi pasitikėti ir nieko nedaryti, geriau jau kaltume į galvas, kad reikia pradėti sveikiau gyventi, nes tada ir savijauta ir išvaizda ir gyvenimas pasitaisytų.
2. Atsisėdus neprisidengti savo “privalumų“ ir nebijoti būti matoma.
   O brangiosios, patikėkit, jūs tikrai matomos ir iš labai labai toli.
3. Nebijoti valgyti net antrą porciją.
   Kai esi liekna, tai taip, valgyk kiek nori. Kai esi apkūnesnė, taip pat, valgyk kiek nori. Apkūnumą dar galima padaryti seksualų, visgi yra ne viena apkūnesnė moteris, kuri traukia vyrų akis labiau nei išdžiuvusios 90-60-90 manekenės, nes dauguma stambesnių moterų turi kažką savyje, charizmos kuri traukia žmones, bet jokia charizma tau nepadės kai esi nutukus. Normalu, žinoma, kai nutukęs žmogus valgo daug daugiau, bet vėlgi nesuprantu, kaip tu gali gerai jaustis, kai vos telpi atsisėsti ant kėdės ir dar bijai, kad ji sulūš iš dar kimšti? Čia jau viskas pasisuka į sveikatą. Nutukę žmonės neturi tik tą vieną problemą dėl išvaizdos, su papildomais kilogramais ateina ir papildomos ligos, kaip problemos su sąnariais, diabetas, kraujospūdis ir puokštė kitų. Kaip galima ligą, kurią tu ignoruoji paversti į kažkokį tai pliusą ir bandyti rodyti pavyzdį kaip tu savimi pasitiki, save myli ir kaip džiaugiesi būdama tokia, kokia esi? Juk galbūt milijonai storų panelių ar mergaičių pamačiusios tokį video gali pagalvoti, kad tikrai nėra ko jom nervintis ir sukti galvos dėl svorio metimo, kai jos tiesiog gali valgyti ką nori, storėti ir vis tiek tai bus gražu, nes dabar gi tokių “motyvacinių“ video yra tūkstančiai.

Išvardinau kelias pagrindinius dalykus, kurie man nepatiko ir manau niekam neturėtų jie patikti. Aš toli gražu nepropoguoju liekno kūno kulto (nors neslėpsiu, kad man yra gražiau labai liekna panelė, nei stora), bet tikrai esu prieš XXXL dydžių propogavimą. Kažkada sakiau, kad esu girdėjusi labai daug moterų ir realiai ir per TV, kad jos yra labai laimingos būdavos super size, super fat, nes tuo pačiu jos sau atrodo super sexy ir nesiskundžia nei vyrų dėmesiu nei dar kuo. Bet vėliau, jos kažkaip netikėtai susimažina skrandžius, užsideda skrandžio žiedus, nusisiurbia riebalus ar eina į kažkokius TV projektus, kur padeda sulieknėti ir galiausiai pripažįsta ,,Taip, dabar, kai sulieknėjau, esu daug laimingesnė“. Aš suprantu, kad storom moterim nėra kur dingti, jos turi kartoti, kad yra laimingos ir džiaugiasi gyvenimu. Galiausiai į depresiją juk irgi nepulsi, bet tokiu atveju reikia kažką daryti dėl savęs, dėl savo sveikatos ir ateities.

Kas skaito mano blog’ą ir prieš tai buvusius blog’us, turbūt žino kaip buvo su manim, pati buvau stora, bet tokia būti atsibodo, tai svorį numečiau (ir ne, tai nebuvo 5kg ar 10kg) ir buvau net labai liekna, dabar turbūt normali ir man to užtenka. Pasitaikė pradžioje žmonių, kurie bandė mane sulaikyti nuo svorio metimo, nes atseit mane mylės ir tokią, kokia esu, gyvenam vieną kartą, negalima sau kažko drausti, nes koks gi bus gyvenimas ir niekas, absoliučiai NIEKAS.MANĘS.TADA.NEPALAIKĖ. Niekas man nesuteikė informacijos kaip teisingai mesti svorį, niekas nesakė, kad aš galiu ir niekas manimi netikėjo. Bet vietoje to, kad viską mesčiau ir ieškočiau pliusų papildomose kilogramuose (ką dauguma iš storų žmonių ir daro) aš norėjau pasikeisti, nes kodėl turiu būti stora, jei galiu būti liekna ir nesukti galvos, kad kažkas parduotuvėje man netiks? Ir ne, mesti svorį nebuvo lengva ir aš tą dariau ne dėl sveikatos, o dėl grožio, nes esu mergina, aš noriu būti graži ir išgyvenus tuos visus papildomų kilogramų laikus, aš žinau, kad būnant stora neįmanoma būti laiminga, kad ir kiek storos moterys tą kartoja, jos visos nori būti lieknos. Ir pyktis ima dėl to, kad nieko nėra dėl to daroma, aparto to, kad vien skundžiamasi ir blogiausia tai, kad dabar visuomenė net neskatina lieknėti, kol tai nepasiekia mirtinos ribos. Kaip ir dėl savo sveikatos senatvėj reikia pradėti rūpintis dabar, taip dėl antsvorio reikia pradėti rūpintis tada, kai kilogramai pradeda augti ir pastebi, kad jų daugiau nei turėtų būti pagal tavo ūgį, o ne tada, kai nutukimas pasiekia antrą ar trečią lygį.

Galų gale, amžini pasiteisinimai dėl blogų genų, gimdymo, gyvenimo tik vieną kartą (kai sau negali kažko drausti) niekada nepadės nei pasijusti geriau, nei pataisyti sveikatos. Pagimdžius kilogramus galima numesti, jie nekris lėčiau, nei negimdžius. Dėl gyvenimo vieną kartą, tai tavo pasirinkimas ar nori jį nugyventi kokybiškai ir laimingai ar su daug maisto ir ligų. Ir nėra blogų genų, kurių negalima būtų pakeisti. Mano blogi genai, storėčiau turbūt net nuo gabalėlio torto, bet aš to torto ir nevalgau, atpratau ir net nenoriu, nes labiau noriu būti graži ir sveika, nei noriu ėsti.