Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Apie moteris ir asilus. Toks liūdnesnis.

Įrašas skirtas ne visiems vyrams ir ne visoms moterims, bet jei susinervinsite ar užpyksite, tada vadinasi jis skirtas jums. 🙂 

Stengsiuosi trumpai ir aiškiai išdėstyti savo nuomonę. Tiesa sakant, ryte pamačius šitą užrašą (nežinau ar jis fake, bet daugumai vienišų asilų labai patinka, nes gi ,,stumia ant bobų, hahaha“) visą dieną negaliu negalvoti apie tokius savo vertę praradusius vyrus, jei juos galima šitaip pavadinti, ir jų tokius kvailus pykčio ir pagiežos išliejimus ant moterų socialiniuose tinkluose. Net pati supykau, kad vyrauja tokia nuomonė apie moteris ir iš vis, kad kažkas, kas ryškiai buvo atstumtas panų ir tikriausiai ne be reikalo (viena priežastis akivaizdi), dažniausiai supyksta ir tada išsilieja visiems kokios moterys yra pasikėlusios kalės. Galiu pasakyti vieną – ne moterys čia žertvos, o jūs, vyrai, esate paskutiniai idiotai. Atsiprašau, ar pasakiau vyrai? Tiksliau tiktų berniukai, mažvaikiai, nesubrendėliai.

Moters kale negalima vadinti kai ji nesutinka su jumis susitikti. Vaikinas, kuris parašė tą post’ą, ryškiai buvo atstumtas, kaip spėju, ne vienos, dviejų ir ne 10 panelių. Bet moterys niekada ir neis susitikti su mažvaikiais, kurie sugeba išveblenti tik ,,ka tu?“, ,,ka vakare?“, ,,Varom y ajkštele kavos? xD“, ,,ka mažule?, ,,ė pupa“ ir t.t. ir pan., esmę supratot. Su tokiais pasakymais, susitikti prisikviesit nebent kokią mažvaikę ar pirmakursę studentę, kuri ką tik atvažiavo iš kokio Stakliškių kaimo ir dar pati atsivežė tokio pat pavadinimo ,,vyno“. Gal ir neblogai, išgersit, pasėdėsit, viską…

Aš suprantu, kad vyrai apie save dažniausiai yra geresnės nuomonės, nei turėtų būti; jų stilius jiems gražiausias (et, tos juostelės ir nesuderintų spalvų trenigai arba skinny džinsiukai, kurie taip išryškina varliagyvio kojas ir ilgos maikės… vyriškumo viršūnė), kūnas tobuliausias, šukuosena originaliausia (ten ta gaidžio skiauterė, bet žinoma, jūs originalus, jūs išskirtinis, you go, buddy!), veidas jūsų nesensta, na tiesiog saldainiukai, kuriuos kiekviena moteris norėtų suvalgyti. Bet va pasitaiko tokia, kuriai jūs atrodot baisesnis, nei Kvazimodas su tiek pat vyriškumo, kiek turi Petruškevičius ir kas tada? Bandyk nebandęs, nu nekreipia dėmesio. Ir kuo tada visiems idiotams ji tampa? Ka-le. Pasikėlusia barakuda dar. Ir dar visokia, kiek tik urodų fantazija išneša. Ir jie nesusimąsto, kad jie tiesiog ne merginos skonio, nes gi būna taip ir nėra dėl ko čia pykt. Ne? Nu ok.

Jei ką, nelaikau aš savęs gražia, bet dėmesio susilaukiu, tai manau esu labai simpatiška, bent jau. Na gerai, esu sau graži. Anyway, buvo pas mane irgi visokių situacijų, kur tiesiog norėdavau sakyti ,,wtf?“. Kai, pvz, vaikinai siųsdavo savo brangių mašinų nuotraukas, gėles, rašydavo gražias žinutes, na, o aš vis tiek nenorėdavau susitikt, nes tiesiog nemėgstu vaikščiot į pasimatymus, ypač per internetą susipažinus. Taigi tada tapdavau ir barakuda, ir šiaip pasikėlusia, ir kale, ir pilietybės bei sugar daddy ieškotoja (American brain, I like it, so logical). Ir kas liūdniausia, taip būna išvadintos ir bent puse mano pažįstamų merginų, kurios nesutinka susitikti su asilais. Arba susitinka, bet pamačiusios, kad ten nieko gero, nebekartoja tos savo klaidos. Ir vėlgi, kuo tada moterys tampa? Nuotraukoje esančio post’o autorius puikiai tai apibūdina. Ir nesvarbu kiek žinučių mergina gauna, ji galbūt jas gauna iš nepatinkančių žmonių. Pas mane yra virš 300 pakvietimų draugauti, daugiausiai iš jų yra vyrai, pas daugelį merginų dar daugiau, tai kuo mes tampame, kai nepriimame jų į Facebook’o draugų ratą? Nu blemba, negi vėl k*rvom, barakudom? Pasikėlusiom kalėm, nes nepriimam senių, babajų ir neatrašome jiems į žinutes? Ne, tai yra savęs mylėjimas ir savo vertės žinojimas ir nenoras prasidėti su visokiais… vyrais (?).

Taigi, visi tie moterų pravardžiavimai ir įžeidinėjimai tiesiog parodo, kad jūs, vyrai, esate visiškai neišėję iš savo paauglystės laikų ir nesugebate priimto to, kad moteriai jūs tiesiog nepatinkate, nes jei patiktumėte ji su jumis į pasimatymą nueitų vos pasiūlytumėte (na yra tokių, kurios laužosi iš principo, bet normalios to nedaro). Moterims reikia tiesiog vyriškų vyrų, su kuriais galėtų jaustis saugiai, kurie jomis pasirūpintų, patartų, su kuriais būtų galima pakalbėti normaliomis temomis, o ne tik apie tai, kaip jie ‘ištaškė’ 0,7 degtinės. Kuriais būtų galima pasitikėti taip, kad net minčių apie kitas moteris nekiltų, ir su kuriais, kaip sakoma, būtų galima kartu statyti imperijas, o ne perimti jų. Ir mums nereikia nei jūsų pinigų, nei brangių papuošalų, nei 100 rožių kas savaitę, jei negausim prieš tai išvardintų dalykų.

Ir dar, jei esate eiliniai slunkiai ir tinginiai, kurie dėl moters piršto nesiruošiat pajudint, dėmesio parodyt, pasirūpint, nieko pasiūlyti jai negalit, o tik reikalaujat, jeigu nedirbat, o sukat savo varkes, kurios lyg ir turi jums atnešti daug šaibų, bet niekada kažkaip neatneša, tai prašau nesistebėti, kad nei viena normali mergina su jumis niekada gyvenime ir nesusitiks ir galit pykt kiek norit, galit lieti savo įtūžį kaip šitas Vaikutis, kuris, akivaizdu dar tikrai vaikutis, niekuo jums tas nepadės, esat ir būsit vieni ir pikti ir užsprinkit su savo žodžiais apie barakudas ar kales, nes ne visos moterys tokios, kaip ir, tikiuosi, ne visi vyrai kiaulės.

Ačiū, geros dienos.

 

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀

Vienas namuose tu darai ką nori arba happy alone at home.

Neseniai prisiminiau, kad jau praėjo kažkur metai nuo paskutinio įrašo. Na gal ir daugiau. Nebuvo minčių ar tiesiog noro, įkvėpimo. Tai ta proga pagalvojau reikia apsireikšti, nes rašymo įgūdžiai vis blėsta, o rašyti man patinka.

Kadangi jau nuo liepos pradžios gyvenu viena, neišvengiamai noriu tuo pasigirti, kaip tai yra gerai (ne, nebūsiu paprastesne). Aišku pas tėvus gerai tuo, kad visada yra maisto, bet tai gali būti ir minusas tokiam žmogui kaip aš, amžiais sėdinčiam ant dietų. Taigi, kokie pliusai?

1. Pradėkime nuo to, kad gali bet kada leisti kokią nori muziką ir kokiu nor garsu. Aišku, yra ir tokie padarai kaip kaimynai, bet kadangi naktimis aš miegu, o ne leidžiu muziką, tai problemų nekyla.
2. Šaldytuve visada laikai maistą, kokio TU nori, o ne kokį mėgsta visa šeima. Nereikia prie nieko taikytis.
   Pas tėvus būdavo visokių maistų ir mane labai erzindavo jei kažko būdavo per daug ir tas produktas sugesdavo. Arba tiesiog aš stengdavausi mažinti maisto kiekius, tačiau mama pripirkdavo kažko skanaus ir tada neatsilaikydavau ir pisivalgydavau. Dabar tokios problemos nėra.
3. Galima dainuoti kiek nori. Duše, kambary, vaikšiot ir dainuot kniaukt, ir visiškai nesukti dėl to galvos. Užsileidi muziką garsiai garsiai, eini į dušą, ir net dušo srovė nepermuša muzikos. Ar kaimynai girdi ar ne – dalampački.
4. Grįžtant prie maisto temos, gali laikyti kiek tik nori bonkų vyno šaldytuve ir nieks tau neprikiš ,,Ne per daug vyno?“. Tik beširdis žmogus gali tai pasakyti…
   
5. Gali vaikščioti nuoga kiek nori. Aš nemėgtu vaikščioti nuoga. Bet galėčiau.
6. Niekas neapkrauna tavęs savais reikalais.
7. Niekas neknisa proto, kad nesusitvarkei. Nes negali! Nes tu ir taip dažnai tvarkaisi, nes neturi ką veikt.
8. Niekas neprikiša, kad per daug kažką darai ar per mažai kažkam skiri dėmesio. Turiu du augalus, jie gauna to dėmesio ir būna reguliariai sudrėkinti. Nors vis dar nežinau kas kiek laiko reikia laistyti orchidėją. Orchidėja… Visgi turiu tris augalus… Noup, nebe, grįžtam prie dviejų ir tylos minute pagerbiam orchidėją. Dviejų šeimininkių namuose per daug, #sorrynotsorry .
9. Niekam negresia gauti širdies smūgį, kai užsidedi kokią veido kaukę ir staiga koks namiškis išnyra iš už kampo. Gali ramiai sau vaikščiot kad ir dumblu ar kuo kitu išsitepus.
   
10. Specialiom progom visada turiu vyno. Net jei ta speciali proga ir yra ta, kad turiu vyno. Gali gerti jį vienas ar kažką pasikviesti. Ir nebūtina laukti kol išvažiuos tėvai ar jaudintis, kad jie netikėtai gali grįžti ir pamatyti skaudžią tiesą, kaip jų vaikai vartoja alkoholį.
11. Nieks neateis ir neprikiš ,,Ir vėl žaidi simsais, nors sesija jau čia pat..?“
12. Kas be ko, gali grįžti kada nori. Ir taip galėdavau, bet dažniausiai reikėjo pasakotis kur ką veikei. Mamai viskas įdomu.
13. Įvedi savas taisykles ir gali realizuoti save ir neslėpti savo keistų pomėgių. Na taip, pavadinau augalą Benu (pilnas vardas – Bendžaminas), so what?
14. Visgi kai kada pasidaro nuobodu ir liūdna, bet tada prisimeni, kaip čia nepamainomai geriau nei gyvenant su tėvais ir nubaudi save, kad drįsai taip pagalvoti, įsipildamas taurę vyno. Kažkelintą, whatever.
15. Dedi daiktus kur tik nori ir NIEKAS JŲ NEPASTATO KAŽKUR KITUR, kur galėtum nerasti.
16. Miegi skersai dvigulės lovos. Because I can.
17. Gali net atsinešti guminį ančiuką į vonią, kad nebūtų nuobodu ir nobody will judge you.
18. Niekas nesujaukia prieskonių/ arbatų lentynėlės. Nebent tu pats. Bet argi galima pykti ant tokio šaunaus žmogeliuko? Aišku ne :*
19. Pripratini draugus atsinešti savo maisto, kad nereiktų gaminti. Gaminti man patiktų, šiaip kai kada gaila pinigus leisti ant maisto kitiems, kai pati to nevalgysiu.
20. Gali būti couch potato as much as you want.
21. Džiaugiesi tyla. Tiesiog tyla (kempiniuko multiko dainelės neskaitom), ta tyla, kurios nesudrumsčia kitų žmonių balsai.
22. Niekada nekils problemų, kad atsikėlus ir svajojus apie kažkokius pusryčius nuo vakaro, jų nerasi, nes kažkas gali būti juos suvalgęs. an tos problemos nėra, nes Benas tik augalas, jis nevalgo, jis tik geria. Tuo iš esmės mes ir esam panašūs.
23. NEREIKIA. NIEKUO. DALINTIS.
24. Tėvai negali tau prikišti, kad žiūri filmukus, nors tau jau 22 metai.
    
25. Friends nights. Friends nights. Friends nights kada tik nori.
26. Gali vaidinti Beatą Nicholson, Gordoną Ramzį ar Džeimį Oliverį ir niekas iš šono nerėks, kad jei sugadinsi produktus, teks suvalgyt tą Š kurį pasigaminai. Ir prie to paties, nukritus kažkam ant žemės, galio N sekundžių taisyklė.
27. Gali vaikščiot su plačiausia pižama ir kuoduku ant galvos kiek.tik.nori.

Na dabar minusai:

1. JŲ NĖRA!

Žinoma, aš rašiau viską pagal save. Kitiems būna ramybės neduoda kaimynai ar cypiantys už sienos vaikai. Pas mane tokių problemų nėra, nes sienos yra storos, o jei kažkas ir baliavoja per ilgai, tai aš būnu tas siaubūnas, kuris grasina su mentais :> Bet taip buvo tik kartą. Ir jie baliavojo tris paras nuo pirmadienio. Aš geras ir taikus žmogus, bet ne tada kai reikia keltis puse penkių ryto į darbą ir man kažkas trukdo ilsėtis.

Geros dienos.