Kaip aš tave myliu, Europa.

Kas skaitė mano ankstesnius įrašus ir šiaip kas mane pažįsta žino, kad apie Ameriką svajojau nuo mažų dienų ir kai pirmą kartą nuvažiavau ten, pernai vasarą, viskas buvo tobula. Tobulas oras, tobuli žmonės, kurie visada šypsosi, nebuvo svarbu, kad dirbtinai, buvo svarbu, kad bent šypsosi ir nėra susiraukę kaip Lietuvoje. Antrą kartą atvykus visai vasarai į savo taip lauktą ir išsvajotą šalį, spalvos joje nebeatrodo tokios ryškios ir šviesios ir jau nebegaliu sakyti, kad tos šypsenos neverčia apsivemt kur nors už kampo.

Visų pirma, Amerika. Ji įvairi. Rytinė pakrantė, jei kalbėti apie gamtą, nemačiau nieko gražaus, ko nesu mačiusi dar daugumo šalių: lygumos, nieko ypatingo, nebent didieji miestai, kurie tikrai palieka neišdildomą įspūdį, nes jose visada kažkas vyksta, žmonės visada skuba, daug koncertų, daug festivalių, daug veiklos ir niekada ten nebus nuobodu. Tas mane sužavėjo pirmą kartą. Antrą taip pat, nes negalėčiau gyvent kokiame mažame miestelyje, kur būtų lėtas gyvenimo tempas ir mažai žmonių.
Vakarinėje pakrantėje dar nesilankiau, tačiau ta gamta atrodo artimesnė širdžiai ir kada nors ten nuvyksiu (kaip turistė, af kors). Kalnai, kanjonai, mažai žalumos, man tai yra grožis. Dėl to Amerika yra turtinga, gamta čia skiriasi kaip diena ir naktis.
Amerika turi daug spalvų. Viename krašte yra miestai, kur dangoraižiai tokie aukšti, kad nematai galo, žiūrint iš apačios, kitame šalies gale daugiausiai išsidėstę kaimai ar maži miesteliai, su fermom ir skrybėliuotais kaubojais, kuriuos matai per filmus. Graži šalis, nieko nepasakysi, tačiau nebe wow. Labai labai nebe wow. Kita kalba yra apie Europą. Ji tokia mažytė, palyginus su kitais žemynais, tačiau tokia įvairi, miela ir unikali. Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kai Amerika neturi jokių normalių tradicijų, kurios galiotų visoje šalyje. Net atskiros valstijos jų neturi daug, suprantu, kad tai, palyginus, jaunas žemynas, tačiau tai nesuteikia jiems teisės būt tokiems paviršutiniškiems. Arba vėlgi, americans don’t give a f*ck. Anyway, Europa yra kažkas tokio. Nuvažiuok į Vokietiją ir gausi vokiškas dešreles su kopūstais vidury miesto esančiame mažame kioskelyje, kur prie akių tau jas ir pagamint gali. Tada nuvažiuok į Italiją, kur eidamas Romos senamiesčiu gali užuosti ką tik iškeptų bandelių kvapą ir mėgautis kava, prieš dešimt minučių sumaltų kavos pupelių, ką jau kalbėti apie legendines žymias vietas. Belgijoj mėgaukis šokoladu, Šveicarijoj sūriais ir vynu ir neapsakomais kraštovaizdžiais, Prancūzijoj – kruasanais, vėlgi vynu, tačiau jau kitokiu ir vėlgi vėl kitokiais miestų vaizdais. Ispanijoj manęs jau net nebeerzintų nuolatinės ispanų siestos pačiu netinkamiausiu metu, nes viską atperka jų paella ir sangrija. Vardint galima daug, kažkas gal išvardins kažką geresnio ir apie Ameriką, neteigiu, kad čia viskas blogai, bet kai pasveri pliusus ir minusus ir dar pamatai kitą amerikiečių gyvenimo pusę, aš renkuosi Europą, savo mažą, mielą, įvairią Europą, kur galima nemokamai ar pigiau mokytis ir žymiai pigiau keliaut. Ir visi miestai Europoje turi gražius senamiesčius. Amerikoj? Noup.

Antras dalykas ir tikriausiai daugeliui girdėtas, yra žmonių dirbtinumas, taigi apie jį nėra daug ką kalbėti. Šypsosi, klausia how are you, net nelaukdami atsakymo, elgiasi draugiškai, bet šneka tau už nugaros, priima kiekvieną piktesnį žodį, kurį pasakai, nes jautrumas tokiem dalykam pas juos padidėjęs, nes jie tiesiog nepratę prie žmonių, kurie elgiasi natūraliai ir nebando apsimesti, kad jiems viskas gerai, kai toli gražu nėra gerai. Dėkoja visada už nieką ir sorry sako dėl nieko, visada, just in case, you know. Amerikiečiai, ne visi, bet dauguma, yra visiški, totalūs idiotai geografijoj (esu tikra daug kur kitur taip pat) ir taip sakau ne dėl to, kad jie nežino kas yra Lietuva ir tuo labiau, kur ta Lietuva randasi ir kas per velnias tos Baltic countries. Russia right? Fak off su savo Russia. Teko dirbti tiek pernai, tiek šiemet labai prestižiniame golfo klube, kur renkasi turtingiausi Amerikos žmonės. Aukštesnėse pozicijose, tame pačiame klube, galvojau, dirba taip pat protingi (taip maniau anksčiau) ne visiški debilai, bet klydau. Oj kaip aš suklydau. Bet man atleistina, aš blondinė ir buvau labai prisisvajojus apie Ameriką. Žmonės čia, net turtingi ir išsilavinę, dauguma nežino kur yra Vokietija, Ispanija, Prancūzija. Tuščiame žemėlapyje paprašyti parodyti Vokietiją, jie rodo į Portugaliją. Galbūt tai maža smulkmena, pradžioje juokiausi ir negalėjau patikėti, tačiau vėliau mane aplankė svetimos gėdos jausmas ir labai geras jausmas dėl žmonių Lietuvoje ir, tikiuosi Europoje, kurie į išsilavinimą žiūri rimčiau ir nėra susikoncentravę tik ties sava šalimi ir daugiau nieko kito žinoti nenori. Amerikiečiai galbūt ir nenori, galbūt jiems visiškai nusispjaut ant viso likusio pasaulio, nes juk ‘merica yra fuckin viskas jiems, tačiau kai tai išgirstu (patikėkit, taip pasitaiko dažnai), norisi paimti už peties ir pasakyti, kad va dabar aš tikrai feel so sorry for you, silly american. Žinoma, visur visokių žmonių būna, tačiau Amerikoje tas dirbtinumas yra itin dažnas atvejis. Retais atvejais sutiksi protingą ir nuoširdesnį žmogų, bet galiausiai pasirodys, kad tai prieš dešimt ar mažiau metų atvykęs europietis, kuriuos atskirti gali iš tolo, nes amerikiečiai tiesiog, būdami buki, turi buką veido išraišką, žmonės iš geresio pasaulio yra gražesni, protingesni, išsilavinę labiau ir šiaip faini.

Kitas dalykas yra jaunių žmonių palaidas gyvenimas, kai visi miega su visais ir nėra čia big deal jiem per vakarėlį pakeist kelis lovos partnerius ar tiesiog susitikti su žmonėmis pirmą kartą ir po poros valandų griūti į lovą. Bet čia tikriausiai jau tapo global problema, o aš senamadiška šiek tiek, tai apie tai kada atskirai parašysiu.

Apie maistą irgi daug kalbėti nieko, manau, nereikia. Greitas ir nesveikas maistas yra pigus, geresnis brangus, bet dauguma produktų yra pilni hormonų ir modifikuoti. Food, Inc. filmas labai gerai viską apibūdina. Šlamštas žodžiu, dar vienas pliusas Europai.

Žodžiu, visi tie, kurie kaip ir aš anksčiau, svajoja apie Ameriką, turėkit omeny, kad gyventi čia brangu, mokėti taxus reikia už mašina, namą, atskaičiuoja tau iš atlyginimo, kosminės gydymo paslaugos, apie universitetus net kalbėt neverta. Žmonės pradeda taupyti vaikų mokslam, kai tie vaikai dar būna kelių savaičių amžiaus. Pilve, ta prasme.
Rūbai pigūs, va pliusas. Mašinos pigios, antras pliusas, bet draudimas mašinų labai brangus – minusas. Kaip sako, galimybių čia daug, tačiau ir konkurencija nežmoniškai didelė. Visi labiau priima savus, amerikiečius, o ne atvykėlius, nebent esi toks profesionalas, kad aplenki visus likusius. Pinigais čia nesninga, kad ir sunkiai dirbi. Aišku gaut galima žymiai daugiau negu Lietuvoje, bet tikrai tiek pat galima uždirbti kitur Europoje.

Taigi, Europa, labai atsiprašau, kad iki šių metų, visus dvidešimt metų svajojau apie Ameriką. Myliu, branginu ir niekada tavęs nebepaliksiu ilgesniam, nei atostogų, laikui.

 

Nekniskit proto, kad jūs storos ir laimingos.

Visų pirma, tai norėčiau pasidžiaugti tuo, kad nors ir labai sunkiai, tačiau šiuo metu madų namai, po truputį, pradeda didinti rūbų dydžius modeliam ir neieško vien nulinį dydį nešiojančių panelių, kurios galėtų narkotikų prisišveitusios praeiti podiumu (neskaitant Paryžiaus ir Milano). Labai džiugu dar, kad daugelis pradeda kreipti dėmesį į tai, kad reikia mylėti save tokią, kokia esi, o ką kiti savo – visiškai nesvarbu, nes tos, kurios yra ant žurnalų viršelių yra photoshop’u pakoreguotos ir tikrai toli gražu realybėj nėra tobulos ir nėra ko savęs su jomis lyginti. Aišku jos turi kelis milijonus po ranka, dėl ko gali leisti sau riebalų nusiurbimus ar botokso injekcijas, o tu ne, tad guosk save prieš tai išvardintais dalykais, bet ne apie tai šiandien.

Kas mane paskatino išdėstyti savo nuomonę, tai šis video:

Kaip matome, čia yra skatinama mylėti save, rengtis kaip nori, valgyti dvigubai, jei tik nori ir visai nesijausti dėl to nepatogiai, nors apetitą turite kaip nėščio begemoto ir jums reikėtų šiaip jau susilaikyti nuo riebaus maisto, bet ne ne, valgykite ir mylėkite save net tada, kai nepajėgsite užsirišti batų.

Kaip minėjau, labai gerai, kai, nors ir labai mažais žingsneliais, bet jau einama nuo to liekno kūno kulto, bet jei galiausiai mes prieisime prie storo kūno kulto, kur bus pasakojama mergaitėm, kad jos turėtų nekreipti dėmesio į nieką ir kimšti ką nori, kada nori ir dėvėti ką nori, tai tada geriau apsisukime, nes abejais atvejais prieiname prie ligų. Viskas turi turėti ribas. Šaunu, jei mergina gali valgyti ką nori ir nestorėja, tačiau, jei yra atvirkščiai, jai geriau jau būtų teigiama, kad reikia sveikai valgyti ir judėti, o ne sviestu ar aliejum išsitepti visą kūną, kad įlįstų į mini suknelę ir dėl to jaustis gerai. O šis video mums teigia, kad:

1. Nesveikai nutukus mergina neturėtų bijoti apsivilkti aptemptus drabužius.
   For god sake… Na taip, ji gali ją dėvėti, bet ar tai gražu? Jau nekalbu apie patogumą, kai per aptemptą medžiagą krenta riebalingi gelbėjimosi ratai, bet kur dar estetika ir bendras vaizdas? Nulis grožio, nulis elegancijos, nulis priežasčių kodėl ji turėtų ją dėvėti.
   Tai priminė man situaciją, kai kažkada Šveicarijoje mačiau panašaus sudėjimo ar šiek tiek lieknesnę merginą, kuri buvo su mini šortukais ir trumpa palaidine. Trumpa ant tiek, kad matėsi pilvas. Aplink buvę žmonės sakė, kad Lietuvoj ji taip nepraeitų, nes jau ne žodžiai, o žvilgniai ją priverstų užsidėti sutaną ir galbūt gerai, kad užsienyje niekas taip dėmesio nekreipia, eini kaip nori, jei gerai jautiesi, niekas nesmerkia. Bet kam rodyti savo trūkumus, jei gali juos paslėpti, kas tikrai taip nerėžtų akies? Nu tai nėra gražu, išvirtę lašiniai niekam niekada nebuvo, nėra ir nebus gražu. Pavyzdžiui, Amerikoje tai normalu, nes ten daug storų žmonių, bet vietoje to, kad skatintume juos savimi pasitikėti ir nieko nedaryti, geriau jau kaltume į galvas, kad reikia pradėti sveikiau gyventi, nes tada ir savijauta ir išvaizda ir gyvenimas pasitaisytų.
2. Atsisėdus neprisidengti savo “privalumų“ ir nebijoti būti matoma.
   O brangiosios, patikėkit, jūs tikrai matomos ir iš labai labai toli.
3. Nebijoti valgyti net antrą porciją.
   Kai esi liekna, tai taip, valgyk kiek nori. Kai esi apkūnesnė, taip pat, valgyk kiek nori. Apkūnumą dar galima padaryti seksualų, visgi yra ne viena apkūnesnė moteris, kuri traukia vyrų akis labiau nei išdžiuvusios 90-60-90 manekenės, nes dauguma stambesnių moterų turi kažką savyje, charizmos kuri traukia žmones, bet jokia charizma tau nepadės kai esi nutukus. Normalu, žinoma, kai nutukęs žmogus valgo daug daugiau, bet vėlgi nesuprantu, kaip tu gali gerai jaustis, kai vos telpi atsisėsti ant kėdės ir dar bijai, kad ji sulūš iš dar kimšti? Čia jau viskas pasisuka į sveikatą. Nutukę žmonės neturi tik tą vieną problemą dėl išvaizdos, su papildomais kilogramais ateina ir papildomos ligos, kaip problemos su sąnariais, diabetas, kraujospūdis ir puokštė kitų. Kaip galima ligą, kurią tu ignoruoji paversti į kažkokį tai pliusą ir bandyti rodyti pavyzdį kaip tu savimi pasitiki, save myli ir kaip džiaugiesi būdama tokia, kokia esi? Juk galbūt milijonai storų panelių ar mergaičių pamačiusios tokį video gali pagalvoti, kad tikrai nėra ko jom nervintis ir sukti galvos dėl svorio metimo, kai jos tiesiog gali valgyti ką nori, storėti ir vis tiek tai bus gražu, nes dabar gi tokių “motyvacinių“ video yra tūkstančiai.

Išvardinau kelias pagrindinius dalykus, kurie man nepatiko ir manau niekam neturėtų jie patikti. Aš toli gražu nepropoguoju liekno kūno kulto (nors neslėpsiu, kad man yra gražiau labai liekna panelė, nei stora), bet tikrai esu prieš XXXL dydžių propogavimą. Kažkada sakiau, kad esu girdėjusi labai daug moterų ir realiai ir per TV, kad jos yra labai laimingos būdavos super size, super fat, nes tuo pačiu jos sau atrodo super sexy ir nesiskundžia nei vyrų dėmesiu nei dar kuo. Bet vėliau, jos kažkaip netikėtai susimažina skrandžius, užsideda skrandžio žiedus, nusisiurbia riebalus ar eina į kažkokius TV projektus, kur padeda sulieknėti ir galiausiai pripažįsta ,,Taip, dabar, kai sulieknėjau, esu daug laimingesnė“. Aš suprantu, kad storom moterim nėra kur dingti, jos turi kartoti, kad yra laimingos ir džiaugiasi gyvenimu. Galiausiai į depresiją juk irgi nepulsi, bet tokiu atveju reikia kažką daryti dėl savęs, dėl savo sveikatos ir ateities.

Kas skaito mano blog’ą ir prieš tai buvusius blog’us, turbūt žino kaip buvo su manim, pati buvau stora, bet tokia būti atsibodo, tai svorį numečiau (ir ne, tai nebuvo 5kg ar 10kg) ir buvau net labai liekna, dabar turbūt normali ir man to užtenka. Pasitaikė pradžioje žmonių, kurie bandė mane sulaikyti nuo svorio metimo, nes atseit mane mylės ir tokią, kokia esu, gyvenam vieną kartą, negalima sau kažko drausti, nes koks gi bus gyvenimas ir niekas, absoliučiai NIEKAS.MANĘS.TADA.NEPALAIKĖ. Niekas man nesuteikė informacijos kaip teisingai mesti svorį, niekas nesakė, kad aš galiu ir niekas manimi netikėjo. Bet vietoje to, kad viską mesčiau ir ieškočiau pliusų papildomose kilogramuose (ką dauguma iš storų žmonių ir daro) aš norėjau pasikeisti, nes kodėl turiu būti stora, jei galiu būti liekna ir nesukti galvos, kad kažkas parduotuvėje man netiks? Ir ne, mesti svorį nebuvo lengva ir aš tą dariau ne dėl sveikatos, o dėl grožio, nes esu mergina, aš noriu būti graži ir išgyvenus tuos visus papildomų kilogramų laikus, aš žinau, kad būnant stora neįmanoma būti laiminga, kad ir kiek storos moterys tą kartoja, jos visos nori būti lieknos. Ir pyktis ima dėl to, kad nieko nėra dėl to daroma, aparto to, kad vien skundžiamasi ir blogiausia tai, kad dabar visuomenė net neskatina lieknėti, kol tai nepasiekia mirtinos ribos. Kaip ir dėl savo sveikatos senatvėj reikia pradėti rūpintis dabar, taip dėl antsvorio reikia pradėti rūpintis tada, kai kilogramai pradeda augti ir pastebi, kad jų daugiau nei turėtų būti pagal tavo ūgį, o ne tada, kai nutukimas pasiekia antrą ar trečią lygį.

Galų gale, amžini pasiteisinimai dėl blogų genų, gimdymo, gyvenimo tik vieną kartą (kai sau negali kažko drausti) niekada nepadės nei pasijusti geriau, nei pataisyti sveikatos. Pagimdžius kilogramus galima numesti, jie nekris lėčiau, nei negimdžius. Dėl gyvenimo vieną kartą, tai tavo pasirinkimas ar nori jį nugyventi kokybiškai ir laimingai ar su daug maisto ir ligų. Ir nėra blogų genų, kurių negalima būtų pakeisti. Mano blogi genai, storėčiau turbūt net nuo gabalėlio torto, bet aš to torto ir nevalgau, atpratau ir net nenoriu, nes labiau noriu būti graži ir sveika, nei noriu ėsti.

Susikiškit savo taisykles į savo sovietines šiknas

Su kiekvienais metais, pastebėjau, mano ateities planas matomas vis per didesnę miglą. Būdama mokykloj (kažkada seniai), buvau tikra, kad būsiu teisininke. Vėliau, paaugus, supratau, kad tokiam žmogui kaip aš, kuris mėgsta bendravimą, kūrybą ir tikrai ne sausą informacijos kalimą, teisininke būti nepavyks, taigi perėjau prie žurnalistikos. Visai gerai sekėsi, dar paauglystėje rašiau apmokamus straipsnius ir gana nemažai metų buvau tikra, kad žurnalistika – specialybė kaip tik man, nes bent jau sugebu rašyti, jei nieko kito nemoku. Dabar mano ateitis jau ne nebe miglota, ji tamsi kaip ankstyvi žiemos rytai. Nenoriu būti pririšta prie darbo nuo 8 iki 5 ir net nebežinau ar noriu būti žurnaliste. Ne, nenoriu.

Bet kalbant apie tai, kad nejaunėjam ir gyvenam dar labai taisyklių valdomoj valstybėj ar tiksliau tarp žmonių, kurie dar gyvena pagal senas pažiūras, nori nenori, amžinai jauti spaudimą. Pvz aš, per kiekvienas šventes, kada tenka “malonumas“ susitikti su pagyvenusiom tetom (dėdės mldc), nuo 21 metų tik ir girdžiu ,,Tau jau kiek metų, laikas vaikam, vėliau bus sunku, vaikeli, geriau anksčiau“ arba ,,baigus mokslus reikia kurti šeimą, nes vyro neberasi po to, net darbas ne taip svarbu, gimdyk kuo anksčiau“. Pašol n*. Mėgstu kalbėti apie vaikų ir vedybų temą ir matyti kaip žilos tetos dar daugiau pražilsta nuo mano pasakymų, kad neplanuoju dar daug daug metų turėti vaikų, jei iš vis turėsiu, nes gyvenimo aš tikrai gadintis nenoriu. Mano gyvenimo planas baigus mokslus keliauti. Kažkur, kažkaip, bet keliauti kiek tik galima daugiau (o jei ir nekeliauti, tai darbas man būtų svarbiau nei šeima). Po vasaros Amerikoj grįžau visai kitoks žmogus, su visai kitokiais prioritetais ir lyg naujai gimęs, alkanas naujovių, kelionių ir pažinčių. Bet mes esame spaudžiami baigus universitetą rasti darbą, rasti antrą pusę, susituokt ir kurti šeimą. Mane pačią, būna, kad patarkuoja ir groja nervais, kad neturiu gyvenimo plano ir kaip aš galiu nenorėti po mokslų įsitaisyti kokiam ofise ir dirbti vis tą patį, nuobodų darbą (na nebūtinai nuobodų, yra ir įdomių, bet kol kas nežinau kas man tiktų). Nesmerkiu tų žmonių, kurie nori tokio gyvenimo, čia jau jų problema, kad gyvenimą aukoja, bet visiems reikia skirtingų dalykų, tačiau kodėl būtent kai išsiskiri iš kitų, esi nurašomas, kaip ,,dar per jaunas, kvailas“ ir girdi tik tai, kad dar tas noras šeimai ateis, tik dabar taip kalbu ir geriau nesakyčiau tokių nesąmonių. Sakiau ir sakysiu, jei senių sovietinis mąstymas leidžia jiems mane vadinti jauna ir kvaila, jei neturiu noro apsikrauti vaikais ir būti namų šeimininke su prijuoste virtuvėj gyvenanti ir kepanti pyragus, tai ir aš turiu teisę sakyti, kad tegul jie išsiblaivo nuo senų laikų ir gyvena dabar.

Pastaruosius kelerius metus vis klausinėjau savęs, kuo norėčiau būti ir kur save ateity matau. Dabar jau žinau, kad save tikrai matyčiau kažkur, bet ne čia. Amerika būtų tobula, bet ten sudėtinga. Galų gale, jaučiuosi kažką naudingo veikianti, kai keliauju. Nauda čia tik asmeninė, bet kada gi dar atrasi save, jei ne būnant tik su savimi ir bandant rasti išeitis iš sudėtingų situacijų, kurių būna pilna, kai išeini iš konforto zonos. Bet tas ir daro gyvenimą gražų, tas ir suteikia energijos ir laimės ir noro judėti į priekį. Išvažiavusi ir pabuvusi kažkur viena, kažkur toli toli nuo savo šiltų, jaukių namų ir tėvelių, kurie jau bet kada neatvažiuotų padėti, pasijutau tokia laiminga ir tokia laisva, norinti susidurti su kuo daugiau iššūkių, kurie priverčia širdį drebėti, kai kada iš baimės, kai kada iš laimės ar jaudulio. Neįsivaizduoju kaip žmonės gali to nenorėti, iškeliauti kažkur, neaišku kur ir tada ieškoti kelio atgal arba judėti į priekį. Sunku net apsakyti kokia buvau prieš vasarą. Turbūt buvau pavargusi nuo Lietuvos (visada norėjau iš čia išvažiuoti ir daug keliauti), nuo rutinos, nuo visko, kas mane sekiodavo visą gyvenimą, ypač konforto. Nieko man niekada netrūko, viską turėjau ko norėjau, nesiskundžiu, ačiū dievuj, kad turėjau viską ir niekada neteko kovoti ar verstis per galvą. Kitiem gal taip ir tiktų – pinigų yra, galima neskaičiuoti, kam dar rizikuoti to netekti? O aš noriu. Man neįdomu rodomas gyvenimo modelis, kurį minėjau (univeras, darbas, šeima, vaikai, senatvė ir grabas), man reikia kažko daugiau. Noriu būti milijonierė akimirkų, kurių neparodysi nuotraukose, noriu būti pilna jaudulio ir įvairių jausmų, kuriuos sukeltų patirti nuotykiai ar iššūkiai. Turbūt daugeliui tos akimirkos asocijuojasi su vestuvėmis, vaikų gimimu, pirmais žingsniais ar pridėjimais į pampersus, o nuotykiai – mamyčių klubo susitikimai, bet man tai taip pat tolima, kaip supratimas apie matematiką. Išvažiavusi į Ameriką aš net nieko nepasiilgau. Tik į galą vasaros, kada jau nori nenori reikėjo grįžti namo, prisiverčiau pagalvoti, kad turbūt fainai susitikti artimuosius ir draugus. Bet šiaip man taip nieko netrūko, kad net baisu.

Bet argi ne taip turėtų būti? Argi neturėtume sekti savo svajonių, daryti kas šauna į galvą ir gyventi sau? Kaip visi aplinkui kartoja ,,gyvename tik vieną kartą“, tai reikia padaryti taip, kad tas kartas būtų toks, kad galėtum parašyti visą seriją knygų apie akimirkas ir nuotykius kuriuos patyrei tada, kai kiti apie tai tik svajojo.

Amerika – pasakų šalis su daug nenatūralumo. Bet vis tiek pasakų šalis.

Keliaujant į Ameriką maniau, kad apie ją ir įspūdžius rašysiu labai daug, nes būsiu be galo excited, kad pagaliau atvykau į savo išsvajotą šalį. Aišku, dar maniau, kad tikrai pasiilgsiu savo naujos mašinos, savo nuosavų namų, draugų ir tėvų, bet viskas gavosi šiek tiek kitaip; rašyt net nekilo ranka, nepasiilgau nei mašinos, nei namų, nei žmonių, gal nebent kai kurių artimiausių. Skamba labai savanaudiškai, ir taip, jaučiuosi siaubingas žmogus… Nors ne, nesijaučiu.

Ir baisus ir įdomus jausmas, kai vienintelis tikslas gyvenime dabar yra kažkaip, baigus universitetą grįžti į Ameriką ilgam. Nežinojau ko noriu gyvenime iki šiol, Amerika buvo tiesiog svajonių šalis, nuo mažens gyvenau ta mintim, kad aš čia nuvažiuosiu ir tą padariau. Daugiau gyvenime nežinojau ir, tiesą pasakius, nežinau ką noriu daryti, bet žinau, kad noriu daryti tai čia. Žinoma, nemačiau tamsiosios Amerikos pusės, daugelis sako, kad kai pamatyčiau, pakeisčiau nuomonę, bet man ir neįdomu, neplanuoju su tuo susidurti. Galų gale, man ten patiko ir keliai ir kelių ženklai ir faini buvo maži namukai ir didelės vilos ir mokykliniai autobusai ir parduotuvės ir maži barai/ skylės ir skersgatviai ir šiukšlinos didelio miesto gatvės ir viskas viskas viskas. Man neužtenka to, ką siūlo mano dievo pamirštas kraštas, kuris atima galimybes iš žmonių, o ne suteikia jiems šansus daryti tai, ko jie nori. Noriu kažko didelio ir noriu pasiekti tai pati Amerikoj.

Reikėjo laiko apsiprasti su nenatūraliai draugišku žmonių elgesiu ir dirbtinėm šypsenom. Tiesą pasakius ir dažnai kilo noras apsivemt pamačius kaip dirbtinai jie iššiepia savo dantis, kai pamato tave ir paklausę ,,how are you?“ nueina, net nelaukdami atsakymo. Teko dirbti ir su meksikiečiais aka minion’ais*(*Minion – taip praminėm meksikonus, nes jie visi gali dirbti non stopu, visi jie vienodi (maži, tamsūs ir apvalaini) ir nuolat šneka savo greitakalbe meksikiečių kalba. Netgi su mumis, nors mes tos kalbos nesuprantam. Bet jie nesupranta, kad mes nesuprantam, nes prisižiūrėjusios meksikietiškų serialų, kažkada pasakėm kelis žodžius kuriuos mokam ir jie užskaitė, kad mokam ir laisvai šnekėti.) kurie 10000 kartų per dieną paklausia kaip man sekasi ir kaip nuotaikos, o ką nors atsakius ar eilinį kartą pasiteiravus kodėl jie to klausia tiek daug kartų, jie tau neatsako, kodėl? Nes nemoka anglų kalbos, tai tiesiog toliau šypsosi.  Aišku, geriau taip, nei kad būtų susirukę, mes lietuviai juk nepratę prie draugiškų žmonių, tai mums ir keista. Bet pripratau šypsotis, pripratau sakyti ,,sorry“, nors ir nesu sorry ir nieko nepadariau (čia kai atsitrenki į žmogų ir vietoj to kad sakytum ,,blet“ sakai ,,sorry“), pripratau daugiau padėti, pagelbėti, jei reikia ar pasistengti dėl kitų, jei tik galimybės leidžia. Nes ten visi daro tą patį. Kokie fainuoliai. Negi ne smagu kai prie tavęs gatvėj prieina koks čiurka, paklausia (eilinį kartą) ar nesi ir rusyno, sakai, kad ne, esi iš Lietuvos, bet tu jos juk nežinai, o tada pasirodo, kad jis žino, bet anyway, norėjo pasakyti, kad gražiai atrodau, paklausia kur einu ir kadangi akivaizdžiai esu turistė, gal reikia patarimų kur nueiti. Ant galo dar priduria, kad Ten Walls yra žiauriai cool.

Bet visgi nesuprantu žmonių, kurie nusivilia Amerika. Jus ten nuskriaudžia? Pastatai jums per maži, neįspūdingi? Sumuša jus ar apiplėšia? Širdį sudaužo? Na nežinau kuo Amerika gali nuvilti eilinį turistą. Aš jau antrą savaitę būdama namie sapnuoju Amerikos oro uostus ir kažkodėl paprastus uostus, bet Amerikoj. Nesu aš iš žmonių, kurie visada vaikšto su šypsena ir užp*sa visus su savo perdėtu optimizmu ir motyvacinėm kalbom, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir bla bla bla ir, žodžiu, go fuck yourself. Bet ten aš neleidau sau liūdėti, nes aš juk… AMERIKOJ. Čia negalima liūdėti, čia mano svajonė ir net žinant mano ant plauko kabančius santykius su maistu, ten nors ir valgydavau sveikai, bet persivalgydavau ne kartą, ir dėl to tiek nesinervinau, nes:
1. Aš vis tiek gražesnė už amerikietes.
2. Man turbūt kas dieną reiktų suvalgyt visą kiaulę/ karvę, kad pasaivyčiau amerikietes per juosmenį.
3. Aš Amerikoj, čia negalima liūdėti.

Nerašiau į blog’ą gal ir todėl, kad nenorėjau turėti jokio ryšio su Lietuva, apart bendravimo su draugais. Net tėtis, kuris nuolat sakydavo, kokia aš irzli, pastebėjo, kad ten atrodžiau ,,per daug laiminga“. Aišku, laimės burbulas sprogo, grįžau, here I am. Liūdesėlis… Bet vis dėl to, ne ten gimiau, kur turėjau ir tegul baudžia mane ten tas iš aukštybių už tokius žodžius ir nemeilę tėvynei, nu bet baisi skylė ta Lietuva. Turbūt daugeliui tai nenaujiena, bet man, kuriai neteko tiek ilgai gyventi svetur ir kai gyvenimas Lietuvoj atrodė visai nieko, dabar tenka išgyventi baisų emocinį smukimą ir savęs nesupratimą, kaip man pakako to, ką gali duoti Lietuva. Na nėra baisus emocinis smukimas, aš vis tiek į Ameriką grįšiu bet kokiu atveju, bet kad esu laiminga lyg svastyklėse pamačius -5kg tai irgi nepasakyčiau. Okkk, kad nemėgstu savo tėvynės irgi nepasakyčiau. Man patinka mano butas kuris yra Lietuvoj, mano mašina, mano šunys, (dabar jau) žuvytė ir artimieji, bei draugai. Tai va, tokie ir būtų mano tėvynės pliusai. Nėra tragedija juk. Šypsena mano veide pasirodo dažniau nei saulė lietuviškos vasaros laiku, nesu toks liūdesio debesėlis, koks buvau išvykstant iš Čikagos, bet apie tai kitame įraše papasakosiu. Trumpai tariant, Čikaga is awesome, geriau nei New York.

P.S. Kadangi dabar ateina kolių ir atsiskaitymų sezonas, įrašų padaugės. Va rytoj manęs laukia baisusis informatikos testas ir iš kart atsirado nuotaika rašyti čia ir skųstis kokioj šiknoj mes gyvenam. Na šalis žinoma nekalta, kad valdžioj idiotai.

Pakeliui link svajonės su klykiančiais parazitais ir nežinojimu kas darosi.

Žinot, svajonės pildosi, tik kai kada jų reikia palaukti. Arba man čia tik taip sekasi, kad išsipildo viskas ko noriu, bet tenka įdėti ir pastangų. Šiai svajonei pastangų ir valios daug nereikėjo (ne kaip kokiam svorio metimui), bet reikėjo tik pinigų ir vuolia – sėdžiu Varšuvoj ir laukiu skrydžio į Helsinkį, o vėliau į Čikagą. Ir taip, mano svajonė nuo vaikystės – Amerika. Kita svajonė yra rasti vyrą amerikietį, jei netyčia labai patiks gyvent Amerikoj ir pamatysiu, kad ne nuo viso maisto ten storėjama, tačiau dar neišsiaiškinau ar tai svajonė-prikolas, ar tai svajonė-realybė. Pamatysiu suvažiavus.

Be svajonių išsipildymo, man dar labai išsipildo tai, ko aš labai bijau – sėdėti ne prie lango ir sėdėti prie klykiančių mažių. Tai kai mano kelionė prasidėjo autobuse į Varšuvą, vienas toks parazitas man ir pasitaikė. Klykė. Visą. Naktį. Na bet geri dalykai juk nebūna vien tiktai 100% geri, amžiais pasitaiko mažų, verkiančių dėl nieko smulkmenų, kuriom nieks netinka. Ir va tą smulkmeną, naktį, net neabejoju, norėjo papurtyti visas autobusas. Jei tokia erkė man pasitaikys ir 8 valandų skrydyje, tai arba susipyksiu su jo gimdytojais, arba prisipirksiu saldainių ir šersiu, kad tylėtų. Gal tai išeis ir į gerą, išmoksiu elgtis su vaikais. Jei tą galima taip pavadint.

Kitas dalykas ko bijau, tai negauti vietos prie lango skrendant į Čikagą. Jėzusmarija. Nors ir žiūrėt į debesis ar Atlanto vandenyną, man įdomu viskas, kas dedasi už Lietuvos ribų. Ta pati Lenkija man įdomi ir Varšuva graži. Viskas visur yra labai fainai.

Dar niuansas. Kad išvažiuoju 3 mėnesiam, pradedu suvokti tik dabar. Vakar, kai atsiveikinau su tėvais ir draugais, kažkaip atrodė viskas dar ne taip, išvažiuoju tai išvažiuoju, o va kur ir kuriam laikui išvažiuoju tai suvokimas ateina tik dabar, jobtvaimat. Visada maniau, kad pirma kelionė, įkurią važiuosiu viena, bus koks savaitgalis Paryžiuj ar Varšuvoj ar bet kur kitur Europoj. Bet va taip netikėtai gavosi, kad pirma kelionė, kur išvažiuoju viena bus Amerika. Nedidelis kilometrų ir būvimo laiko skirtumas, bet vis tiek šis tas. Ir man baimę kelia net tai, kad aš nebijau. Visiškai jokių emocijų nėra. Arba jos pasirodys kai nusileisiu Amerikoj. Apsiverksiu ar panašiai.

Apie tai, kad Ne.

Neseniai vienas žmogus man pasakė, kad aš labai dažnai sakau ,,ne“. Tada kai papasakojau dar keliems, jie pritarė ir nesupratau, kas blogo yra sakyti ,,ne“, pavyzdžiui, išėjimams į miestą. Man gal gaila pinigų ir kepenų ir man malonesnė yra TV ir maisto kompanija? (Ir ne, nesiūlykit varyti į miestą su mašina, aš ne iš tų mutantų ir sveikuolių, kurie “linksminasi ir be alkoholio“, fak jų). Ir kas blogo yra nesutikti eiti į pasimatymus su kažkokiu vaikinu, jei jis kviečia? Nu nenori ir viskas. Gal tu tiesiog norėjai sužinoti ar tau vis dar kažkas gali parašyti, kokie dar pasimatymai (taip pat neprikaišioti, kad tokiais momentais kažkur gimsta kačiukas, kuris gyvens su manimi senatvėje, kai užsibaigsiu kaip senmergė. Bet aš, jei jau taip nutiks, norėčiau užsibaigti kažkur kur šilta ir su šuniukais)?

Žodžiu, analizavau kada aš vis sakau ,,ne“, ir galbūt išsiaiškinau ir tas išsiaiškinimas man leido kai ką suprasti ir kai ką pakeisti. Visgi ,,ne“ aš ir toliau sakysiu kaip sakius daugeliui dalykų, bet supratau kodėl aš tą sakau ir kada sakau ,,taip“. O ,,taip“ aš sakau, kai man būna nuotaika ir kai kažko tikrai noriu ir nematau tame nieko blogo. Nesu Neienė ar Neienytė, kad visada viskam sakyčiau NE ir tiesiog skleisčiau NE energiją. Nesu aš neigiama, buvau tik kažkokia susisukus, kaip koks rankšluostis kai jį gręžia. Net įsivaizduoti prieš kelias svaites negalėjau, kad taip greit tapsiu tokia laiminga ir taip greit pavyks pakeisti mąstymą 180 laipsnių kampu. O dabar:

 Varyt į Ameriką vienai?

Taip.

Bet pala, žmonės bijo vieni iki kitos Europos šalies nuvykti, o čia Amerika… Negi verta?

Hell yeah.

Nu p*zdų, ten bus lietuvių, darbas yra, kur gyvent yra. Bet po to kažkur reikės New Yorke gyvent, apvogt gi gali, viešbutis centre pigus yra, bet jis labiau primena Černobylio kambariukus dabar, tikrai noriu?

Taip!!!!

Bet aš niekada nebuvau niekur viena taip ilgam išvažiavus, važiuot..?

Bl*t nu TAIP!

Va taip ir nebeliko jokių kalbų. Taigi arba esu visiška beprotė arba tiesiog ištroškus nuotykių ir norinti išeiti iš konforto zonos boba. Ir mane veža tas nežinojimas. Nežinau kokį viešbutį rezervavau New York’e, nuoširdžiai nežinau ir nerūpi. Žinau, kad jis pačiam centre ir labai apgailėtinos būklės, bet juk kaip fainai!!! Fainai labiau ne, kad centre, o kad jo nuotraukas pažiūrėjus man norisi juoktis kaip psichei, nes aš ten važiuoju ir nežinau kas manęs laukia – tarakonai, triukšmingi kaimynai ar kinų kvartalas, kuris, pasak atsiliepimų, niekada nemiega, kaip ir pats New York’as. Va taip būna, kai ,,Ne“ pasidaro ,,Taip“

Vakar buvo universitete man kolis. Jo nereikėjo rašyti, reikėjo tik pristatyti savo tikslus, savo ssgg analizę, misiją, viziją ir 3 metų planą. Atsistojau prieš dėstytojas ir nuoširdžiai nežinojau ką jom sakyti, nes pristatymas turėjo tęstis 5 minutes, o man pasakyti, kad noriu po baigimo keliauti, o toliau nieko nežinau, truko gal 10 sekundžių. To neužteko, kas be ko. Ir dėl to, kad supratau ko noriu (Dios mio, finalmente!) bent jau maždaug keliem metam į priekį, aš turbūt gausiu neigiamą, nes dabar visi yra spaudžiami kuo greičiau suplanuoti savo gyvenimą ir pastatyti jį į kažkokius rėmus, kurie visuomenėje yra priimtini. O čia dar ir įvertinimas už tai bus. Fak jų again, man liko metai kol atsiskaitysiu su mokslais ir padėsiu mamukui ant stalo diplomą ir tada noriu pagyventi sau, prieš pradedant gyventi kažkam kitam ar su kažkuo kitu. Noriu saulę palydėti ir ją sutikti kažkur, kur šilta ir niekada nesninga. Nenoriu gyventi prabangoje, jei mane kažkas nuolat stebės ir aš turėsiu pagal kažką kažkaip elgtis ar kalbėti. Noriu (bent jau kol kas) atsikelti su jauduliu ir nežinojimu ką man atneš ši savaitė ar mėnuo. Noriu būti turtinga prisiminimais ir galų gale, kad ir įamžintais vaizdais, bet AŠ būsiu juos įamžinus ir AŠ galėsiu prisiminti tą laiką, kada pasaulis buvo atviras man ir nešė vis kažką naujo. Aš noriu bijoti tik to, kad gyvenimas per trumpas viską apžiūrėti ir nenoriu savęs kankinti ar savo sveikatos kaina užsidirbti pinigus, kuriuos leis mano vaikai ar atiduoti didelę dalį jų VMI.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie keliauja ir visada kirbėjo klausimas ,,Iš kur pinigai?!“. Aš net paaukočiau metus ar du ar tris (ar keturis…penkis…) kelionėms (nors čia net ne auka, o dovana sau), o ne karjerai, kad keliaučiau ir galėčiau keliaudama apsistoti kažkurioje šalyje ilgiau, ten padirbti ir tęsti savo pasaulio naršymą. Ir nebijau. O ko man bijoti? Pasaulio? Nežinomų kraštų? Čia tie nuo Sovietų sajūzos neatsigavę individai gal bijo pajudėti iš savo blokinių namų ir palikti sodus, sako ,,kaip yra taip gerai, kur čia benukeliausi, juk yra darbas, šeima“, kai tas darbas tikriausiai yra kokiam kioske ar Maximoj prie kasos. Aš ir bijau kada nors būti pririšta prie darbo (įsižeiskit jei norit, jei jūs tokie, kurie nori ramaus ir sustyguoto gyvenimo, o pajudėt bijot, nes avdrug bl*t kažkas netikėto ir nesuplanuoto atsitiks jums ir stumsit po to visam pasauliui kaip viešbutyje sumokėjot ne 30 eurų o 40 už naktį ir koks čia bispridielas). Mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jis yra duotas vienas. Ir visi jūs, kurie bijot pajudėt iš vietos, nes “nežinot kas jūsų laukia ir ką pasakys aplinkiniai“, tai galiu pasakyti, kad aš, kadangi pas tėvus esu viena (ir nepakartojama), irgi galvojau kas būtų jei būtų, ir bus, ir teks su tuo susitaikyti. Namo galima grįžti, aš pati grįšiu, o jei negrįšiu su visam, tai grįšiu trumpam.

Pakalbėčiau dar kaip sugauti laimės paukštę (neturiu omeny knygos ,,Laimės paukštė“ apie rusų kekšę), bet per ilgas įrašas būtų, o jūs turbūt ir taip susinervinot 😀