Praėjus gražiosioms metų šventėms (neskaitant mano gimtadienio) visur, kiekvieną dieną galima pamatyti ir kaip žmonės pradeda kurti savo pažadus naujiems metams, kurių 99,99999% nepasiteisina, ir kitą pusę žmonių, kurie iš to jau pradėjo šaipytis. Turbūt dabar irgi tikėjotės pašaipų, tačiau galiu pasakyti, kad to nebus. Nevisai.
Apskritai, man jau kuris laikas keista kaip žmonės vis žada nuo sausio antros (nes sausio 1- ąją blaivosi) pradėti sportuoti, mesti svorį, sveikai maitintis, išsilaikyti teises (jau tikrai tikrai), būti nauju žmogumi (šitas pažadas turbūt būna sulaužytas jau kitą dieną) ir t.t. ir panašiai. Atrodo, lyg savo tikslų negalima siekti kiekvieną dieną ar kažką šiandien sugalvojus, šiandien ir pradėti vykdyti. Tarkim man niekada dietos neišeidavo laikytis nuo pirmadienio, kaip ir pradėti sportuoti ar, kad ir ką aš ten žadėdavau daryti nuo Naujųjų Metų. Retai ir bandydavau iš tikrųjų, nes, šiaip jau, jei kažkas dar nežinojo, dalykus, kurių nori, gali pradėti daryti jau nuo rytojaus (suprise surprise). O jei jūs randate pasiteisinimus dėl ko to nedaryti, sausio pirmoji/ antroji irgi nesuteiks jums valios ar motyvacijos. Visgi viską, ką žadate daryti, darysite (arba ne) tik dėl savęs. Svorį mest reiktų irgi dėl savęs, o ne už vieną sveiko maisto porciją apdovanoti save tortuku. Sportuoti jei norite pradėti, taip pat – tik dėl savęs, nes jūs nieko negalėsite apkaltinti būdami stori ir nepajudantys. Jei patys esate pakankami nevykėliai ir nesugebate vykdyti to, ko norite, nenurašykite savo problemų kitiems, niekam jūsų skundimaisi ir ašaros neįdomu, gyventi reikia sau.
Kalbant apie pošventinę laimę, tai kaip ir pernai ir užpernai (laimingos skyrybos, seriously) po švenčių man grįžo gyvenimo džiaugsmas ir gera nuotaika, nes kas dėjosi iki švenčių, tai priminė princhologinį siaubo realybės šou, kuriame dalyvauju tik aš ir gal karma, kuri man keršija už visą blogį, kurį padariau pastaruoju metu ar per metus. Na anyway, dabar viskas faina, viskas atkentėta, gražu ir aplink mane vėl skraido drugeliai ir sproginėja širdutės. Su manimi jau galima susišnekėti (kas to padaryti negalėjo prieš tai, I’m back now) ir netgi kai kada padiskutuoti ir apmėtytam sarkastiškais pasakymais (sorry, to negaliu pakeisti). Na bet nukrypau nuo temos. Esmės tame, kad dabar dažnai analizuoju tiek save, tiek žmones ir galvoju ko mums reikia, kad pagaliau pradėtume gerbti kitus, save ir džiaugtis gyvenimu, neprisigalvojant papildomų problemų. Kad ir kaip būtų gaila, Naujų Metų list’as visgi bus, bet ne mano pažadų, o to, kas padėtų būti žmonėmis. Jų galima pradėti laikytis dabar.
- Nesidžiaukim kitų nelaimėm.
Labiau taikoma lietuviams, nes kad ir kaip būtų gaila, esame tikrai ne patys draugiškiausi žmonės. Pati nesu besišypsanti visiems visada ir miela, gera ir t.t. Net negalėčiau šypsotis šlykščiam žmogui, bet niekada nesidžiaugčiau, jei kažkam atsitiktų bėda ir padėčiau, jei tik galėčiau. Kas mums iš to, kad kitam blogai? Geresnė savijauta? Apdovanojimas, kad kokia nemėgiama kalė ar melagis vaikinas nusilauš kurią ataugą ar bus išmestas iš universiteto? Ne, nebus jokio apdovanojimo, laimės ar karmos taškų. O jeigu tai ir padės jums pasijusti laimingam, tai karma never forget. - Darykite ką norite.
Šitą ir sau pritaikyt galiu, nes niekaip neišsiruošiu į žirgyną nuvažiuoti. Bet esmė, kad reikia daryti tą, ko norime ar seniai svajojame. Keliauti ar viską mesti ir išvažiuoti, jei tik norisi. Kodėl ne? Neseniai, man atrodo, kalbėjau apie vieną gyvenimą ir kad negalima savęs apstatyti baimės ir “kas ką pagalvos“ sienom, nes taip ir išprotėti galima. Jei kažkas patinka ar kažką mylite – pasakykite, juk nieko neprarasit (na, o jei prarasit, bent žinosit, kad nebegaišit daugiau laiko su tuo žmogumi).
Apskritai, gana žmonėms galvoti ką kas pagalvos. Ne jų gyvenimą gyvenate, gyvenate sau ir jei kas daro jus laimingai – tą ir darykite, nebijodami to, kas bus. Kas bus tas bus, nepabandęs nesužinosi. O surizikavus juk galima ir tokią laimę atrasti, apie kurią net nesvajojote. - Nedarykite ko nenorite.
Jei darbas nepatinka – reikia jį mesti (iš vis nereikėjo pradėti dirbti nemėgstamo darbo). Jei žmogus nepatinka – nebendrauti, ir nesvarbu, kad tai jūsų pussbrolis/ klasiokas/ grupiokas, kurį matote gana dažnai, visada galima ignoruoti. Yra mano rate žmonių, su kuriais tiesiog mūsų biolaukai nesutampa ir jie yra visiški veidmainiai, kas mane siutindavo, bet kai pradėjau nekreipti dėmesio, viskas pasidarė super. Ir man tikrai neįdomu, kad tą žmogų sutinku per beveik kiekvieną giminės balių, nes jokiomis aplinkybėmis ir niekas manęs neprivers klausytis jo kalbų ir žiūrėti į dirbtiną mordą (veidą).
Kai darai ko nenori, morališklai jautiesi blogai, o to tikrai nereikia. - Padėkite.
Koks geras jausmas yra kažkam padėti. Nežinau kaip jums, bet man tas patinka. Nereikia pulti padėti bet kam, bet kada, nes žmonės tuo naudosis, ką jau reiktų pajaust. O jei padedate, padėkite nuoširdžiai, kad ir kaip ši frazė skambėtų lyg iš biblijos kokios, bet rimtai, patys geriau pasijusit. - Neapsimetinėkite.
God, please, nebūkite fake’ai, nuo tokių žmonių norisi ne tik bėgt, bet ir bėgant užsukt į bromą išsivemt. Jie net pykčio, dažniausiai, nekelia, jie tiesiog sukelia pykinimą. Kada nors vis tiek nukrenta tos dirbtinės kaukės ir kas iš to, kad prieš naują vaikiną/ merginą apsimetinėsit ramiais, inteligentiškais, apsiskaičiusiais, ištikimais žmonėmis, jei vis tiek galiausiai jūsų simpatija pamatys, kad esate Šilainių mužikas, kuris skaito nebent alaus etiketes ir esate profesionalus sėmkų lukštų į plytelių tarpus spjaudytojas + turite 3 antrąsias (šitas žodis jau keistai tokioj situacijoj skamba) puses. Galų gale, kiek ilgai gali jaustis žmogus, kuris apsimeta tuo, kuo nėra? Aš net filmo, kuris man neptinka, negaliu žiūrėti ilgiau nei 10 minučių, ką jau kalbėti apie akivaizdžius apsimetėlius atsiradusius man prieš akis. - Tiesiog būkite žmogiški.
Not sorry for the long post 🙂
Across the life. 
